7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Teatro kryptis

Festivalio „Jauna muzika 2014“ įspūdžiai

Eglė Gudžinskaitė
Nr. 19 (1080), 2014-05-16
Muzika
Arkadijaus Gotesmano performansas „IV veiksmas“
Arkadijaus Gotesmano performansas „IV veiksmas“
Neįmanoma nepastebėti, kad šių metų festivalio, vykusio balandžio 22–27 d., programa buvo kitokia nei bet kada anksčiau. Viena vertus, tarsi kokiame teatro festivalyje buvo pristatyti vien stambūs (valandos ar dar ilgesni) projektai ir atsisakyta „panoraminių“ apžvalgų su neriboto kiekio, bet labai ribotos trukmės naujų (ir ne tik) kūrinių pavasario „derliumi“. Antra, jie buvo gana skirtingi pagal žanrus ir intrigavo nuo pirmos iki paskutinės festivalio dienos. Tarp jų buvo ir muzikinė kompozicija su teatro elementais, ir šokio spektaklis, ir džiazo muzikantų performansas, ir audiovizualinė instaliacija, ir filmas, ir eksperimentinio teatro pasirodymas. Viena vertus, vos penkis vakarus trukęs festivalis atrodė labai kompaktiškas ir koncentruotas, kita vertus – išties įvairus.
 
Kada muzika tampa teatru arba teatras muzika? Kur yra riba, skirianti vieną meno rūšį nuo kitos ir leidžianti joms susieiti arba susikirsti? Be to, galima šį klausimą pakeisti ir dar kitu: kada muzikantai tampa aktoriais, o aktoriai – muzikantais?
 
Kaip klausytoja, šių metų „Jaunos muzikos“ festivalį nuo tokių klausimų ir pradėjau. Antano Kučinsko muzikėčios „Apie žvėris ir žmones“ pagal Kristijoną Donelaitį anotacijoje apibūdintos kaip teatralizuotas muzikinis kūrinys. Tačiau realiai net ne muzikinis, o literatūrinis tekstas diktavo taisykles, nulėmusias ir kūrinio struktūrą, ir atlikėjų sudėtį, ir dramaturginį sprendimą. Vinilo plokštelių laikų radijo pasaką primenanti kompozicija muzikiniu požiūriu tebuvo pasakėčių teksto iliustracija ir fonas. Tačiau ši „vaizduojamoji muzika“ buvo tokia vykusi ir įtikinama, kad net ir be aktyvaus sceninio veiksmo pasakėčių siužetą perprasti buvo nesunku. „Vilniaus arsenalas“ (fleitininkė Laima Šulskutė, altininkas Rolandas Romoslauskas ir klavesinininkas Sergejus Okruško), kontrabosininkas Oliveris Ramonas ir perkusininkas Saulius Auglys įgarsino ir netgi įkūnijo vizualiai (charakteringais aprangos elementais bei specifiniais gestais) skirtingus pasakėčių personažus. Bet į akis krito ir dar vienas niuansas – ne tik puikiai susigroję, bet ir išraiškingais žvilgsniais, mimika ir judesiais tarpusavyje ant scenos bendraujantys muzikantai atrodė kur kas labiau įsijautę į aktorių vaidmenis, nei būtų galima tikėtis.
 
Atskirai verta paminėti įspūdingus „perjungimus“ iš pasakojimų į moralus (skaitovas Andrius Bialobžeskis). Muzikinėje partitūroje kompozitorius juos įgyvendino tarsi perėjimus iš instrumentinės realybės į elektroninę erdvę. O vizualiai buvo žaidžiama pasitelkiant šviesas ir prožektorius, kurie, pasigirdus pamokslui, nutvieksdavo salėje sėdinčiuosius. Už šį psichologinį nejaukumo momentą, kai staiga supranti atėjęs paklausyti ne šiaip A. Kučinsko kūrinio, o K. Donelaičio pamokslo, skirto kiekvienam ir apie kiekvieną, greičiausiai reiktų dėkoti ir savo indėlį įnešusiai režisierei Birutei Mar.
 
Žvelgiant iš tos pačios muzikantų ir aktorių perspektyvos, atvirkštinė situacija susiklosto Antano Jasenkos ir šokio teatro „Aura“ (choreografė Birutė Letukaitė) spektaklyje „Padaryk iš manęs jungiklį“. Visų pirma, tai teatro scenai skirtas kūrinys, kuriame kompozitorius tradiciškai lyg ir turėtų atsitraukti į antrą planą (už režisieriaus ar choreografo, kaip kad šiuo atveju). Tačiau taip nenutiko ne vien dėl to, kad spektaklio premjera įvyko šiuolaikinės muzikos festivalyje. Antano Jasenkos idėja šokio judesį traktuoti kaip materiją, galinčią generuoti muzikinį garsą, tapo atspirties tašku ir naujojo spektaklio pagrindu. Čia naudojamas IRCAM centre sukurtas judesio daviklis (prietaiso autorius – Mindaugas Badokas), signalais verčiantis šokėjo judesius, o juos savo ruožtu garsiniu pavidalu ištransliuoja kompiuterinė programa. Taigi šokėjai tiesiogine prasme tampa muzikantais, jų kūnai – muzikos instrumentais, o judesiai – garsų virpesiais.
 
