7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kinas žiūrovams

Penkios festivalio dienos – ir daug, ir mažai. Jų užteko pažiūrėti visą konkursinę programą ir po kelis skirtingų retrospektyvų filmus, bet pristigo „atstumtųjų salonui“ – naujai „Kitokio žvilgsnio“ programai, Lenkų kino meno instituto (PISF) metinių apdovanojimų teikimo ceremonijai, kurioje prizas buvo įteiktas „Radio znad Wilii“ žurnalistei Renatai Butkiewicz (ji pirmoji tokio įvertinimo sulaukusi Lietuvos atstovė), naujų knygų pristatymams bei įvairioms kūrybinėms dirbtuvėms. Jose buvo mokoma, kaip profesionaliai vertinti scenarijų, suvokti žiūrovų poreikius ir kitokių naudingų dalykų. Konkursiniai Gdynės filmai šiemet, regis, taip pat stengėsi patenkinti žiūrovų poreikius, bent jau vieną iš jų – matyti kokybišką žanrinį nacionalinį kiną. Tarptautinis žiuri, kuriam vadovavo režisierius Ryszardas Bugajskis, taip pat apėjo itin sudėtingos meninės kalbos, kelių aukštų asociacijų ir, mano galva, originaliausius konkursinius filmus – Grzegorzo Królikiewicziaus „Kaimynus“ („Sąsiady“) ir Lecho Majewskio „Onirica – Šuns laukas“ („Onirica – Psie pole“).
Retai būna, kad žiuri vertinimai sulauktų tokio palaikymo kaip šiemet, nes svarbiausią festivalio apdovanojimą – „Auksinius liūtus“ – pelnęs Łukaszo Palkowskio filmas „Dievai“ („Bogowie“) sulaukė ir ilgiausių žiūrovų ovacijų, ir kritikų prizo, ir daugiausia oficialių festivalio apdovanojimų (už geriausią vyro vaidmenį, scenarijų, scenografiją, grimą).

Meilės medžioklė

Penktasis miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ pastatymas alsuoja jaunatviškumu ir šiuolaikiškumu. Scenoje juntamas nuoširdus jaunųjų atlikėjų darbas, trijų jaunų žmonių meilės trikampio istorija nuskamba natūraliai, tarytum vaidinantieji kalbėtų patys apie save. Miuziklas pastatytas pagal Sauliaus Šaltenio ir Leonido Jacinevičiaus libretą, miuziklo kompozitorius – Giedrius Kuprevičius, režisierius – Gytis Padegimas.
O istorija tokia: du jaunuoliai – Monika ir Rolandas – pamilsta vienas kitą, bet netrukus yra priversti išsiskirti, nes Monika išvažiuoja mokytojauti. Laukdama stotyje traukinio, Monika atsitiktinai sutinka kareivį Julių, šis iš pirmo žvilgsnio ją pamilsta. Atėjęs atsisveikinti Rolandas skaudina Moniką, Julius trenkia jam į veidą, jiedu susimuša, pasigirdus milicininko švilpukui Rolandas pabėga, Julius lieka gulėti su sulaužyta ranka. Monika Juliui pajunta simpatiją ir gailestį, nusiveda jį į traukinį. Jie kartu gyvena kaip draugai, nes Monika niekaip negali iš savo širdies išrauti meilės Rolandui. Juliui sugyja ranka ir jis išeina, Monika sužino, kad laukiasi, tačiau Rolandas nenori jos vesti, gyventi kartu, jis nori laisvės. Galiausiai Monika išteka už Juliaus ir stengiasi jį pamilti, bet vieną dieną susitikus jos mylimiems vyrams įvyksta konfliktas, ji pasijunta blogai, ligoninėje pagimdo dukrelę, tačiau pati miršta. Julius neatiduoda kūdikio tikrajam tėvui Rolandui ir toliau jį augina pats.

