7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kinas saviems

Nauji filmai – „Greitasis „Maskva–Rusija“

Živilė Pipinytė
Nr. 18 (1079), 2014-05-09
Kinas
„Greitasis „Maskva–Rusija“
„Greitasis „Maskva–Rusija“
Pasiklausiusi Ritos Miliūtės šio pirmadienio laidos svečių, taip aistringai kalbančių apie Rusijos propagandos galią bei blogą rusų filmų įtaką doriems tautiečiams, nusprendžiau pažiūrėti patriotinį rusų filmą „Greitasis „Maskva–Rusija“ („Skoryj „Moskva–Rossija“, Rusija, 2014).
Šią komediją sukūrė Igoris Vološinas. Jo pirmieji filmai „Nirvana“ (2008) ir „Aš“ (2009) įsiminė ne vienam art house kino gerbėjui ir Lietuvoje. Tai buvo savaip įžūlūs kūriniai: jaunas režisierius į juos perkėlė savo narkotines vizijas, vaikystės prisiminimus, rusų masinės kultūros simbolius ir akivaizdžią didybės maniją. Tačiau filmuose žavėjo absurdiškas humoras, temperamentingos šokių ar jaunatviško siautėjimo scenos, neįprasta scenografija. Atrodė, kad režisierius nuosekliai kuria rusų kinui naują, į nieką nepanašų pasaulį. Tačiau iškart po jų buvo atvirai propagandinis „Olimpus Inferno“ (2009), kurio herojai – peteliškių specialistai amerikietis ir rusė – 2008-ųjų rugpjūčio 8 d. atsiduria Pietų Osetijoje, stebi gruzinų „žvėriškumus“ ir bando prasibrauti į sugriautą Cchinvalį. Nustebino ir prieš porą metų Vološino sukurtas „Beduinas“. Jo herojė, kad išgelbėtų vėžiu sergančią dukrą, tampa surogatine motina ir gimdo vaiką gėjų porai. Vėliau su dukrele ji vyksta į Jordaniją, pas beduinus, kurie gydo visas ligas kupranugarių pienu. Visa tai filme buvo rodoma labai rimtai.
Juostoje „Greitasis „Maskva–Rusija“ galima rasti ne vieną ankstesnių Vološino filmų motyvą ar citatą, bet ji įdomi tuo, kad primena Emilio Vėlyvio „Redirected / Už Lietuvą!“. Nors Vološiną ir Vėlyvį profesionalumo požiūriu lyginti sunku, abiejų filmų idėja ta pati – noras pasididžiuoti savo nepaprasta, išskirtine, spalvinga šalimi. Tegu čia kiekviename žingsnyje sutiksi idiotą, žudiką, mušeiką, nevalą ar šiaip kaimo „runkelį“, bet pažiūrėkite, sako abu režisieriai, kokia ta šalis nuostabi! (Skirtumas tik tas, kad „Greitasis „Maskva–Rusija“ kūrėjai pirmuosiuose kadruose akcentuoja, kad jų filmo nefinansavo valstybė, o Vėlyvis atvirkščiai, dėkoja Lietuvos kino centrui. Be to, tokio ilgo restoranų ir padėkų jų vadovams sąrašo kaip finaliniuose „Greitasis „Maskva–Rusija“ filmo titruose iki šiol dar nemačiau).
Deja, turiu pripažinti, kad Vološino argumentai įtikinamesni. Matyt, taip yra todėl, kad filmo „Greitasis „Maskva–Rusija“ autorius net nebando apsimesti, kad gali suprasti tą tikrovę ir jos gyventojus, o kuria fantastinę pasaką, kur nusitrina bet kokios fantazijos ir realybės ribos. Vološinas perfrazuoja ne vieną žinomą frazę ar motyvą, juolab kad sunku būtų suskaičiuoti ir rusiškus filmus, kurių herojai keliavo iš Maskvos į Vladivostoką ar atvirkščiai. Ir tą fantastiškumą kaip tik pabrėžia tiesiai iš Youtube.com paimti dokumentiški Rusijos gyvenimo vaizdeliai, kuriuose anonimiški piliečiai daužo niekuo dėtas duris, važinėja keistomis transporto priemonėmis, o jiems kelią pastoja nežinia iš kur išdygę tankai. Pagrindinis