Kažkas panašaus įvyksta ir Mariaus Salyno audiovizualinėje kompozicijoje „Oracle in 60“. Trijų pranašystes skaitančių aktorių (Juozo Budraičio, Eglės Mikulionytės ir Vytauto Rumšo) balsai persikloja, kontrapunktuoja ir atitaria vienas kitam. Pauzės ir surežisuoti įstojimai dar labiau sustiprina šių tekstų, kaip muzikinės partitūros sluoksnio, suvokimą. O iš teatro sferos „pasiskolinti“ aktoriai paverčiami muzikinės scenos solistais. Iš pradžių nematomi, tik girdimi ir atpažįstami iš savo unikalių skirtingų tembrų, kompozicijos viduryje šie balsai įgauna jau ir regimą pavidalą – aktorių veidai pasirodo milžiniškoje videoprojekcijoje. Galiausiai logiškas paskutinis žingsnis žengiamas „ištraukiant“ aktorius iš virtualybės į realybę bei perkeliant juos nuo scenos į žiūrovų salę. Elektroninė šios kompozicijos partija netikėtai lieka kažkur paraštėse, tarytum koks orkestro akompanimentas ryškių solistų šešėlyje.
 
Dar vieną daugiaprasmį sprendimą, žvelgiant į ribą tarp aktoriaus ir muzikanto, pasufleravo „Stalo teatro“ spektaklis „Pievos“ – trijų moterų kūrėjų meninio bendradarbiavimo ir savotiškos autoterapijos rezultatas. Nors Saulė Degutytė – daugumos šio mini teatro spektaklių režisierė bei pagrindinė (ir neretai vienintelė) aktorė – šįkart fiziškai pasitraukė į scenos paribį, būtent jos gyvai „transliuojama“ ekrane ebru tapyba tampa neabejotina spektaklio ašimi ir dėmesio traukos šaltiniu. Tiek savo kompozicija, tiek atlikimo forma ebru gėlių liejimo performansą galima vadinti ne tik itin plastišku, bet ir labai muzikaliu. Įdomu buvo įžvelgti akivaizdžias aliuzijas į ciklinę siuitos formą, stebėti melodingus potėpius, kuriuos nutraukdavo aštriai ritmiški intarpai. Vis dėlto realų „Pievų“ garsinį peizažą kūrė kitų dviejų spektaklio dalyvių veiksmai – kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės paruoštas garso takelis ir elektrinio smuiko improvizacijos, vis prasiverždavusios drastiškais emocijų pliūpsniais, bei kūno judesio terapijos specialistės Raimos Drąsutytės „šokis“ šalia termenvokso. Pastarasis spektaklio elementas, tiesa, atrodė ne itin vykęs, tačiau paties instrumento, reaguojančio į oro virpesius ir skambančio net neprisilietus prie jo, naudojimas neabejotinai priminė ir A. Jasenkos šokio spektaklyje išbandytą idėją judesį paversti garsu, o šokį – muzika.
 
Beje, galvojant tiek apie minėtą A. Jasenkos ir B. Letukaitės šokio spektaklį, tiek apie S. Degutytės ir S. Dikčiūtės „Stalo teatro“ kompoziciją kaip teatro veikalus, reiktų pasakyti, kad kompozitoriaus ir režisieriaus santykis čia skleidėsi nestandartiškai. Visais atvejais jis buvo ne tiek hierarchiškai vertikalus, kiek horizontalus, grindžiamas abipuse idėjų apykaita ir bendradarbiavimu. O ryškesnės kompozitoriaus ar bent jau režisieriaus vizijos, regis, pritrūko laiko ir formos prasme išskydusiame e. garsų teatru pavadintame performanse „IV veiksmas“. Jo idėjos autorius ir paties projekto iniciatorius perkusininkas Arkadijus Gotesmanas scenoje vis dėlto labiau buvo regimas kaip vienas iš džiazo ansamblio narių, besidalijantis ir autoryste su kitais kūrybiniais partneriais – į laisvas improvizacijas pasukusiu trimitininku Byronu Wallenu, subtiliai spalvingą ir išraiškingą harmoninį foną formavusiu klavišininku Dmitrijumi Golovanovu, gyvą koncerto vaizdą transliavusia videomenininke Aurelija Maknyte ir, žinoma, iš savo tekstų pasakojimų fragmentus dėliojusiu Rolandu Rastausku. Kita vertus, net ir tokioje improvizuotoje kompozicijoje buvo ryškus tarpdiscipliniškumas, tapęs pagrindiniu šių metų festivalio orientyru laviruojant tarp įvairiausių muzikos ir teatro sąveikos formų.
 
Beje, kalbant apie pačią festivalio temą reikia pasakyti, kad iš tiesų šiemet ji gali būti vertinama dviprasmiškai. Viso festivalio programos organiškumas ir projektų įvairovė nuteikė labai pozityviai, o dedikacija teatrui, kai 2014-ieji paskelbti Teatro metais, atrodo labai laiku ir vietoje. Kita vertus, atsitraukimas nuo daugiau nei dešimtmetį dominavusios elektroninės muzikos (nors iš pačių kūrinių elektronika niekur nedingo – šiuolaikinėje scenoje ji tapo neatsiejama savastimi, kaip ir videoprojekcijos) gali būti suvokiamas kaip savotiškas susvyravimas festivalio identifikacijos perspektyvoje. Kokia „Jaunos muzikos“ vieta šalia kitų Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuojamų šiuolaikinės muzikos festivalių – „Gaida“ ir „Druskomanija“? Ar tokia komfortabili ir netgi konformistiška „Jaunos muzikos“ orientacija, kaip kad regime šiemet, nereiškia, kad „veržlaus, novatoriško ir jaunatviško“ festivalio kursas keičiasi kardinaliai? Atsakymo reiktų laukti kitąmet.

 

Arkadijaus Gotesmano performansas „IV veiksmas“
Arkadijaus Gotesmano performansas „IV veiksmas“
Antano Jasenkos ir šokio teatro „Aura“ spektaklis „Padaryk iš manęs jungiklį“
Antano Jasenkos ir šokio teatro „Aura“ spektaklis „Padaryk iš manęs jungiklį“