![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Nuo rugsėjo pradžios iki spalio Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda „Lietuvos visuomenė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje: įvykiai, draugijos, asmenybės“. Parodoje siekiama atidžiau pažvelgti į išskirtines to meto asmenybes ir iškelti naujų klausimų. Pavyzdžiui, ar gerai žinome Vilniuje, Mėsinių g., gyvenusį žydų visuomenės veikėją, daktarą Cemachą Šabadą. Jis buvo ne tik garsus gydytojas, bet ir švietėjas, humanistas, žydų bendruomenės lyderis, tapęs miesto legenda ir net Kornejaus Čiukovskio pasakos „Daktaras Aiskauda“ personažo prototipu. Šiemet pažymimas labdaringo daktaro 150-ies metų jubiliejus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
„Britanikos“ viešbutis – pastatas, tapęs niūriu mūsų miesto persilaužimo laikotarpio paveldu. Šiomis dienomis tai tarsi iš virstančių debesų išnyrantis ledlaužis, atspindintis pilką apleisto ir nesutvarkyto Kauno laikmetį. Eilinį rudenį vėl tapęs paukščių užuovėja, prieš skęsdamas, nebylus laivas kelia pilką vėliavą – neutralią, tačiau nepasiduodančią. Užduodančią mums identiteto klausimus. Ar mes gebame priimti savo miesto istoriją tokią, kokia ji buvo? Susitaikyti su savo Kaunu, kokiame užaugome ir gyvename? Kokį miestą matome ateityje?“ – tokiu aprašymu savo „Facebook“ paskyroje prisistato „The flag project“ iniciatyva, kuri kauniečiams tapo žinoma po to, kai rugpjūčio 28 d. ant apleisto „Britanikos“ viešbučio Kauno centre iškilo didžiulė pilka vėliava.
![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
![]() | ![]() |
![]() |
Rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje Panevėžyje vyko tarptautinis šiuolaikinio stiklo meno simpoziumas „Glass Jazz 2014“. Muzika ir dailė čia susipynė, papildydamos viena kitą išskirtiniais savo bruožais. Pagrindinis aspektas, siejantis simpoziumo meninę ir muzikinę paraleles – kūrybinė improvizacija. Būdama ne tik teoretikė, bet ir stiklo meno praktikė, suvokdama karšto stiklo technologijos sudėtingumą ir darbo preciziką galiu teigti, jog šios stiklo technologijos procesai nėra paprasti, kaip daugelis galėtų pagalvoti, išgirdę improvizacijos terminą. Ko gero, toks kūrybinio veiksmo apibūdinimas daugeliui asocijuojasi su netikėtumo ir neapibrėžtumo principu. Karšto stiklo gamyba (čia kalbu tik apie techninį atlikimą), taip pat ir džiazo muzikos kompozicijos turi privilegiją tapti netikėtu rezultatu. Tačiau galutinio produkto neapibrėžtumas reikalauja ne tik atlikėjo (menininko, techninio darbuotojo ar muzikanto) talento, bet ir sąmoningo suvokimo, kompetencijos ir intelektinio darbo. Kitaip rezultatas virstų chaotišku nesusipratimu, o ne harmoninga visuma. Improvizacija nėra chaosas, ir net chaosas nėra padrika laisvamaniška struktūra – tai sistemingo darbo, kūrybos ir profesionalaus atlikimo simbiozė. Kaip kad Ingmaras Bergmanas yra pasakęs: „Tik tas, kuris yra gerai pasiruošęs, turi galimybę improvizuoti.“
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Vienas originaliausių šiųmečio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) filmų – Michelio Gondry „Ar aukštas žmogus yra laimingas?“. Jo premjera įvyko vasarį Berlinalėje ir nuo tada filmas tapo daugybės kino festivalių hitu. Prancūzų režisierius, filmų „Miego menas“ ir „Gėlėti sapnai“ (pagal Boriso Viano romaną „Dienų puta“) autorius, vienas iš didžiųjų vaizdo klipų bei reklamos meistrų (jo „Levi’s“ reklama atsidūrė Guinesso rekordų knygoje kaip pelniusi daugiausia apdovanojimų) visada kartoja, kad geriausiai jaučiasi kurdamas animaciją. Todėl ir filosofo, lingvisto Noamo Chomsky portretą jis kūrė pasitelkęs animacijos techniką: 85-erių metų filosofo teiginius Gondry iliustruoja (o kartais jiems prieštarauja) rankomis sukurta animacija. Nors Chomsky yra antiglobalistinio judėjimo guru, apie politiką filme kalbama nedaug, daugiau apie filosofiją ir psicholingvistiką. Tačiau net ir pastaroji, kaip paaiškėja filme, nesugeba paaiškinti kūrybos paslapties. Spausdiname Paweło T. Feliso pokalbio su režisieriumi fragmentus.
![]() |