filmo herojus – „manageris“ Serioža (jį suvaidino scenarijaus bendraautoris Sergejus Svetlakovas) – nori išgarsėti ir mano, kad tai įmanoma tik per Youtube.com, kur jis nuolat įkelia savo gyvenimo vaizdelius. Todėl susilažinęs jis vyksta į Vladivostoką, kad ten nusifotografuotų krintančių žvaigždžių fone su Usūrijos tigru, o pakeliui dar permiegotų su vagono palydove (Ingeborga Dapkūnaitė) ir tai taip pat pateiktų žmonijai. „Manageris“ lyg koks pasakų Jonelis kvailelis, gal todėl jam sekasi.
Regis, Vološinui kuo blogiau, tuo geriau. Traukinyje Sergejaus kupė atsidurs kino žvaigždė iš Amerikos Mila (ją suvaidinusi Margarita Leviejeva iš tikrųjų gyvena ir filmuojasi JAV, bet rusiškai kalba panašiai kaip jos tautietės iš Vilniaus Šanchajaus). Ji negali skristi lėktuvu, todėl keliaudama traukiniu privalo per septynias dienas atsidurti filmavimo aikštelėje Vladivostoke. Ten ji vaidins amerikiečių filme apie sovietų karo lakūnes. Pakeliui Mila dar nori įminti rusų sielos paslaptį.
Tai padaryti jai padės kelyje sutikti personažai. Jie, regis, labiausiai ir domina režisierių, nes, būkime atviri, blogiau už Svetlakovą vaidina nebent tik apsišaukėlės amerikiečių aktorės lietuvių filmuose, o Levijeva taip pat ne dovanėlė.
Todėl įsimena temperamentingi epizodai, kuriuose stotyje pilstuką pardavinėjanti senutė sugeba įbauginti visko mačiusius keleivius, kai nuoširdžiai prisipažįsta, kad su tokiais išmoko dorotis jau per pirmą „ėjimą“ į kalėjimą, arba scena, kur Sergejaus užsigeidę undinai (tai vyriškos giminės undinės) išnyra iš vandens ir parodo vampyriškus dantis, arba kai neūžauga serijinis žudikas traukinyje susidoroja su būriu užpuolikų. Visų tų neįtikėtinų fejerijų fone nublanksta net aistringos Dapkūnaitės herojės polinkis žudyti neįtikusius keleivius.
Manau, nereikia net sakyti, kad visus šiuos nuotykius lydi frazės apie mįslingą rusų sielą, apie tai, kad rusai niekad nepasiduoda. Vološinas ir kompanija atvirai pripažįsta, kad Rusijos problemos – keliai ir kvailiai – niekur nedingo, kad šalyje – neapsakomas chaosas, kad viskas apvirto aukštyn kojom, bet skambant „Liubė“, „Laskovyj maj“ ir panašių grupių dainoms vis dėlto nė akimirką nesuabejoja, kad Rusijoje gyvena nuostabūs žmonės, atlapaširdžiai, teisingi ir būtinai suprantantys humorą. Taip, jie monstrai, bet kokie žavūs ir stebuklingi. Tokia jau rusų patriotinio kino dalia – rodyti meškas, tėvynę mylinčius alkoholikus ir matrioškas.
Vėlyvio filmas teigia iš esmės tą patį, bet apie Lietuvą, kurioje gali išgyventi tik užsigrūdinę lietuviai ir net anglų galvažudžiai pabrukę uodegas sprunka iš mūsų tėvynės į Rusiją. Todėl abejoju, ar būtų prasmė uždrausti Vološino filmą rodyti Lietuvoje, kaip kad, tikiu, norėtų šiaudiniai lietuvių patriotai. Rusijoje tokį kiną vadina „liaudiškuoju“, jis pigus ir skirtas saviems – žemiausio lygio auditorijai. Jį žiūri tik buvusios SSSR teritorijos gyventojai. Susirūpinti reikėtų tuo, kad su nacionalinio lietuvių kino atgimimo ir panašiais džiugiais šūkiais pas mus skatinamas iš esmės toks pat „liaudiškas“ kinas saviems.

 

 

„Greitasis „Maskva–Rusija“
„Greitasis „Maskva–Rusija“