7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Autorius: Eglė Gudžinskaitė

Eglė Gudžinskaitė

Langas ir paLangės

Mintys pasibaigus festivaliui „Gaida 2017“

Jau nuo pirmųjų festivalio dienų tarp klausytojų pasklido juokelis apie „palanges“ – šalia Davido Lango, kviestinio festivalio kompozitoriaus, muzikos skambančius kitų autorių kūrinius. Ir negali nuneigti, kad tiesos tuose pajuokavimuose tikrai būta.

Lukas Geniušas, Christopheris Lyndonas-Gee, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas, Christopheris Lyndonas-Gee, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas, Juozas Domarkas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas, Juozas Domarkas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
„Sō Percussion“. D. Matvejevo nuotr.
„Sō Percussion“. D. Matvejevo nuotr.
Ch. Lyndon-Gee, Davidas Langas, „Sō Percussion“, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Ch. Lyndon-Gee, Davidas Langas, „Sō Percussion“, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
„Theatre of Voices“ ir Paulas Hillieras. D. Matvejevo nuotr.
„Theatre of Voices“ ir Paulas Hillieras. D. Matvejevo nuotr.
Davidas Langas, Vaclovas Augustinas ir „Jauna muzika“. D. Matvejevo nuotr.
Davidas Langas, Vaclovas Augustinas ir „Jauna muzika“. D. Matvejevo nuotr.
„AquaSonic“. D. Matvejevo nuotr.
„AquaSonic“. D. Matvejevo nuotr.
Eglė Gudžinskaitė

„Gaida 2017“: misija vykdoma

Mintys po festivalio atidarymo koncerto

„Gaidos“ misija ir užmojai pristatyti kuo platesnę ir įvairiapusiškesnę minimalistinės muzikos tradiciją sulig metais, regis, vis stiprėja. Šiemet Philipą Glassą, Steve’ą Reichą ir Terry Rilley „Gaidoje“ pakeitė itin gausi Davido Lango muzikos pasiūla, o šalia dar ir Johno Adamso, Arvo Pärto bei kitų vienaip ar kitaip minimalistinei muzikai prijaučiančių kūrėjų intarpai.

Gabrielius Alekna ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Gabrielius Alekna ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „FortVio“, Lietuvos kamerinis orkestras ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „FortVio“, Lietuvos kamerinis orkestras ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Gabrielius Alekna, Žibuoklė Martinaitytė ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Gabrielius Alekna, Žibuoklė Martinaitytė ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Gavrielis Lipkindas. D. Matvejevo nuotr.
Gavrielis Lipkindas. D. Matvejevo nuotr.
Agnė Stančikaitė ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
Agnė Stančikaitė ir Robertas Šervenikas. D. Matvejevo nuotr.
„Gaidos“ atidarymo koncertas. D. Matvejevo nuotr.
„Gaidos“ atidarymo koncertas. D. Matvejevo nuotr.
Eglė Gudžinskaitė

„Mini Gaida“

Minimalistinis post scriptum po festivalio

Jau ne pirmus metus stebime „Gaidos“ minimalizavimosi tendenciją. Buvo ir specialiai pritaikytų festivalio temų (pvz., minimalizmas – maksimalizmas), ir kviestinių kompozitorių iš didžiosios minimalistų šlovės alėjos (Glassas, Reichas, Gordonas, Riley), ir kultinių minimalizmo atlikėjų su „Bang on a Can“ ar „London Sinfonietta“ priešaky, ir dar visokių kitokių minimalizmo stiliaus, technikos ir estetikos reprezentacijos formų. Ne išimtis ir šių metų festivalis. Vien amerikietiškos minimalizmo klasikos kiekis visoje programoje užėmė gerus 25 procentus (!), kitaip tariant, iš 12 įvykusių koncertų net 3 skirti minimalizmui (autoriniai Steve’o Reicho ir Philipo Glasso koncertai bei Kronos kvarteto pasirodymas). O kur dar Michaelo Gordono indėlis į šių metų „Gaidos“ aktualijas – Koncerto fortepijonui premjera bei pora smulkesnių kūrinių ansamblio „Synaesthesis“ programoje. Šia prasme atrodė, kad festivalis tarsi skilo į (mažiausiai) du renginius: „Gaidą“, deklaruojančią norą būti aktualios muzikos festivaliu, ir „mini Gaidą“, siekiančią surengti „metų koncertus“ ir parduoti tokią muziką, už kurią kai kas yra pasiryžęs mokėti daugiau (be jokios ironijos, tik plika statistika ir objektyvus bilietų kainų bei parduotų bilietų santykis). Taigi, praėjus savaitei po tradicinio uždarymo koncerto Kongresų rūmuose, „mini Gaida“ tęsėsi būtent minėtais Kronos kvarteto (lapkričio 6 d.) ir Philipo Glasso (lapkričio 10 d.) pasirodymais toje pačioje Kongresų rūmų salėje.