Legendinis Vilniaus daktaras

Nuo rugsėjo pradžios iki spalio Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda „Lietuvos visuomenė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje: įvykiai, draugijos, asmenybės“. Parodoje siekiama atidžiau pažvelgti į išskirtines to meto asmenybes ir iškelti naujų klausimų. Pavyzdžiui, ar gerai žinome Vilniuje, Mėsinių g., gyvenusį žydų visuomenės veikėją, daktarą Cemachą Šabadą. Jis buvo ne tik garsus gydytojas, bet ir švietėjas, humanistas, žydų bendruomenės lyderis, tapęs miesto legenda ir net Kornejaus Čiukovskio pasakos „Daktaras Aiskauda“ personažo prototipu. Šiemet pažymimas labdaringo daktaro 150-ies metų jubiliejus.

 

Cemachas Šabadas gimė 1864 m. vasario 5 d. Vilniuje, smulkaus prekybininko šeimoje. Gydytojo specialybę įgijo Maskvos universiteto medicinos fakultete, baigęs universitetą kartu su kitais gydytojais išvyko kovoti su Pavolgyje, Urale ir Vakarų Sibire siautėjančiomis dėmėtosios šiltinės ir choleros epidemijomis. Dalyvavo likviduojant prasidėjusios choleros epidemiją Švenčionyse. Už mokslinį ir praktinį darbą, skirtą cukraligės tyrimams, Maskvos universitete 1894 m. Šabadui buvo suteiktas mokslų daktaro laipsnis. Jis buvo beveik atradęs insuliną. Šioje srityje jo pavardė rašoma šalia gydytojo Josepho von Meringo ir kitų. Tais pačiais metais jaunas gydytojas grįžo į Vilnių, dirbo miesto žydų ligoninėje. Jo namai stovėjo tuometinėje Pohuliankos gatvėje (dabartinėje J. Basanavičiaus).

Pilkos vėliavos iššūkis

„Britanikos“ viešbutis – pastatas, tapęs niūriu mūsų miesto persilaužimo laikotarpio paveldu. Šiomis dienomis tai tarsi iš virstančių debesų išnyrantis ledlaužis, atspindintis pilką apleisto ir nesutvarkyto Kauno laikmetį. Eilinį rudenį vėl tapęs paukščių užuovėja, prieš skęsdamas, nebylus laivas kelia pilką vėliavą – neutralią, tačiau nepasiduodančią. Užduodančią mums identiteto klausimus. Ar mes gebame priimti savo miesto istoriją tokią, kokia ji buvo? Susitaikyti su savo Kaunu, kokiame užaugome ir gyvename? Kokį miestą matome ateityje?“ – tokiu aprašymu savo „Facebook“ paskyroje prisistato „The flag project“ iniciatyva, kuri kauniečiams tapo žinoma po to, kai rugpjūčio 28 d. ant apleisto „Britanikos“ viešbučio Kauno centre iškilo didžiulė pilka vėliava.

 

Kino naujienos trumpai

Jau kurį laiką kino ekranuose nesimatė Timo Burtono pavardės – režisierius buvo pareiškęs, kad nori pailsėti. Šiomis dienomis internete pasirodė naujo Burtono filmo „Didelės akys“ („Big Eyes“), kuris bus išleistas į ekranus prieš pat Kalėdas, anonsas: http://www.youtube.com/watch?v=2xD9uTlh5hI
 
Tai biografinis filmas apie menininkę Margaret Keane, kuri 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiais išgarsėjo piešdama didžiaakių vaikų portretus. Tai buvo vienas pirmųjų sėkmingo meno įsigalėjimo masinėje rinkoje pavyzdžių. Tačiau šlovę prisiėmė tapytojos vyras Walteris – taip pat dailininkas. Filme bus rodoma, kaip feministinio judėjimo fone bręsta Margaret pasitikėjimas savimi, kuris galiausiai atves ją į teismo procesą prieš vyrą, pareiškusi savo teises į Margaret darbus. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Amy Adams ir Christophas Waltzas.

Netikėtai atrasta kasdienybė

Netrukus, spalio 3 d., dramaturgė Teklė Kavtaradzė ir antrus metus režisūros pagrindus Maskvoje studijuojantis Tadas Montrimas žiūrovams pristatys naują kūrinį „Keletas pokalbių apie (Kristų)“. Spektaklio dailininkė – maskvietė Kristina Voicechovskaja, vaidina Dovilė Karaliūtė, Rokas Petrauskas, Eglė Špokaitė, Adelė Teresiūtė, Vygandas Vadeiva.
 
