Autorius: Eglė Gudžinskaitė
Eglė Gudžinskaitė
Vasara, karštis ir gitara
Apie klasikinės gitaros koncertus Kristupo vasaros, Pažaislio muzikos ir Baltijos gitarų festivaliuose
Neoficialus klasikinės gitaros sezonas Lietuvoje trunka maždaug tiek, kiek ir lietuviška vasara. Jau ne pirmus metus didžiausia gitaros koncertų koncentracija pasižymi būtent vasaros mėnesiai, nuo birželio vidurio iki rugpjūčio galo, nuo Baltijos gitarų festivalio iki Kristupo, Pažaislio ar dar kurio nors kito vasaros festivalio uždarymo. O tikimybė klasikinės gitaros atlikėją išvysti reguliariojo koncertų sezono programose tokia reta, kad beveik galėtume ją pavadinti jokia. Kodėl ir kaip susiklostė tokia tradicija, galima tik spėlioti, nors galimos priežastys kartais atrodo tiesiog banalios, tiksliau – susijusios su stereotipais tiek apie patį instrumentą, tiek apie juo atliekamą muziką, o atitinkamai ir apie klausytoją.
Eglė Gudžinskaitė
Ramūno Motiekaičio muzika iš dulkių ir pelenų
Mintys po festivalio „Jauna muzika“ uždarymo koncerto
Balandžio 28 d. baigėsi intensyvi šešių dienų „Jaunos muzikos“ festivalio savaitė, kurią šiemet pirmą kartą organizavo kompozitoriaus Arturo Bumšteino ir kuratorės Monikos Lipšic duetas. Idėjų demokratiją vietoje skirstymo pagal žanrus ar medijas pasiūlę naujieji organizatoriai sudėliojo labai margą, tarpdisciplininių projektų ir menininkų duetų prisodrintą programą. Jos kontekste uždarymui numatytas autorinis retrospektyvinis vieno kompozitoriaus vakaras, dar ir iškeltas į visai kitą erdvę (visas festivalis vyko „Menų spaustuvėje“, o paskutinis koncertas – Sapiegų rūmuose) iš anksto atrodė kaip keistas inkliuzas. O po koncerto klausytojų labai greit buvo įvertintas kaip „tylioji festivalio kulminacija“.
Eglė Gudžinskaitė
„Gaidos“ statistika: 2018-ieji
Žvilgsnis į festivalį
Peržvelgusi pastaraisiais metais savo rašytas „Gaidos“ festivalio apžvalgas supratau, kad jau ne pirmą kartą kyla noras paskaičiuoti. Pernai stebėjausi unikalia koncentracija į vieno autoriaus (Davido Lango) muziką, užpernai pastebėjau, kad vien amerikietiško minimalizmo klasikai buvo tiesiogiai dedikuota daugiau nei ketvirtis festivalio.
Eglė Gudžinskaitė
Pirmasis „Gaidos“ seansas
Festivalio pradžios įspūdžiai
Sekmadienio rytą gerdama kavą tylomis sau svarsčiau apie du praėjusio vakaro sukrėtimus. Iš pradžių Šarūno Nako „Kosminės vibracijos“, valandai įkalinusios sulankstomose „Skalvijos“ kėdėse (o buvo kas ir sienas ramstė), su tamsą periodiškai skrodžiančiais garsų šuorais, nuaidinčiais tolyn į tylą.
Eglė Gudžinskaitė
Gitarų savaitgalis Birštone
Šių metų Baltijos gitarų festivaliui pasibaigus
Tradiciškai vasaromis festivaliai iš didžiųjų miestų pabyra po visos Lietuvos miestelius, ypač kurortinius, taip pat pilis ir dvarus. Visa apimanti atostogų kelionių ir ekskursijų nuotaika neretai skatina ir atitinkamą požiūrį į šiuos festivalius kaip į estetiniais pojūčiais paįvairintą tingų atokvėpį, intelektualią, bet pernelyg neapsunkinančią pramogą.
Eglė Gudžinskaitė
Klasikinės gitaros įžymybės viešės Baltijos gitarų festivalyje
Nuo 2009 m. organizuojamas Baltijos gitarų festivalis pastaraisiais metais kaskart į Birštoną sutraukia vis gausesnį klasikinės gitaros gerbėjų būrį. Pats festivalis, apimantis ir pasaulinio garso atlikėjų koncertus, tarptautinį konkursą, meistriškumo pamokas bei kitus renginius, vos per kelerius metus spėjo tapti išskirtiniu reiškiniu klasikinės gitaros scenoje ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione. Šiemet į birželio 15–17 d. Birštone vyksiantį renginį pakviesti ir savo koncertus surengs net trys klasikinės gitaros pasaulyje itin ryškūs solistai – italų žvaigždė, gitaros Paganini tituluojamas Aniello Desiderio, vienas aktyviausių šių dienų čekų gitaristų Vladislavas Bláha bei subtiliu muzikalumu ir barokinėmis interpretacijomis garsėjanti Raphaella Smits iš Belgijos. Jie papildys jau ir taip įspūdingą iki šiol festivalį aplankiusių muzikantų sąrašą, tarp kurių yra tokie atlikėjai kaip Los Andželo gitarų kvartetas (JAV), „Bandini Chiacchiaretta duo“ (Italija), Rolandas Dyensas (Prancūzija), „Amadeus Duo“ (Vokietija ir Kanada), Judicaëlis Perroy (Prancūzija), Edeno Stello gitarų duetas (Didžioji Britanija) ir kiti.
