7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dvasinių būsenų tankumyne

Rolando Kazlo spektaklis „Menų spaustuvėje“

Daiva Šabasevičienė
Nr. 18 (1079), 2014-05-09
Teatras
Julius Žalakevičius (Plėšikas), Brigita Arsobaitė (Samurajaus žmona), Paulius Čižinauskas (Samurajus) D. Matvejevo nuotr.
Julius Žalakevičius (Plėšikas), Brigita Arsobaitė (Samurajaus žmona), Paulius Čižinauskas (Samurajus) D. Matvejevo nuotr.
„Cezario grupė“ Lietuvos teatro kontekste išsiskiria žiūrovo fantazijos reikalaujančiais spektakliais, o paskutinis kūrinys „Tankumyne“, sukurtas pagal vieno garsiausių XX a. japonų rašytojo Ryūnosuke’s Akutagawos novelę, tokią trupės reputaciją dar labiau užtvirtino. Grupė šį kartą savo šturmanu pasirinko Rolandą Kazlą, kuriam nėra svetimas Cezario Graužinio režisūrinis braižas: jie abu linkę spektaklius statyti „ne pagal šio pasaulio madą“ – dar 2003 m. Jaunimo teatre jie kartu „sapnavo“ Fiodoro Dostojevskio „Dėdulės sapną“.
 
Šį kartą pasirinktas mistinio detektyvo žanras, apkaišytas filosofiniais, psichologiniais puošybos elementais. Atrodo, dėsninga, tačiau ar ne per sunki užduotis susitikus pirmą kartą? Iki šiol Kazlas kūrė pasaulius, kuriuose pats ir vaidino, o šį kartą savo skaidrios sielos vizijas išdalino penkiems aktoriams – Brigitai Arsobaitei, Pauliui Čižinauskui, Vytautui Kontrimui, Vilmai Raubaitei ir Juliui Žalakevičiui. Jie turėjo ne tik „sugerti“ režisieriaus poetines fantazijas, bet ir regima teatro kalba paversti atvirus Akutagawos alogizmus.
 
Manoma, kad sudėtingų literatūros tekstų neįmanoma nei ekranizuoti, nei perkelti į teatro erdves. Bet menininkai drąsūs: Akutagawos mažos formos, bet ypač daug prasmių turintis kūrinys „Tankumyne“ ekranizuotas net keturis kartus, kurių brandžiausias išlieka pats pirmasis – Akiros Kurosawos filmas „Rasiomonas“ (1950). Šie „susitikimai“ vyksta dėl meninės drąsos ar noro prisiliesti prie dar iki galo neatrasto pasaulio, o svarbiausia – dėl naujo turinio paieškų. Taigi ir Kazlą, ir „cezario grupę“ pirmiausia galima pasveikinti, nes Lietuvoje šis unikalus kūrinys ne tik pirmą kartą pristatomas publikai, bet, naudojant minimalistines teatro priemones, ir bandoma jame užauginti pakankamai sodrų prasmių pasaulį.
 
Novelė, susidedanti iš septynių nedidelių dalių, pasakoja apie vieno samurajaus nužudymą, kurio liudininkais tampa medkirtys, vienuolis, sargybinis, plėšikas, samurajaus uošvė, žmona ir jo vėlė. Kazlas, kaip ir Akutagawa, mano, kad žiūrovas pats lyg stiklo karoliukus susivers skirtingas nužudymo versijas. Gebėjimas neperšant vienos tiesos skatinti žiūrovus patiems susikurti savąją – labai vertinga savybė. Tačiau šiame spektaklyje dar kartą teko įsitikinti, kad teatre naiviai atrodo tai, kas įtaigiai veikia knygoje arba filme. Teatras yra ne tik žiaurus ir negailestingas, bet ir reikalauja netikėtų atsivėrimų. Teatro scenoje kalbėti apie realiai neegzistuojančius dalykus įmanoma tik atradus kitą lygiagrečiai egzistuojantį pasakojimą, antraip sceninis dramaturgijos naratyvas ima trūkinėti, solidūs režisūriniai ketinimai virsta literatūrinio teatro kanonizacija, o siužeto atpasakojimas – svarbiausia užduotimi.
 
Kazlas nuo pat pirmųjų spektaklio akimirkų siekia ekvilibristikos. Jis sukuria tikrai gražių ir prasmingų scenų, kurios papildo ne tik jo, kaip režisieriaus, biografiją, bet ir ypač pritinka būtent šiems aktoriams. Vis dėlto jau kūrinio ekspozicijoje yra duobių, kurios „sodina“ veiksmą, netgi supaprastina atsirandančias prasmes. Kazlas nesiekia kurti naujo teatro. Jis ištikimas teatrui, kuriame užaugo, formavosi, kokį kūrė su daugeliu režisierių. Todėl jis ir sunkiai pastatomą kūrinį stato taip, lyg tai būtų to, ano teatro tąsa. O tąsos būti negali. Kazlui neprireikia dramaturgo pagalbos – gal todėl spektaklis pradeda irti jau nuo pat pirmų sceninių minučių. Paradoksalu, bet siekdamas neakcentuoti detektyvinio Akutagawos kūrinio prado ir bandydamas pasivaikščioti po filosofinį gyvenimo tankumyną režisierius tampa per daug schematiškas.
 
