Michaelio Haneke’s „Meilė“ (LRT Kultūra, 14 d. 22.30) – iš tų filmų, kurie „privalomi“ kiekvienam išsilavinusiam žmogui. Žinoma, paskutiniais dešimtmečiais bet kokio kanono (literatūros, kino ir pan.) sąvoką sėkmingai išstūmė postmodernistai, tačiau ji atgimsta įvairiausių (ir masinei kultūra, regis, labiau priimtinų) „dešimtukų“, „šimtukų“, pavyzdžiui, geriausių metų filmų, sąrašais. Be abejo, bet koks sąrašas – žaidimas, tačiau žiniasklaida mėgsta žaidimus.
Manau, kad 2012-aisiais sukurta „Meilė“ tikrai pakliūtų į simbolišką svarbiausių šio dešimtmečio filmų „dešimtuką“. Haneke dar kartą įrodė, kad yra vienas intelektualiausių ir bekompromisiškiausių Europos kino kūrėjų. Jis pasakoja paprastą istoriją apie pagyvenusią porą, kurią senatvės negandos užklumpa staiga, kai, regis, jau susitaikyta su ramiu pensininkų gyvenimu gražiuose namuose, nutylimu pabaigos laukimu ir retais dukters vizitais. Tiesiog Ana (Emmanuelle Riva) pradeda viską pamiršti, o po insulto ir vis labiau grimzta į senatvinę negalią. Žoržas (Jean-Louis Trintignant) stojiškai rūpinasi žmona, bando ją apsaugoti nuo slaugių ir dukters abejingumo, bet vieną dieną ir jis nebeturi jėgų visko tęsti.
Istorija paprasta ir Haneke ją rodo tiesiai, nebandydamas sugraudinti žiūrovų, greičiau priversdamas juos pasijusti Žoržo vietoje. Režisierius tarsi klausia kiekvieno, kaip pasielgtų jis, ar galėtų taip aukotis ir mylėti. Haneke uždaro žiūrovus savo personažų erdvėje ir laike, negailestingai fiksuoja tai, kas vadinama fiziologija, tik retkarčiais leisdamas pamatyti arba išgirsti herojų prisiminimų nuotrupas arba sapnus. „Meilėje“ jis rodo tabu, tai, ką dar prieš kelis dešimtmečius bet kuris kinematografininkas būtų atmetęs arba pripildęs eufemizmų, dramatiškų siužeto vingių, spalvų, įrodymų. Haneke’i viso to nereikia, nes „Meilė“ yra akistata su senatve, liga ir neišvengiama pabaiga. Jis bando suprasti, kas tokiomis aplinkybėmis yra meilė. Ir randa žiaurų, bet vienintelį atsakymą. Haneke – ateistas, todėl atsakymas taip pat bus paprastas, be jokios metafizikos.
BTV tą patį trečiadienio vakarą (14 d. 21.30) parodys garsių britų teatro režisierių Declano Donnelano ir Nicko Ormerodo kino debiutą „Mielas draugas“ (2012). Bene populiariausias Guy de Maupassant’o romanas kažkodėl sunkiai pasiduoda ekranizuojamas, nors, regis, jo tema bus aktuali visados. Žoržą Diurua, kurį šįkart suvaidino gražuolis Robertas Pattinsonas, atrasime bet kurioje šalyje, net jei jis nebūtinai norės tapti sėkmingu žurnalistu. Tačiau britų režisieriai, regis, nepasinaudojo personažo teikiamomis galimybėmis, greičiau atvirkščiai. Diurua jiems reikalingas tam, kad išryškintų tris moteris, prisidėjusias prie jo karjeros. Tas moteris suvaidino Christina Ricci, Uma Thurman ir Kristin Scott Thomas. Nors gal šitaip režisieriai norėjo pabrėžti mūsų laikų kino dvasią, kurios, beje, nematyti pernelyg teatrališkose mizanscenose.
