7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Muzikos laboratorija mieste

Apie jaunųjų kompozitorių projektą „Muzika erdvėje“

Vaida Urbietytė Urmonienė
Nr. 18 (1079), 2014-05-09
Muzika
Projekto „Muzika erdvėje“ akimirkos. K. Stanevičiūtės nuotr.
Projekto „Muzika erdvėje“ akimirkos. K. Stanevičiūtės nuotr.
Kaskart išgirdus apie naują projektą iškyla gausybė klausimų: ar jis reikalingas? Ką naujo mums pasiūlys? Ar turės perspektyvą ateičiai? Kokią vietą jis užims kitų renginių apsuptyje? Vienas vos prieš keletą dienų pasibaigęs jaunųjų kompozitorių projektas „Muzika erdvėje“ paliko tikrai daug įspūdžių. Projekte dalyvavo septyni jaunieji kompozitoriai ir muzikologai, stebėję kūrėjų darbą nuo idėjos sumanymo iki įgyvendinimo. Kūrybines dirbtuves vedė ir patirtimi dalijosi Rytis Ambrazevičius, kalbėjęs apie akustiką, Inga Urbonaitė, supažindinusi su architektūriniais sprendimais, svečias iš Slovakijos Matejus Gyárfášas, pristatęs muzikos psichologijos ypatumus, taip pat kompozitoriai Mantautas Krukauskas, Antanas Kučinskas, Snieguolė Dikčiūtė ir Vidmantas Bartulis.
 
Pirmiausiai intrigavo renginio tikslas – atskleisti muzikos ir erdvės santykį, muzikos funkcionalumą, psichologinį muzikos poveikį žmogui konkrečioje erdvėje. Kompozitoriai pasirinko netradicines erdves: prekybos ir laisvalaikio centrą „Panorama“ (Lukrecija Petkutė-Dailydienė), Vilniaus geležinkelio stoties požeminę perėją (Dominykas Digimas), „Swedbank“ administracinį pastatą (Vilius Lakštutis), viešąjį transportą, kurio maršrutas ir kelionės laikas buvo nežinomi (Juta Pranulytė), Halės turgavietę (Raimonda Žiūkaitė), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus (Matas Drukteinis) bei Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (Monika Sokaitė). Dar nespėjus ataušti patirtiems įspūdžiams, skubu pakalbinti jaunuosius kompozitorius, projekto organizatorius Jutą Pranulytę ir Matą Drukteinį.
 
Kaip kilo mintis surengti tokio pobūdžio projektą?
Matas Drukteinis: Padaryti kažką savito ir naujo norėjome jau seniai. Pamenu, dar spalio mėnesį stovėjome prie Rusų dramos teatro per „Vilnius Jazz“ festivalį, kai Juta užsiminė, kad labai norėtų sukurti kompoziciją, kuri skambėtų viešajame transporte. Pradėjome intensyviau dėlioti savas mintis, ir taip gimė viso projekto koncepcija. Nusprendėme neapsiriboti vien viešuoju transportu, bet imtis įvairesnių miesto vietų ir kurti joms tinkamas kompozicijas. Siekėme į šią veiklą įtraukti kuo daugiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos katedros studentų. Sumanėme surengti kūrybines dirbtuves, kurioms vadovautų savų sričių profesionalai, padėsiantys sugalvoti ir įgyvendinti būsimus kūrinius skirtingose erdvėse, kuriose dažniausiai skamba ne pati kokybiškiausia muzika.
 
Kai kurios erdvės net intriguojančios. Jas rinkote patys ar suteikėte laisvės kompozitoriams?
Juta Pranulytė: Iš pradžių ketinome erdves paskirti kiekvienam asmeniškai, jau turėjome gana daug galimų variantų, bet vėliau nusprendėme, kad reikia suteikti kūrėjams laisvės, leidome rinktis patiems. Sužinojome, kad kai kurie kompozitoriai jau anksčiau turėjo minčių apie erdvę ir jas seniai norėjo įgyvendinti. Pavyzdžiui, Dominykas ilgą laiką planavo kurti kompoziciją, kuri skambėtų geležinkelio stotyje. Aš norėjau sukurti muziką, skambėsiančią viešajame transporte.
 
