![]() | ![]() | ![]() |
Gegužės 14 d. prasidėjo svarbiausias metų kino renginys – Tarptautinis Kanų kino festivalis. Šiemet jo konkursinės programos žiuri vadovauja režisierė Jane Campion. Balandžio 30 d. jai suėjo 60 metų. Apie filmus ir kodėl Campion nekenčia gimtadienio tortų režisierę kalbino Mariola Wiktor. Jų pokalbio, išspausdinto žurnale „Zwierciadlo“, fragmentus pateikiame skaitytojų dėmesiui.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Šiemet ypač daug užsienyje studijuojančių ar jau gyvenančių ir dirbančių Lietuvos jaunųjų muzikų turėjo galimybę dalyvauti XVI tarptautiniame muzikos festivalyje „Sugrįžimai“, vykusiame balandžio–gegužės mėnesiais ne tik Vilniaus salėse, bet ir kituose miestuose (Kaune, Druskininkuose, Panevėžyje, Šiauliuose, Širvintose, Alytuje). Prie svetur gyvenančių ar besitobulinančių mūsų muzikų prisijungė ir jų kolegos iš Didžiosios Britanijos, Azerbaidžano, Portugalijos, Japonijos, Olandijos bei nuolat tėvynėje gyvenantys ir koncertuojantys Lietuvos artistai. Visų koncertų pasiklausyti buvo neįmanoma, todėl trumpai apžvelgsiu Vilniuje pasirodžiusiųjų pasiekimus (apie festivalį pradėjusius ir didžiausių simpatijų sulaukusius pianistą Ugnių Pauliukonį ir eufonininką Algirdą Matonį iš Didžiosios Britanijos atsiliepimas jau buvo publikuotas „7 meno dienose“ balandžio 18 d.).
![]() | ![]() |
„Ir aš taip galėčiau“, – snobiškai sakė kai kurie Dano ir Lios Perjovschi parodos lankytojai lietuviai. „Aš padaryčiau geriau“, – atsainiai jiems antrino šiuolaikinio meno autoriai. Tačiau kažkodėl nė vienas jų nieko panašaus net nėra bandęs daryti. Matyt, trukdo ne tik legendinis lietuvių drovumas, bet ir provincialumu dvelkiantis atsisakymas domėtis tokiais dalykais kaip politika, šalies įvaizdis, kultūrinis mentalitetas ir kiti buitinėmis kategorijomis sunkiai nusakomi reiškiniai. Pasak Paulinos Eglės Pukytės, „lietuvių kalbą ir literatūrą nuosekliai ir giliai mokomės iki pat 12 klasės, o skaityti vizualiojo meno kalbą nemoko niekas, o jei ir moko, tai labai jau probėgšmais. Todėl jau kiek mūsų rašytojų yra skambiai iškoneveikę šiuolaikinį meną.“ („Nežinau kas yra pramogų pasaulis, aš juo nesidomiu“, Literatūra ir menas, 2014 03 14, Nr. 3465). Kyla klausimas, kuriam galui tokie žiūrovai varginasi eiti į šiuolaikinio meno parodas? Ir kodėl per parodos atidarymą tik pora lankytojų pasinaudojo menininkų kvietimu komentuoti ar užduoti jiems bet kokius klausimus?
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | |
Eidama į parodą tikėjausi, kad jau gerai žinomi menininkai ir ypač dailininkai parodys ką nors tokio, ko dar nebūsiu mačiusi anksčiau. Intriguoja ir pati parodos koncepcija, nes paprastai meninių tyrimų išklotinės (o aš tikiu, kad šiuolaikinio meno kontekste tokie tyrimai tiesiog būtini) lieka paslaptyje. Dažniausiai taip nutinka tuomet, kai pristatomas tik galutinis kūrinio variantas arba tyrimų rezultatas, todėl paroda siūlo vertingą galimybę – pažinti šių menininkų kūrybinį procesą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | |
![]() | ![]() |
Gegužės 7–11 d. Kauno kameriniame teatre vyko ketvirtasis tarptautinis vieno aktoriaus festivalis „MonoBaltija“. Festivalyje parodyta 13 spektaklių iš 10 šalių: Lietuvos, Lenkijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Suomijos, Armėnijos, Izraelio, Ukrainos ir Didžiosios Britanijos. Kitaip nei anksčiau, šiemetiniame festivalyje, skirtame jo sumanytojo Stanislovo Rubinovo atminimui, nebuvo konkurso. Įteiktas tik žiūrovų simpatijų prizas, jis atiteko aktorei Wioletai Komar už dainininkės Noros Sedlel vaidmenį monospektaklyje „Diva“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Gegužės 10 d. koncertas filharmonijoje buvo skirtas kompozitoriaus Balio Dvariono 110-mečiui. Kartu su šia reikšminga sukaktimi dar paminėtos Richardo Strausso 150-osios metinės, o koncerto pranešėja minėjo ir dar vieną datą – koncertą dirigavusio Nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Juozo Domarko vadovavimo šiam orkestrui 50-metį. Taigi 73-ojo sezono pabaigos koncertas buvo išties išskirtinis.
![]() | ![]() |
Trečiadienį Olivier Dahano filmu „Monako princesė“, pasakojančiu apie Holivudo žvaigždės Grace Kelly, tapusios Monako kunigaikštiene, gyvenimą, prasideda 67-asis Tarptautinis Kanų kino festivalis. Pradžia savaip simboliška, nes būtent čia, Kanuose, ir susitiko filmo herojų pora. Tačiau dar festivaliui neprasidėjus Monako valdovai įsižeidė, esą filmas iškraipo istoriją, ir atsisakė dalyvauti premjeroje. „Monako princesę“ iškart po festivalio, kurio rezultatai bus paskelbti gegužės 24 d., rodys ir Lietuvoje. Nugalėtojai šiemet bus skelbiami ne paskutinę festivalio dieną, o uždarymo išvakarėse, kad naujienos nesutaptų su Europos Parlamento rinkimais.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Seniai seniai, prieš dvidešimt metų, gyveno „Geros blogybės“ – ir aš ten buvau, viską mačiau, alų midų gėriau. O gal to visai nebuvo? Jų tariamo gyvenimo nuogirdos kartais pasiekia viešumą, bet tarsi iš pogrindžio, kitų svarbių veiksnių aprašymuose, kaip istorija apie sovietinių Parodų rūmų tapsmą Šiuolaikinio meno centru, sutapusį su „Gerų blogybių“ inauguracine paroda šioje institucijoje 1992 metais. Tik pastarųjų dvidešimties metų meno diskursas – tekstai, parodos, studijos ir edukacija – gali patvirtinti ar paneigti šio meno fenomeno svarbą. Jono Meko vizualiųjų menų centre vykstanti paroda „Inversija. Blogos gėrybės“ (kuratorė – Laima Kreivytė) yra vienas pirmųjų bandymų pažvelgti į šį Lietuvos šiuolaikinio meno formavimosi etapą.
![]() | ![]() | ||||