Vienas originaliausių šiųmečio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) filmų – Michelio Gondry „Ar aukštas žmogus yra laimingas?“. Jo premjera įvyko vasarį Berlinalėje ir nuo tada filmas tapo daugybės kino festivalių hitu. Prancūzų režisierius, filmų „Miego menas“ ir „Gėlėti sapnai“ (pagal Boriso Viano romaną „Dienų puta“) autorius, vienas iš didžiųjų vaizdo klipų bei reklamos meistrų (jo „Levi’s“ reklama atsidūrė Guinesso rekordų knygoje kaip pelniusi daugiausia apdovanojimų) visada kartoja, kad geriausiai jaučiasi kurdamas animaciją. Todėl ir filosofo, lingvisto Noamo Chomsky portretą jis kūrė pasitelkęs animacijos techniką: 85-erių metų filosofo teiginius Gondry iliustruoja (o kartais jiems prieštarauja) rankomis sukurta animacija. Nors Chomsky yra antiglobalistinio judėjimo guru, apie politiką filme kalbama nedaug, daugiau apie filosofiją ir psicholingvistiką. Tačiau net ir pastaroji, kaip paaiškėja filme, nesugeba paaiškinti kūrybos paslapties. Spausdiname Paweło T. Feliso pokalbio su režisieriumi fragmentus.
Filmo sumanymas atrodo beprotiškas: nusprendėte priešais kamerą kalbėtis su iškiliu mąstytoju apie filosofiją ir generatyvinę gramatiką, nors anksčiau nesusidūrėte su jo darbais, o angliškai kalbate su ryškiu prancūzišku akcentu.
Sąmoningai prisiėmiau neišprususio klausytojo, kuris nebijo sakyti kvailysčių ir naiviai klausinėti, vaidmenį. Mano prasta anglų kalba buvo puikus visraktis, juk lengva pasislėpti už netikslumų. Tačiau Chomsky nėra ūsuotojo Einsteino tipo ekscentrikas. Tai neįtikėtinai atviras ir nuoširdus žmogus. Jei būtų planuojamas dar vienas labai rimtas dviejų intelektualų pokalbis, jis tikrai nebūtų sutikęs filmuotis. Nes ir jam tai buvo nauja situacija. Pavyzdžiui, paklausiau, kada jis jaučiasi laimingas. Daugybę metų jo niekas to neklausė! Situacija buvo garbinga. Aš nebuvau skaitęs jo darbų, jis nebuvo matęs mano filmų.
Bet filme kalba Chomsky, o Jūsų ginklas – išradinga animacija.
Šią techniką prieš tai buvau panaudojęs dainos „Haircut Mouse“, kurią parašiau kartu su prancūzų dainininke Loane, vaizdo klipe. Apie tai papasakojau Chomsky. Jis apskritai nežiūri filmų, bet šis sumanymas jam patiko. Animuoti fragmentai yra abstraktūs, nors dažniausiai tiesiogiai siejasi su tuo, ką Chomsky kalba.
Kad išverstumėte jo teorijas į vaizdus?
Greičiau kad surasčiau vizualų atitikmenį. Kad paversčiau vaizdais procesą, kuris vyko mano galvoje, kai bandžiau suprasti Chomsky. Tam tikra prasme mes abu – jis, mokslininkas, ir aš, režisierius, nuolat jaučiame neatitikimą: kalba negali tiksliai perteikti tikrovės, vaizdas – taip pat. Šia prasme mokslas ir menas turi daug bendra, nes bando apibrėžti neapibrėžiamą. Bet kartais šių pastangų rezultatas visai neblogas.
Ar Jums buvo svarbu, kad ta graži senamadiška animacija būtų kuriama rankomis?
Šis projektas iš pat pradžių buvo asmeniškas, jaučiau, kad turiu padirbėti fiziškai. Nulipdyti jį savo rankomis, nesislėpti už mašinos, už kitų žmonių, bet tam tikra prasme ir apsinuoginti pats. Animaciją rengiau ketverius metus, dažniausiai vakarais namuose, tai buvo iš dalies lyg atsipalaidavimas nuo kasdienių užsiėmimų.
Filmo struktūra specifiška, kaprizinga: dažnai keičiate temą, nukrypstate.