Ar teko susidurti su sunkumais derinant erdves ir tariantis dėl šio projekto?
M. D.: Norėčiau pasidžiaugti, kad visi buvo labai geranoriški ir imlūs naujoms mintims. Mus visur mielai priėmė, nieko nereikėjo įtikinėti, kad tai bus naudinga ir įdomu. Tiesa, į vieną turgavietę nesutiko įsileisti, ko gero, jiems muzika nesvarbi. Pakalbėjome su kompozitore Raimonda, kuri norėjo kurti būtent ten, ir pasiūlėme jai Halės turgavietę. Šios vadovas mus mielai priėmė ir pritarė, kad toks projektas labai naudingas, įdomus ir net reikalingas.
 
Šiuo metu vyksta labai daug įvairių festivalių, projektų, kitų iniciatyvų. Kaip manote, ar reikalingas dar vienas naujas projektas? Kodėl?
M. D.: Manome, kad reikalingas, nes muzikos, erdvės, architektūros santykis jauniesiems kompozitoriams iki šiol nebuvo labai aktualus. Dažnai mūsų viešose erdvėse skamba labai prasta muzika. Norėjome, kad ji bent šiek tiek keistųsi ir žmonės išgirstų kitokią, jiems galbūt kiek neįprastą muziką. Psichologiniu aspektu ji gali ne tik padėti parduoti produktą, bet sukelti ir keistą jausmą, patiriamą tam tikrose vietose ir tam tikru metu.
 
Jeigu tokia muzika skambėtų nuolatos, ar tai taip pat veiktų klausytoją? Ar nevargintų?
J. P.: Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad kiekvienas kompozitorius siekė įgyvendinti labai individualias užduotis. Buvo kuriamos dviejų tipų kompozicijos. Pirmiausiai papildančios, kaip Mato kompozicija Valdovų rūmuose, kuri tiko būtent tai erdvei. Ji labai pasiteisino ir galėtų ten skambėti nuolatos. Kitos kompozicijos buvo labiau provokuojančios. Čia norėčiau paminėti Raimondos kūrinį, kuris sulaukė itin aršios aplinkinių reakcijos. Kompozitorė siekė išprovokuoti skirtingas emocijas, nes tokioje vietoje kaip turgus rafinuota muzika tampa tikru paradoksu. Tai buvo labiau socialinė akcija.
M. D.: Pati tema „Muzika erdvėje“ yra labai plati, apimanti daug prasmių. Yra trys pagrindiniai aspektai, kuriuos visi skirtingai nagrinėjo. Pirmiausia – akustinis erdvės aspektas (bandoma suvokti, kaip akustiškai muzika gali veikti tam tikroje erdvėje), psichoakustinis (kokias emocijas sukelia skambanti muzika) ir socialinis (siekiama išprovokuoti socialines reakcijas, teigiamas emocijas, šokiruoti).
 
Kokias užduotis kėlėte kurdami savo kompozicijas?
J. P.: Mano kompozicija trijų dalių. Vykdžiau muzikinę socialinę interakciją, skirtą specialiai žmonėms su negalia. Autobusu važiavo neįgalūs žmonės, o kartu su jais ir keli sveiki. Mano tikslas buvo sveikiems žmonėms sukelti diskomfortą, norėjau pamatyti, kaip skirtinga muzika gali juos paveikti. Skambėjo džiaugsminga, relaksacinė ir disonuojanti muzika. Stebėjau, kaip jie reaguoja.
M. D.: Mano kompozicija Valdovų rūmuose buvo kurta tam, kad visi muzikantai kuo labiau įsilietų į bendrą ekspoziciją ir ją papildytų. Stebėjau lankytojus ir pamačiau, kad jie tai priėmė natūraliai, kai kurie net neatkreipė dėmesio, lyg taip ir turi būti. To ir siekiau. Mano kompozicija buvo kurta socialiniu aspektu. Ją dėliodamas galvojau apie galimybę padėti lankytojams dar labiau panirti į muziejaus erdvę.
 
