7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vado, ma dove? – Einu, o kur?

Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursui pasibaigus

Giedrė Kaukaitė
Nr. 18 (1079), 2014-05-09
Muzika
Dovilė Kazonaitė, Elzita Girčytė, Renata Dubinskaitė, Birutė Ramonaitė. A. Seliuko nuotr.
Dovilė Kazonaitė, Elzita Girčytė, Renata Dubinskaitė, Birutė Ramonaitė. A. Seliuko nuotr.
Saulėtą balandžio 27-osios sekmadienį Lietuvos muzikos akademijos Didžiojoje salėje septynios jaunos dainininkės pagerbė iškilios tarpukario Lietuvos solistės Vincės Jonuškaitės-Zaunienės atminimą dalyvaudamos jos vardo konkurse, kurį jau 15-ąjį kartą surengė Vydūno fondas. Birutės Vizgirdienės vadovaujamai vertinimo komisijai ir publikai konkurso dalyvės pateikė barokinę arba klasicistinę ariją, romansą arba Lied, lietuvių kompozitoriaus originalų kūrinį ir liaudies dainą be pritarimo. Tokie konkurso reikalavimai leido pretendentėms parodyti įvairių stilių supratimą ir save, kaip sakoma, iš visų pusių.
 
Iš XVIII a. muzikos literatūros dainininkės lyg susitarusios rinkosi Wolfgangą Amadeus Mozartą. Suprantama, juk Mozarto tradicija Lietuvoje kur kas gajesnė nei barokas. Iš tarpukario dainininkių, regis, tik viena Vladislava Grigaitienė koncertuose bus dainavusi Bachą. Ir mūsų dienomis jis dainininkams dažnai lieka neįspėjama mįslė su savąja abstrakcija, reikalaujančia didelio išmanymo ir praktikos. Mums, vėlyviems krikščionims, neturintiems profesionalios bažnytinės muzikos tradicijų, sunku pabėgti nuo romantizuoto sentimentalumo ir kalbėtis su Aukščiausiuoju kaip su sau lygiu, išlaikant orų nuolankumą ir distanciją. Brangi išimtis būtų senosios kantičkos – religiniai tekstai, giedami liaudies dainų stiliumi. O vėlai prasidėjusi profesionalioji kūryba, deja, ženkliai atsilieka nuo šimtmečius klestėjusios bažnytinės muzikos Vakaruose ir nuo kruopščiai išsaugotų stačiatikių giedojimo tradicijų.
 
Johannas Sebastianas Bachas niekad nebūna „solo su akompanimentu“. Net paprasčiausioje choralinėje giesmėje rasi bent keturis lygiaverčius balsus, kurie turi tarpusavyje kalbėtis. Dainininko balsas – tik viena to bendro audinio gijų, tebus kad ir auksinė. Vienintelė konkurse skambėjusi Bacho arija iš Mato pasijų „Ich will dir mein Herze schenken“ („Noriu Tau širdį dovanoti“) nuskambėjo kaip paprasta dainelė, stokojanti sakraliai pakylėtos būsenos, neįsiklausius į daugiabalsę faktūrą ir, nujaučiu, nežinant visų šio milžiniškos formos kūrinio kontekstų.
 
Grįžtant prie gausiai Mozartą pasirinkusių konkursančių, dažnu atveju pasigedau įvairialypių šio kompozitoriaus kontrastų. Mozartas – vyriškas ir žaismingas, griežtas ir galantiškas, atakuojantis ir koketuojantis, krištolo švarumo ir vylingas, tragiškas ir komiškas, bet pirmiausia – galantiškas! Šį Mozarto daugialypumą sunku įveikti negalvojant, kad visa tai genialiai įkūnija tobulos proporcijos, saikas ir tauri simetrija. Madride pakalbinau savo bičiulę dailininkę: „Eime ieškoti klasicizmo!“ O ji: „Fui, klasicizmas – nuobodu, bėgu ieškoti Bruegelio.“ (Gal dailėje ir nesama tokio pat įdomaus ir galantiško Mozarto?). Konkurse lėtosios Mozarto arijos dažniausiai buvo dainuojamos vangiai ir prastąja prasme lyriškai, nežinant, kuo užpildyti ilgąsias natas. Pauzės lieka tuščios ir kurčios, jei neįprasminamas prieš tai ištartas žodis, o po bedvasės pauzės tolesnis žodis išdygsta formaliai. Kažkas gerai pasakė: pauzė – visuomet daugyba. Mozartui reikia valios, pulsas neturi sutrikti nė sekundei, pauzėse – taip pat.
 