Gaila, kad „Lietuvos ryto“ televizija nesugebėjo tinkamai parodyti serialo apie inspektoriaus Morso jaunystę: kaitaliojo transliacijos laiką, ne kartą vietoj serialo rodė apgailėtiną ir prastą krepšinį, neįstengė net pristatyti visų naujų serijų ir patyliukais sugrįžo prie atmintinai žinomo „Inspektoriaus Liuiso“. Tai suprantama: aukščiau bambos neiššoksi, kad ir kaip reklamuotumeis intelektualiu kanalu. Visada atsiras dar „intelektualesnis“. Nors pati televizija, matyt, teisinsis, kad stigo reitingų, o iš kur jie atsiras, kai rodoma nesilaikant jokių taisyklių?
Tokio likimo nelinkiu kitam serialui „Detektyvas Kolambas“, kurį filmu „Fokusininko giljotina“ šįvakar (9 d. 21 val.) pradeda rodyti TV1. Filmai apie leitenantą Kolambą taip giliai įaugo į postmodernistinę kultūrą, kad vien tik madingu žodeliu vintage jų nepavadinsi. Su Peterio Falko vaidinamu personažu užaugo kelios kino kūrėjų kartos, todėl padėvėtas Kolambo lietpaltis šmėkščioja ne viename šiuolaikinio kino pavyzdyje, o Wimas Wendersas filme „Dangus virš Berlyno“ suteikė vis tą patį lietpaltį vilkinčiam aktoriui Falkui angelo statusą. To, kuris sąmoningai pasirinko žmogaus likimą.
Panašūs intertekstualiniai žaidimai atsirado daug vėliau, kai Kolambo pelės ir katės žaidimai su nusikaltėliais tapo savotišku ritualu kaip ir paties serialo žiūrėjimas. Paprastai serija prasideda nusikaltimu arba kruopščiu pasirengimu jam, nusikaltėlis žiūrovams gerai žinomas, bet tikrasis spektaklis prasideda į nusikaltimo vietą atvykus neišvaizdžiam, naivuoliu apsimetančiam detektyvui. Mat reikia įrodyti pačiam žudikui, kad jis kaltas. Detektyvas dirba Los Andželo žmogžudysčių skyriuje ir tiria vadinamųjų aukštųjų sferų piliečių nusikaltimus. Turtingi nusikaltėliai (beje, visai kaip šiuolaikiniai naujieji lietuviai) vertina Kolambą pagal drabužius ir mašiną, laiko jį prastuoliu, todėl jam ir pralaimi. Nes inspektorius – ne tik detektyvas, jis puikus žmogaus prigimties žinovas ir net filosofas. Todėl jo dvikova su nusikaltėliu įgyja filosofinį pobūdį, nes į paviršių galiausiai iškyla vertybių klausimai.
Šiuolaikiniam Kolambo gerbėjui, be abejo, bus malonu panirti į tą dizaino, madų ir kitokių amerikietiško gyvenimo būdo detalių terpę, kurią pastaraisiais metasi puikiai išreklamavo kad ir „Reklamos vilkai“. Tik gaila, kad TV1 pradeda rodyti serialą ne nuo pradžios, t.y. ne nuo 1968-ųjų, o tik nuo aštuntosios jo dalies, sukurtos jau 1989-aisiais. Su pertraukomis „Detektyvas Kolambas“ buvo rodomas 1968–2003 metais. Skirtingu laiku jame vaidino daug Holivudo žvaigždžių (esamų ir būsimų), pavyzdžiui, Donaldas Pleasence’as, Janet Leigh, Ida Lupino, Martinas Landau, Johnas Cassavetesas (beje, Falkas dažnai vaidino pastarojo filmuose), Gena Rowlands, Faye Dunaway, Martinas Sheenas.
Nežinau, kam pavyks išvengti dviejų šio savaitgalio masinių televizijos renginių – Eurovizijos dainų konkurso ir Prezidento rinkimų. Gal tai būtų net ir įdomu, jei būtų iš ko rinktis. Tiesą sakant, abu renginiai verti vienas kito, nes paryškina tą didžiulę banalybių tuštumą, kurioje vis dažniau atsiduriame. Tik stinga padėvėtą lietpaltį vilkinčio filosofo, kuris tai pasakytų tiesiai į akis.