Kronos kvartetas. D. Matvejevo nuotr.
Kronos kvartetas. D. Matvejevo nuotr.
Philip Glass. D. Matvejevo nuotr.
Philip Glass. D. Matvejevo nuotr.
Antonas Batagovas, Petras Geniušas, Philip Glass, Jenny Lin. D. Matvejevo nuotr.
Antonas Batagovas, Petras Geniušas, Philip Glass, Jenny Lin. D. Matvejevo nuotr.
Eglė Gudžinskaitė

Dėmesio centre – solistai

26-ojo aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ pradžios koncertas

Tradiciškai simfoninės muzikos koncertu prasidėjusi „Gaida“ spalio 21 d. atidarymo koncertui pakvietė į Nacionalinės filharmonijos salę. Dar prieš koncertą tyrinėjant programą, sudarytą iš keturių skirtingų kompozicijų, buvo matyti, kad nepaisant dviejų lietuviškų premjerų (Vykinto Baltako bei Vytauto Germanavičiaus), susitikimo su į festivalį atvykusia australų kompozitore Liza Lim, tarp gausybės kitų jubiliejų, taip pat ir György Kurtágo 90-mečio, vis dėlto labai ryškus akcentas skiriamas solistams, kurių šiame koncerte buvo net trys: pianistas Emanuele Torquati, violončelininkas Francesco Dillonas ir saksofonininkas Liudas Mockūnas.

 

Ką tik praūžusio „Vilnius Jazz“ fone, kur, savaime suprantama, kiekvieno atlikėjo stiprybė yra jo gebėjimas būti kūrėju, kyla įvairių minčių ir apie atlikėjo vaidmenį šiuolaikinės akademinės muzikos scenoje. Užlipęs ant scenos kaip tarpininkas tarp kompozitoriaus ir klausytojo, įsiterpęs tarp jų lūkesčių ir reikalavimų, atlikėjas, ypač solistas, renkasi tam tikrą buvimo formą iš plataus galimų vaidmenų pasirinkimo: nuo solisto atlikėjo iki kūrėjo, nuo statisto iki veikėjo, nuo įgyvendintojo iki gelbėtojo. Jau per pirmuosius „Gaidos“ koncertus galima buvo įsitikinti, kokias skirtingas pozicijas sąmoningai, o kartais gal ir priverstinai užima atlikėjai. Ir nors tai nėra įprasta festivalio recenzijose, būtent šiuo aspektu norisi šįkart aptarti ir pirmojo „Gaidos“ koncerto įspūdžius.

Emanuele Torquati. D. Matvejevo nuotr.
Emanuele Torquati. D. Matvejevo nuotr.
Francesco Dillon. D. Matvejevo nuotr.
Francesco Dillon. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Koncerto akimirka. D. Matvejevo nuotr.
Liudas Mockūnas, Jonathan Berman ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Liudas Mockūnas, Jonathan Berman ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Eglė Gudžinskaitė

Garsai ir sprogimai

Aktualios muzikos festivalio „Gaida“ atgarsiai

Intensyvus, šiemet jau po du koncertus beveik kasdien siūlęs festivalis „Gaida“ (spalio 23–30 d.) nori nenori Lietuvos šiuolaikinės muzikos įvykių sūkuryje prilygsta didesniam ar mažesniam sprogimui. Premjerų sankaupa, platus šiuolaikinės muzikos atlikėjų spektras, sezoninis naujų idėjų ir atradimų troškulys, galiausiai ir vieši susitikimai prieš koncertus bei neformalūs pokoncertiniai pokalbiai – visas tas šurmulys, užpildantis festivalio erdvę ir laiką, kibirkščiuoja ir sproginėja kaip pabudęs ugnikalnis.

Jei, atsižvelgiant į ryškiausius įspūdžius ir gausias inspiracijas sukėlusias programas, reiktų apibrėžti šių metų „Gaidos“ kryptis, viena jų greičiausiai būtų nukreipta į Italiją, kita – į minimalizmą. Italijos išskyrimas šįkart atrodo labai logiškas, turint galvoje, kad vienas iš dviejų šių metų „Gaidos“ kviestinių kompozitorių – vos 40-metį peržengęs, bet jau atvirai naujuoju italų šiuolaikinės muzikos talentu vadinamas Francesco Filidei. Šia proga skirtinguose koncertuose, pradedant pirmuoju ir baigiant paskutiniuoju, buvo atliktos 5 jo kompozicijos, sukėlusios išties nemažą publikos susidomėjimą. Negana to, vieną įspūdingiausių koncerto programų festivalyje surengė įdomus milaniečių ansamblis „Repertorio Zero“, pristatęs išimtinai italų kūrėjų opusus, tarp jų ir žymųjį Fausto Romitelli ciklą „Professor Bad Trip“, įkvėptą psichodelinio roko ir haliucinogeninių narkotikų paveiktos poezijos. Taip pat reiktų nepamiršti ir itin muzikalaus solisto violončelininko Francesco Dillono, atlikusio jau minėto savo bendraamžio Filidei Koncertą violončelei ir orkestrui, bei italų elektroninės muzikos menininkų Michele Taddini ir Antonello Raggi, prisidėjusių prie dar vieno įspūdingo Italijoje gyvenančios Justės Janulytės premjerinio opuso „Švytėjimas / Radiance“ elektroninės partijos sukūrimo ir atlikimo.