Eglė Gudžinskaitė
Langas ir paLangės
Mintys pasibaigus festivaliui „Gaida 2017“
Jau nuo pirmųjų festivalio dienų tarp klausytojų pasklido juokelis apie „palanges“ – šalia Davido Lango, kviestinio festivalio kompozitoriaus, muzikos skambančius kitų autorių kūrinius. Ir negali nuneigti, kad tiesos tuose pajuokavimuose tikrai būta.
Eglė Gudžinskaitė
„Gaida 2017“: misija vykdoma
Mintys po festivalio atidarymo koncerto
„Gaidos“ misija ir užmojai pristatyti kuo platesnę ir įvairiapusiškesnę minimalistinės muzikos tradiciją sulig metais, regis, vis stiprėja. Šiemet Philipą Glassą, Steve’ą Reichą ir Terry Rilley „Gaidoje“ pakeitė itin gausi Davido Lango muzikos pasiūla, o šalia dar ir Johno Adamso, Arvo Pärto bei kitų vienaip ar kitaip minimalistinei muzikai prijaučiančių kūrėjų intarpai.
Eglė Gudžinskaitė
„Mini Gaida“
Minimalistinis post scriptum po festivalio
Jau ne pirmus metus stebime „Gaidos“ minimalizavimosi tendenciją. Buvo ir specialiai pritaikytų festivalio temų (pvz., minimalizmas – maksimalizmas), ir kviestinių kompozitorių iš didžiosios minimalistų šlovės alėjos (Glassas, Reichas, Gordonas, Riley), ir kultinių minimalizmo atlikėjų su „Bang on a Can“ ar „London Sinfonietta“ priešaky, ir dar visokių kitokių minimalizmo stiliaus, technikos ir estetikos reprezentacijos formų. Ne išimtis ir šių metų festivalis. Vien amerikietiškos minimalizmo klasikos kiekis visoje programoje užėmė gerus 25 procentus (!), kitaip tariant, iš 12 įvykusių koncertų net 3 skirti minimalizmui (autoriniai Steve’o Reicho ir Philipo Glasso koncertai bei Kronos kvarteto pasirodymas). O kur dar Michaelo Gordono indėlis į šių metų „Gaidos“ aktualijas – Koncerto fortepijonui premjera bei pora smulkesnių kūrinių ansamblio „Synaesthesis“ programoje. Šia prasme atrodė, kad festivalis tarsi skilo į (mažiausiai) du renginius: „Gaidą“, deklaruojančią norą būti aktualios muzikos festivaliu, ir „mini Gaidą“, siekiančią surengti „metų koncertus“ ir parduoti tokią muziką, už kurią kai kas yra pasiryžęs mokėti daugiau (be jokios ironijos, tik plika statistika ir objektyvus bilietų kainų bei parduotų bilietų santykis). Taigi, praėjus savaitei po tradicinio uždarymo koncerto Kongresų rūmuose, „mini Gaida“ tęsėsi būtent minėtais Kronos kvarteto (lapkričio 6 d.) ir Philipo Glasso (lapkričio 10 d.) pasirodymais toje pačioje Kongresų rūmų salėje.
Eglė Gudžinskaitė
Dėmesio centre – solistai
26-ojo aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ pradžios koncertas
Tradiciškai simfoninės muzikos koncertu prasidėjusi „Gaida“ spalio 21 d. atidarymo koncertui pakvietė į Nacionalinės filharmonijos salę. Dar prieš koncertą tyrinėjant programą, sudarytą iš keturių skirtingų kompozicijų, buvo matyti, kad nepaisant dviejų lietuviškų premjerų (Vykinto Baltako bei Vytauto Germanavičiaus), susitikimo su į festivalį atvykusia australų kompozitore Liza Lim, tarp gausybės kitų jubiliejų, taip pat ir György Kurtágo 90-mečio, vis dėlto labai ryškus akcentas skiriamas solistams, kurių šiame koncerte buvo net trys: pianistas Emanuele Torquati, violončelininkas Francesco Dillonas ir saksofonininkas Liudas Mockūnas.
Ką tik praūžusio „Vilnius Jazz“ fone, kur, savaime suprantama, kiekvieno atlikėjo stiprybė yra jo gebėjimas būti kūrėju, kyla įvairių minčių ir apie atlikėjo vaidmenį šiuolaikinės akademinės muzikos scenoje. Užlipęs ant scenos kaip tarpininkas tarp kompozitoriaus ir klausytojo, įsiterpęs tarp jų lūkesčių ir reikalavimų, atlikėjas, ypač solistas, renkasi tam tikrą buvimo formą iš plataus galimų vaidmenų pasirinkimo: nuo solisto atlikėjo iki kūrėjo, nuo statisto iki veikėjo, nuo įgyvendintojo iki gelbėtojo. Jau per pirmuosius „Gaidos“ koncertus galima buvo įsitikinti, kokias skirtingas pozicijas sąmoningai, o kartais gal ir priverstinai užima atlikėjai. Ir nors tai nėra įprasta festivalio recenzijose, būtent šiuo aspektu norisi šįkart aptarti ir pirmojo „Gaidos“ koncerto įspūdžius.