Teklė Kavtaradzė (g. 1990) – kino dramaturgė, baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Rašytojos gebėjimai buvo įvertinti dar mokantis mokykloje (2006 m. leidykla „Tyto alba“ išleido pirmąją prozos knygą „Nespalvota“, 2008 m. antrąją – „Basomis po naktinį miestą“). Dar akademijoje ji pradėjo mokytis teatro dramaturgijos pagrindų su dėstytoja iš Švedijos Anna Lina Hetzberg. Pirmoji užbaigta pjesė ,,Namisėda, arba Kambarys pilnas personažų“ 2011-aisiais laimėjo nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ konkursą, pjesė pastatyta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (2012 m., rež. G. Tuminaitė). 2013 m. tam pačiam konkursui parašyta pjesė „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ – antras dramaturgės kūrinys teatrui, pristatytas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje.

Didvyrių žemei stinga Borato

Tiesioginę iš pasaulio čempionato grįžusių lietuvių krepšininkų pasitiktuvių transliaciją pirmadienį TV3 reklamavo kaip didžiausią įvykį. Blaiviai mąstančiam žmogui dvi tiesioginio eterio valandos – neįtikėtina prabanga, bet su krepšiniu mąstymas, matyt, nesietinas. Klausydamasis reklamos, kažkodėl prisiminiau iš Kryžiaus žygio grįžusių riterių sutiktuves ar kitokius viduramžių liaudies meilės pasireiškimus įtartiniems didvyriams. Žinoma, ir tarpukario Lietuvą, kurios patriotizmo ritualai gana monstriškais pavidalais atgyja paskutiniais metais. Atgyja ir tampa mažos tautos nevisavertiškumo komplekso įrodymais, juk neatsitiktinai šio komplekso himnu tapo pirmiausia su krepšiniu siejama daina „Trys milijonai“.
 
Nesu jokio sporto sirgalius, bet ne todėl krepšininkų nelaikau didvyriais. Jie dirba savo darbą, už kurį, tikiu, gauna padorų atlygį. TV3 netransliuoja iš gaisro grįžusių gaisrininkų (ypač jei gaisro nepavyko užgesinti) ar sudėtingą operaciją atlikusių chirurgų pasitiktuvių. Pagaliau ji nepasitinka net iš kongresų Vatikane grįžusių vyskupų, nors lietuviams krepšinis esą taip pat religija. Visa tai paaiškinti gana paprasta – sportininkai tapo neatsiejama geometrine progresija besidauginančios lietuviškos masinės kultūros (puikiai rimuojasi su pamirštu žodžiu „chaltūra“) dalimi, beje, kaip ir „Eurovizija“. Tai akivaizdu, tik nesuprantu, kodėl masinės kultūros personažai pas mus automatiškai tampa dar ir tautos didvyriais. Gal tokių nebeturime, tik vienas žvaigždes? Nors tautą, kuri tokiais ritualais ir didvyriais tiki, valdyti juk lengviau?

Nedylantys garsai

„Gyvenu muzikos pagalba. Ji mane gelbėjo visą gyvenimą nuo juodų minčių ir nerimo, o taip pat išlaisvino daug pozityvios energijos tuos tamsumus nugalėti. Drįstu tvirtinti, jog muzika – mano egzistencijos esmė“, – elektroniniame laiške iš Talino šių eilučių autorei rašė šviesaus atminimo pianistė Aleksandra Juozapėnaitė-Eesmaa (1943 03 03. Graužiniai, Molėtų valsč. – 2012 11 22. Talinas). 2011 m. M.K. Čiurlionio namuose buvome susitarusios pasikalbėti spaudai. Profesorė ryžosi atsakinėti raštu, nors tai pasirodė tikrai sunku jos galingai artistinei prigimčiai.
 