„Jauna muzika“. D. Matvejevo nuotr.
„Jauna muzika“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „2E2M“. D. Matvejevo nuotr.
Ansamblis „2E2M“. D. Matvejevo nuotr.
„Repertorio Zero“. D. Matvejevo nuotr.
„Repertorio Zero“. D. Matvejevo nuotr.
Eglė Gudžinskaitė

Pradžia atradimams

Aktualios muzikos festivalio „Gaida“ atidarymo koncertas

Šiais greitos informacijos laikais savotiškai paradoksalu beveik įpusėjus festivaliui rašyti apie jo pradžią ir žinoti, kad skaitytojus šis tekstas pasieks festivaliui besibaigiant. Kita vertus, ir pats festivalis su tradiciniais koncertais, kaip reiškinys, yra vis dar senoviškai lėtas, palyginus su nekantriu „jutubiniu“ muzikos klausymusi, kai po minutės kitos „pelės“ nepaleidžiantis pirštas nevalingai siekia „peršokti“ jei ne prie kito kūrinio, tai bent jau šiek tiek į priekį ir čia pat sužinoti, kas bus toliau. Dabar gi, susirinkus ir susėdus salėje, tarsi ir įsipareigoji valandai ar dviem susikoncentruoti ir ramiai įsiklausyti, nesvarbu, ar koncertas virs komfortabiliu malonumu, ar kietoje kėdėje įkalinta kančia.

 

Turbūt visiškai normalu, kad ir šių metų „Gaidoje“ yra galimybių patirti ir vieną, ir kitą būseną. Pirmojo „Gaidos“ koncerto Nacionalinėje filharmonijoje spalio 23 d. pusiausvyrą kūrė pirmosios dalies naujienos (Mariaus Baranausko bei Onutės Narbutaitės kūrinių premjeros) ir atradimai (susipažinimas su šių metų kviestinio „Gaidos“ kompozitoriaus Francesco Filidei kūryba) bei antrojoje dalyje sužibėti turėjusios Jameso Dillono „Andromedos“ blankumas.

Tomas Pavilionis, Jovita Vaškevičiūtė, Christopher Lyndon-Gee. D. Matvejevo nuotr.
Tomas Pavilionis, Jovita Vaškevičiūtė, Christopher Lyndon-Gee. D. Matvejevo nuotr.
Noriko Kawai, LNSO, Christopher Lyndon-Gee. D. Matvejevo nuotr.
Noriko Kawai, LNSO, Christopher Lyndon-Gee. D. Matvejevo nuotr.
Eglė Gudžinskaitė

Teatro kryptis

Festivalio „Jauna muzika 2014“ įspūdžiai

Neįmanoma nepastebėti, kad šių metų festivalio, vykusio balandžio 22–27 d., programa buvo kitokia nei bet kada anksčiau. Viena vertus, tarsi kokiame teatro festivalyje buvo pristatyti vien stambūs (valandos ar dar ilgesni) projektai ir atsisakyta „panoraminių“ apžvalgų su neriboto kiekio, bet labai ribotos trukmės naujų (ir ne tik) kūrinių pavasario „derliumi“. Antra, jie buvo gana skirtingi pagal žanrus ir intrigavo nuo pirmos iki paskutinės festivalio dienos. Tarp jų buvo ir muzikinė kompozicija su teatro elementais, ir šokio spektaklis, ir džiazo muzikantų performansas, ir audiovizualinė instaliacija, ir filmas, ir eksperimentinio teatro pasirodymas. Viena vertus, vos penkis vakarus trukęs festivalis atrodė labai kompaktiškas ir koncentruotas, kita vertus – išties įvairus.

Arkadijaus Gotesmano performansas „IV veiksmas“
Arkadijaus Gotesmano performansas „IV veiksmas“
Antano Jasenkos ir šokio teatro „Aura“ spektaklis „Padaryk iš manęs jungiklį“
Antano Jasenkos ir šokio teatro „Aura“ spektaklis „Padaryk iš manęs jungiklį“