Nesu žurnalistas nei profesorius, neturėjau išankstinio plano. Galėjau elgtis kaip vaikas, kuris seka iš paskos viskam, kas šaus į galvą.
Šiek tiek kaprizinga ir Jūsų kūryba. Ko tik joje nėra – ambicingi vaidybiniai filmai ir komerciniai kūriniai, reklamos, vaizdo klipai, animacija, net intymūs dokumentai.
Kai turiu dukart pasakyti tą patį, jaučiuosi lyg susigėdęs mokinys prie lentos. Progų buvo daug. Kai sukūriau „Jausmų galią“ („Eternal Sunshine of the Spotless Mind“), visi laukė, kad seksiu iš paskos sėkmei ir kursiu dar vieną filmą su Charlie Kaufmanu. Gal net gausiu dar vieną „Oskarą“. Bet kam dukart bristi į tą pačią upę? Būtų gėda!
Man reikia keistis, bandyti naujus dalykus. Ieškoti situacijų, kai nežinau galutinio efekto. Kaip animacijoje: parengi piešinius, bet nematai judesio, kad piešiniai nors porai sekundžių atgytų, turi laukti kelias dienas arba savaites. Tačiau svarbu, kad kiekvienąkart atgytų kitaip. Kitu stiliumi, žanru, pasitelkus kitokias priemones.
Ar tas perteklius kartais nekliudo? „Gėlėti sapnai“ sukelia įspūdį, tarsi į filmą norėjot sudėti viską, užspeisti žiūrovus vaidybinėmis ir formaliomis atrakcijomis.
Gal jūs ir teisus. Bet būtent todėl tai vienas pačių asmeniškiausių mano filmų. Užaugau su Boriso Viano „Dienų puta“, ji tapo scenarijaus pagrindu. Panašiai mačiau tikrovę – kaip pasaulį, kuris niekad nesusiformuoja iki galo, jis nuolat kuriasi ir keičiasi. Kažkuria prasme ir toliau taip matau.
Ar dabar daugiau laisvės randate kurdamas vaizdo klipus? Juk tikriausiai ne reklamoje?
Reklama – tai būtinybė ir darbas pagal užsakymą. Dažnai girdžiu: „Tai gerai filmui, bet reklamai netiks“, tad kiekvieną savo sumanymą turiu padalyti iš keturių. Tačiau reklama man leidžia būti finansiškai nepriklausomam. Ir neprivalau ieškoti uždarbio kine.
Vaizdo klipų pasaulis paskutiniais metais labai pasikeitė. Dar visai neseniai tai buvo neįtikėtinų eksperimentų ir milžiniškos laisvės pasaulis. Visiškai neabejoju, kad vaizdo klipai iš esmės pakeitė šiuolaikinio kino kalbą. Pats esu daugybę savo beprotiškų sumanymų pirma išbandęs klipuose, nes čia ir pinigai mažesni, ir efektas greitesnis. Tačiau jaučiausi laimingas, juk nebūčiau sukūręs įdomių vaizdo klipų, jei nedirbčiau su tokiais menininkais kaip Björk, „The Rolling Stones“, „The White Stripes“ ar „Massive Attack“.
Dabar vaizdo klipas dažniausiai traktuojamas kaip muzikinio produkto reklama. Yra privalomi bandomieji testai, patikrinantys žiūrovų reakciją, reikia aiškiai taikyti į tikslinę auditoriją. Laimei, vis dar yra muzikų, kurie rizikos nebijo ir būna patenkinti, jei pavyksta jų dainai sukurti ką nors panašaus į filmą. Tačiau tai retenybė.
Esate truputį nusivylęs?
Priešingai. Mano profesija – geriausia pasaulyje, nes galiu nepasenti, juk mano darbo pagrindas – nuolat išgalvoti naujus dalykus. Neprivalau daryti meninių kompromisų, bet galiu sau leisti tokią prabangą kaip „Ar aukštas žmogus yra laimingas?“ Dirbu šiek tiek JAV, šiek tiek Europoje, turėdamas ne iki galo kontroliuojamo keistuolio etiketę. Linkiu jos visiems – tokiems leidžiama daugiau.