Rašydama lakoniškai, bet koncentruotai, dviem žodžiais tarsi garso ataka perteikdama stiprią emociją, A. Juozapėnaitė taip pat išreiškė pagarbą ir dėkingumą muzikologei Rūtai Skudienei, pavadindama ją „nuostabia entuziaste“. R. Skudienė Vilniuje suorganizavo ir išleido grandiozinius pianistės įrašus: Olivier Messiaeno ciklą „20 žvilgsnių į Kūdikėlį Jėzų“ (dviejų CD albumas; ciklą visame pasaulyje tėra įrašę vos keletas pianistų) ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių CD. Laikant rankose ką tik pasirodžiusį pastarojo antrą leidimą, turime progą jį pasitikti pianistės mintimis iš čia cituojamo susirašinėjimo. „Paskutinį kartą šiais (2011) metais Čiurlionį skambinau rugpjūtį Taline. Estijos radijas nusipirko koncertinei studijai naują fortepijoną. Buvo surengta įspūdinga reprezentacija, sukviesti žymiausi Estijos kultūros atstovai, taipogi surengtas koncertas, kurio metu pianistai „išbandė“ instrumentą.

Reliatyvus netikėtumas profesionalumo fone

Rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje Panevėžyje vyko tarptautinis šiuolaikinio stiklo meno simpoziumas „Glass Jazz 2014“. Muzika ir dailė čia susipynė, papildydamos viena kitą išskirtiniais savo bruožais. Pagrindinis aspektas, siejantis simpoziumo meninę ir muzikinę paraleles – kūrybinė improvizacija. Būdama ne tik teoretikė, bet ir stiklo meno praktikė, suvokdama karšto stiklo technologijos sudėtingumą ir darbo preciziką galiu teigti, jog šios stiklo technologijos procesai nėra paprasti, kaip daugelis galėtų pagalvoti, išgirdę improvizacijos terminą. Ko gero, toks kūrybinio veiksmo apibūdinimas daugeliui asocijuojasi su netikėtumo ir neapibrėžtumo principu. Karšto stiklo gamyba (čia kalbu tik apie techninį atlikimą), taip pat ir džiazo muzikos kompozicijos turi privilegiją tapti netikėtu rezultatu. Tačiau galutinio produkto neapibrėžtumas reikalauja ne tik atlikėjo (menininko, techninio darbuotojo ar muzikanto) talento, bet ir sąmoningo suvokimo, kompetencijos ir intelektinio darbo. Kitaip rezultatas virstų chaotišku nesusipratimu, o ne harmoninga visuma. Improvizacija nėra chaosas, ir net chaosas nėra padrika laisvamaniška struktūra – tai sistemingo darbo, kūrybos ir profesionalaus atlikimo simbiozė. Kaip kad Ingmaras Bergmanas yra pasakęs: „Tik tas, kuris yra gerai pasiruošęs, turi galimybę improvizuoti.“

Keistuolio etiketė padeda

Vienas originaliausių šiųmečio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) filmų – Michelio Gondry „Ar aukštas žmogus yra laimingas?“. Jo premjera įvyko vasarį Berlinalėje ir nuo tada filmas tapo daugybės kino festivalių hitu. Prancūzų režisierius, filmų „Miego menas“ ir „Gėlėti sapnai“ (pagal Boriso Viano romaną „Dienų puta“) autorius, vienas iš didžiųjų vaizdo klipų bei reklamos meistrų (jo „Levi’s“ reklama atsidūrė Guinesso rekordų knygoje kaip pelniusi daugiausia apdovanojimų) visada kartoja, kad geriausiai jaučiasi kurdamas animaciją. Todėl ir filosofo, lingvisto Noamo Chomsky portretą jis kūrė pasitelkęs animacijos techniką: 85-erių metų filosofo teiginius Gondry iliustruoja (o kartais jiems prieštarauja) rankomis sukurta animacija. Nors Chomsky yra antiglobalistinio judėjimo guru, apie politiką filme kalbama nedaug, daugiau apie filosofiją ir psicholingvistiką. Tačiau net ir pastaroji, kaip paaiškėja filme, nesugeba paaiškinti kūrybos paslapties. Spausdiname Paweło T. Feliso pokalbio su režisieriumi fragmentus.

PUSLAPIS
IŠ
1003