Dažna konkursantė nenutuokė, kaip organizuoti tempų kaitą. Girdėjome kaitą „apskritai“: dabar lėtai, o paskui greičiau. O kiek greičiau? Ir čia Mozarto pulsas – jo svarbiausia taisyklė. Lėtųjų dalių pulsas turi dalintis iš greitųjų dalių pulso. Greitosios Mozarto arijos kai kuriais atvejais buvo atliktos pernelyg greitu tempu (Cecilios Bartoli sindromas?). Ne visada greitumas padeda rastis įkvėpimui. Netikslios koloratūros, neįprasmintos sekvencijos, bespalvės moduliacijos, neryžtingos kadencijos – toks skubos rezultatas. Tai technikos dalykai. O turinys? Nepamąstyta, nesuabejota, nepaklausta – tad ir neatsakyta. Taip nutinka važiuojant per greitai, kai kelio ženklai lieka nepastebėti. O muzika – visuomet kalba! Argi ji gali būti prasminga be kablelių, klaustukų ir šauktukų, be daugtaškių? Tad kaip įgyti individualumą, tą brangiausią atlikėjo bruožą?
 
Malonia konkurso išimtimi tapo III kurso studentės Renatos Dubinskaitės (mecosopranas, prof. Vladimiro Prudnikovo kl.) ir magistrantės Dovilės Kazonaitės (sopranas, doc. Astos Krikščiūnaitės kl.) pasirodymai. Abi ne tik išvaizdžios, bet ir balsingos, artistiškos, turtingos vidumi ir, svarbiausia, turi tą neišmokstamą, nenusiperkamą ir nenukopijuojamą savybę, kurią italai vadina personalitȃ, o anglai – presence. Pas mus pastaruoju metu vartojamas paslaptingas žodelis charizma. Visi trys žodžiai reiškia daugmaž tą patį – asmenybės žavesys. Šiodvi dainininkės pelnytai pasidalijo II premiją. Jų Mozartui nestigo artikuliacijos, puikios tarties, frazių krypties numatymo, minties konkretumo, koloratūrų išraiškos ir valios.
 
Renata Dubinskaitė, dainuodama romantinę ariją „Stride la vampa“ (Verdi „Trubadūras“), pasirinko rūsčiai santūrų tempą, pripildydama jį aukštos prabos dramatiškumu. Johanneso Brahmso dainoje išgirdome didelius šios dainininkės (ir dailėtyrininkės!) brandos išteklius. Ateityje galėtume tikėtis vertingų jos kamerinės muzikos programų. Didelė Renatos Dubinskaitės brangenybė – jos mokėjimas dainuoti autentiškas lietuvių liaudies dainas. Ryte konkurso metu svarsčiau – tokia meniška jauna dainininkė, matyt, ir stropi, klausėsi daugelio liaudies dainininkų ir gerai viską išmoko. O jau vakare, koncerto metu, visi tos pačios dainos melizmai, foršlagai, paūkčiojimai buvo visiškai kiti! Vadinasi, improvizuoja! Bravo.
 
Kita II premijos laureatė Dovilė Kazonaitė, kaip ir dera magistrantei, pasirinko itin sudėtingą programą, reikalingą didelės ištvermės ir meistriškumo. Puikiai padainavusi Mozarto „Exultate, jubiliate“, ji dar atliko Džuljetos valsą iš Charles’o Gounod operos „Romeo ir Džuljeta“, Franzo Schuberto „Margaritą prie ratelio“ (Johanno Wolfgango Goethe’s eilės), Giedriaus Kuprevičiaus „Undines“ iš ciklo „Aštuoni metafiziniai romansai“ ir lietuvių liaudies dainą „Plaukia antelė“. Tai pati sudėtingiausia viso konkurso programa. Tačiau, nepaisant puikaus balso ir tikros charizmos, kilo nedidelis klaustukas dėl pereinamųjų natų kokybės. Kaip žinome, visiems dainininkams labai svarbu įveikti šį klastingą slenkstį, kad aukštasis balso registras būtų tolygus viduriui ir apačioms, kad nepasitaikytų intonavimo nesklandumų, kad nekiltų pagunda greitinti tempą gelbstint tesitūrą, kad pakaktų jėgų didesnei fantazijos įvairovei.
 
III premija atiteko III kurso studentei Elzitai Girčytei (sopranas, doc. Aušros Stasiūnaitės kl.). Tebus šis apdovanojimas gera paskata tobulėti ir pasitikėti! Diplomas už lietuvių liaudies dainos atlikimą skirtas III kurso studentei Birutei Ramonaitei (prof. Reginos Maciūtės kl.).
 
Mūsų jaunieji atlikėjai liaudies dainas dainuoja vis labiau pasikliaudami jų archajiška autentika. Tiesa, kartais dar kyla noras iliustruoti tariamą siužetą, atklystantis iš profesionalių kompozitorių išplėtotų liaudies dainų ir romansų; primetant klasikos kūrinių dinamiką, bandoma lėtinti pakartojamas strofas ir, susikūrus dirbtinę pauzę, pagreitinti pabaigas, „kad publikai nenusibostų“. Viena dalyvė penkiems savo dainos posmams susikūrė penkis skirtingus gestus, pamiršusi, kad mūsų senosios dainos buvo dainuojamos pačiai sau, ne publikai.
 