Kokius sunkumus teko įveikti organizuojant projektą?
M. D.: Pirmiausiai finansinius. Rašėme projektą į Kultūros tarybą, bet paramos gauti nepavyko. Be šios problemos galiu paminėti koordinavimo dalykus: vyko net aštuoni koncertai šešiose skirtingose erdvėse per dvi dienas, taip pat derinome repeticijas, prieš mėnesį vyko kūrybinės dirbtuvės, kuriose savanoriškai dalyvavo jau pripažinti kūrėjai. Iššūkių buvo gana daug, bet susitvarkyti pavyko. Visi dalyviai į projektą žiūrėjo labai atsakingai.
J. P.: Jaunoms įstaigoms, tokioms kaip VšĮ „Meno genas“, yra kur kas sudėtingiau gauti paramą iš įvairių fondų ar organizacijų. Mūsų rėmėjai ir bendraorganizatoriai buvo LMTA, jie mums paskolino visą reikiamą aparatūrą, be kurios nebūtume išsivertę, ir Lietuvos žmonių su negalia sąjunga, kurie labai daug padėjo viešinant projektą (lankstinukais, plakatais ir kt.).
 
Kaip sugalvojote į šį projektą įtraukti ir jaunuosius muzikologus? Kokį darbą jie atliko?
M. D.: Dažnai pagalvojame, kad mūsų bendruomenėje trūksta glaudesnio ryšio. Šiame projekte muzikologai stebėjo kompozitorių darbą nuo pat idėjos gimimo iki jos įgyvendinimo, ir visa tai aprašė. Buvo siekiama atskleisti kompozitorių priėjimą prie kūrybinės medžiagos, jų mąstymą, kompozicijos suvokimą ir bendradarbiavimą su atlikėjais. Tai tikrai naudinga abiem pusėms. Mes norime sulaukti kuo daugiau komentarų iš šalies, profesionalių patarimų. Tikimės, kad šis projektas jaunuosius muzikologus paskatins nebijoti reikšti savo nuomonę ir analizuoti mūsų kuriamą muziką, nes mums to labai reikia.
J. P.: Projektas labai mus suartino, ne vienas dalyvis dėl to džiaugėsi. Čia mes dalijomės mintimis, siekiais, buvo naudinga sulaukti pastabų iš muzikologų, nors labai jaunų.
 
Kaip jaučiatės pasibaigus projektui?
M. D.: Dėl vieno mums tikrai liūdna. Projekte nematėme nė vieno dėstytojo, akademinės bendruomenės, mūsų pačių kolegų buvo labai mažai. Keista, kad palaikymo nesulaukiame iš mums labai svarbių asmenų, kurių patarimo labiausiai tikimės.
J. P.: Pasibaigus projektui, mes visi jaučiame didelę jo naudą ir prasmę. Svarbu, jog greta studijų mes galime daryti kažką savito, kitokio.
 
Nepaisant mažo akademinės bendruomenės susidomėjimo galiu pasidžiaugti, kad klausytojų buvo nemažai. Projektas turi perspektyvą ateičiai. Ar apie tai jau galvojote?
M. D.: Jau organizuodami šių metų projektą galvojome apie jo ateitį ir perspektyvą. Dėl finansavimo negalėjome įgyvendinti visų siekių, bet ateityje planuojame tai padaryti.
Šio projekto vietą ir reikalingumą matome ir tarp kitų festivalių. Į jaunus menininkus orientuoti „Druskomanija“ bei „Ahead“, kurių tikslas taip pat suteikti terpę eksperimentams ir naujų idėjų išpildymui. Mūsų projektas nuo minėtųjų skiriasi būtent dėl savo specifikos – muzikos ir architektūros santykio, todėl greta kitų festivalių gali sėkmingai gyvuoti. Tai net ne festivalis, o kūrybinė laboratorija. Šį išskirtinumą ir siekiame išnaudoti.

 

Projekto „Muzika erdvėje“ akimirkos. K. Stanevičiūtės nuotr.
Projekto „Muzika erdvėje“ akimirkos. K. Stanevičiūtės nuotr.
Projekto „Muzika erdvėje“ akimirkos. K. Stanevičiūtės nuotr.
Projekto „Muzika erdvėje“ akimirkos. K. Stanevičiūtės nuotr.