Kartais atrodo, kad taip atsitinka ir dėl apibrėžto, lengvai numanomo aktorių amplua. Spektaklis „Tankumyne“ aktoriams tapo lyg jų sceninių prototipų tęsinys. Visi – lyg commedia dell arte personažai, kuriantys savo gyvenimo vaidmenis. Šis spektaklis ypač tiko lengvai identifikuojamiems aktoriams, nes scenos, paremtos aiškia struktūra, iš anksto apgalvotomis priemonėmis išliko atviros jų improvizacijoms ir netikėtiems atsivėrimams. Organiškiausias yra Julius Žalakevičius, kuris, nesistengdamas nusiplėšti kadaise užsidėtos šelmio kaukės, lieka atviriausias improvizacijai. Čižinauskas išlieka spektaklių ekspozicijos autoriumi, prasmių sutvirtintoju, Arsobaitė – amžina mylimoji, Raubaitėvisų paslapčių patikėtinė, Kontrimas – senis. Aktoriams nereikia balinti veidų, keisti kaukių, jiems nereikia ir daug teksto. Jie niekada nenutrūksta nuo savo personažo siužetinės linijos, niekada netrukdo savo partneriams.
 
Viena gražiausių spektaklio scenų – samurajaus ir jo vėlės susitikimas. Čižinauskas itin sužmogino, keliais judesiais suvaldė čia pat sukurtą lėlę-kūną, taip įprasmindamas savo personažo sielą. Režisierius šioje scenoje ryškiausiai sujungė kūrinio išorę ir vidų. Gyvenimas po mirties čia tapo realus, priimtinas ir labai jautrus.
 
Lietuviškame „Tankumyne“ veiksmas vyksta mūsų pasaulyje, todėl tiek scenografė Elvita Brazdylytė, tiek kostiumų dailininkė Neringa Keršulytė į japoniškas tankmes nelindo. Scenovaizdžiui mitiškumo suteikė raibuliuojančios juodos ir baltos juostos, atstojančios šiuolaikinių sintetinių „bambukų“ džiungles. Pagal XX a. pirmos pusės film noir estetiką sukurti kostiumai nesiekė tiesmukai charakterizuoti personažų. Na, o muzikos spektaklyje daug, bet ji labai skirtinga ir nepadeda išpainioti ar nujausti, kas vis dėlto nutiko tankumyne.
 
Kazlo tankumynas paradoksaliai bando išlaisvinti savo jausmuose susipainiojusius žmones. Kelių metrų erdvėje veikia personažai – dvasiniai klounai, kurie pasirodo ir dingsta už uždangos, bandydami pabūti ten, kur realiame gyvenime patys nebūna. Kiekvienas jų, pasakodamas nužudymo versijas, pamažu išsilaisvina iš minčių, judesių, žodžių painiavos. Matomo–nematomo pasaulio paralelės tampa dvasinės žmogaus būsenos tyrimu.
 
Kazlas nepalieka erdvės ir laiko aktoriams įsibėgėti, todėl kartais pradeda ryškėti šio spektaklio siūlės, ypač kai artistai bando neskubėdami išvaidinti savo scenas. O tokiame filosofinio universalumo siekiančiame spektaklyje būtina japoniška kaligrafija – tikslumas ir švara, griežti plastiniai štrichai. Yra scenų, kai aktoriai to pasiekia, bet kartais apibendrinimai atrodo buitiški, trūksta prasminių jungčių.
 
Išoriškai spektaklis lengvas ir paprastas, tačiau kiekvienas jo sraigtelis pajungtas kito dažnio įtampai. Žiūrovas privalo paklusti režisieriaus siekiui kartu pasivaikščioti po šį minčių labirintą, antraip spektaklis gali virsti teatralizuotu pasakojimu Akutagawos tema. Mėgindamas to išvengti Kazlas kviečia žiūrovus susikaupti, užuot „stūmus“ gyvenimą, atsiverti jam, bandyti suprasti nepažinto pasaulio prasmes.

 

Julius Žalakevičius (Plėšikas), Brigita Arsobaitė (Samurajaus žmona), Paulius Čižinauskas (Samurajus) D. Matvejevo nuotr.
Julius Žalakevičius (Plėšikas), Brigita Arsobaitė (Samurajaus žmona), Paulius Čižinauskas (Samurajus) D. Matvejevo nuotr.