Nebuvo pamiršti ir konkurso koncertmeisteriai – šie didžiausi dainininkų draugai, padėjėjai, mokytojai ir globėjai. Tiesa, pasak legendinio akompaniatoriaus ir dirigento Chaimo Potašinsko, jų globa ilgainiui neretai virsta vadovavimu ir scenoje, pamirštant, kad koncertmeisteris privalo išlikti lygiavertis, bet... antrasis. Diplomu už geriausią akompanavimą apdovanota II premijos laureatės Dovilės Kazonaitės koncertmeisterė Milda Umbrusevičiūtė, grojusi stilingai, jautriai, raiškiai ir prasmingai bei techniškai subalansuotai. Rodos, jai dar nepabodo būti solistės palydove ir bendraautore, išliekant ramiai ir patikimai. Milda Umbrusevičiūtė puikiai prisijaukino ne tokį jau paklusnų „Fazioli“, ir jis skambėjo tarsi būtų suderintas. Akompanuojant kai kurioms kitoms pianistėms tas pats „Fazioli“ atrodė išsiderinęs. Ak, tas pedalo pomėgis! Akompaniatoriams linkėčiau dažniau pasipraktikuoti klavesinu. Juk Bachas, pirmąsyk išgirdęs fortepijoną, juo pasibaisėjo: „O, kokia griaudėjanti dėžė!“
 
15-ojo Vincės Jonuškaitės-Zaunienės konkurso pirmoji premija nebuvo skirta. Komisija, prisiminusi ankstesnius konkursus, kuriuose skambėjo daug sudėtingesnės programos, netrūko stambios formos bel canto arijų, įdomesnių lietuvių kompozitorių kūrinių, o dainavimas buvęs meistriškesnis, nutarė nemenkinti konkurso prestižo. Kodėl šis konkursas pasirodė kuklesnis nei ankstesnieji, prielaidų gali būti ne viena. Pakitus švietimo sistemai, Lietuvoje ryškiai sumažėjo muzikos mokyklų, o likusiose vis stiprėja popso skersvėjai. Sunyko Lietuvos miestų muzikos institucijų profesiniai ryšiai, atsirado nepadoriai didelis mokestis už mokslą, kai nesi tikras, ar gausi tokį pat brangų išsilavinimą. Perspektyva? TV žvaigždės? Realybė ta, kad šiandien stojamuosiuose egzaminuose vargu ar sulauktume soprano, gebančio puikiai padainuoti Toską! Klausydamasi konkurso galvojau – kurgi mūsų dabartinių primadonų pamaina? Stoja vis prasčiau išsilavinę ir prasčiau pasirengę narsuoliai, rūpesčius ir atsakomybę užkraunantys pedagogams. „Vado, ma dove?“ („Einu, o kur?“) – toks vienos Mozarto arijos pavadinimas. Dainavimo katedros vedėja prof. Sigutė Stonytė į klausimą kur? atsako vieninteliu žodžiu: aukotis. Aukojasi pedagogai, taisydami savo auklėtinių klaidas, tapdami ne tik profesijos, bet ir gyvenimo mokytojais. Aukojasi ir jauni solistai, laukdami jiems tinkamos partijos teatro repertuare, o nesulaukę aukoja savo balsus dainuodami netinkamą, paklusdami ne visada talentingų režisierių ar muziką mažai gerbiančių dirigentų valiai; džiaugdamiesi bent kartą dalyvavę kuriant stebuklą. Aukojasi ir užsienyje dainuojantys mūsų auklėtiniai, dirbdami labai daug, jei sekasi, ir sunkiai išsiplėšdami iš perkrautų tvarkaraščių, kad dažniau padainuotų Lietuvoje, tegu ir už simbolinį honorarą. O jei nesiseka... dingsta „be žinios“.
 
Šviesiai nuteikė prieš baigiamąjį koncertą kalbėjusi Vydūno fondo atstovė Jolita Buzaitytė-Kašalynienė: „Nemokame džiaugtis laisve, vis verkšlename dėl to, ko neturime, mažai džiaugdamiesi tuo, ką turime. Lyginame save su senas profesionalias tradicijas išpuoselėjusiais kraštais, pamiršdami, kad dar daug kur pasauly trūksta duonos ir vandens.“ Iš tiesų, pažvelgus plačiau, ypač džiugina labdaringa veikla. Dėkui tiems žmonėms, kurie aukoja lėšas, savo brangų laiką, kad primintų mums išėjusių menininkų nuopelnus, kad sukurtų šviesią vilties oazę mūsų neramioje aplinkoje, – kaip aną sekmadienį, kai muzika nebuvo nei perkama, nei parduodama.

 

Dovilė Kazonaitė, Elzita Girčytė, Renata Dubinskaitė, Birutė Ramonaitė. A. Seliuko nuotr.
Dovilė Kazonaitė, Elzita Girčytė, Renata Dubinskaitė, Birutė Ramonaitė. A. Seliuko nuotr.