7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Priešprieša tik pavadinime

Gdansko ir Vilniaus bendradarbiavimas užsimezgė prieš maždaug dešimtmetį, pasirašius miestų bendradarbiavimo sutartį. Be sutarties ir jaukaus renginio „Vilnius Gdanske“, kažin ar kas besietų šiuos du labai skirtingus miestus. Kaip ir kasmet, rudeniop buvo išsiųsta šiek tiek vilnietiško meno, tiksliau, dizaino, o dar tiksliau tariant – ir to, ir ano.
 
Šis tekstas kaip tik ir yra apie tą ir aną. Paroda „Menas vs dizainas?“ („Art vs Design?“) kalba apie vis dar aktualią dilemą, su kuria susiduria dizaino objektai, pretenduojantys tapti meno kūriniais, arba taikomąjį pobūdį turintys meno kūriniai, nepraradę funkcijos. Tekstilės baruose ši dilema buvo gaji nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios, kai į šiuolaikinio meno lauką įsiveržė aktyvios ir drąsios tekstilininkės menininkės Eglė Ganda Bogdanienė, Vita Gelūnienė, Lina Jonikė etc. Su savo kūriniais jos žygiavo užtikrintai ir intriguojančiai spręsdamos socialines temas, moteriškos tapatybės klausimus, maištaudamos, kritikuodamos. Regis, niekam nekilo klausimų, ar jų kūryba yra per mažai „meniška“ (ką tai reiškia?) arba pernelyg „dizaineriška“. Šimtą kartų apmąstyta ir permąstyta tekstilės prigimtis, kaip rodo paroda „Menas vs Dizainas?“, vis dėlto dar kelia daug klausimų.
 

Ambrosia ir kiti klajūnai

Ruduo dar tik pakeičia šviesą, šiek tiek atšaldo rytus, pamaišydamas rūkų, taip pat leidžiamų visur, nežiūrint vietos prestižo ar užimamos pozicijos administracinėje sistemoje. Ruduo – demokratiškas kūrėjas, puikiai savo kūrinius pritaikantis vietos specifikai. Tik jis turi ir nemalonią savybę – skaičiuoti viščiukus, t. y. užbaigti augimo ir brendimo ciklą, viską uždarant iki kito rato pradžios. Tad paskutinė projektų erdvės „The Gardens“ ekspozicija Vilniuje (arba viena paskutinių, nes šiuo metu taip pat vyksta „The Gardens“ kuruojama Gedimino Akstino (g. 1961) paroda Niujorke, „Art in General“ projektų erdvėje) kaip tik keliauja visų kitų augančių ir mirštančių ar, sakysiu švelniau, – užmiegančių žiemos miegu augalų ciklu.
 
„The Gardens“ vis dėlto susijusi su sodais per vardą ir, kaip sako viena iš jo kūrėjų – Gerda Paliušytė, – laikas keliauti toliau. Beprotiškai myliu rudenį, jo prinokusius moliūgus, išlindusius iki pat kaimo kelio ribos, krintančių obuolių garsą tamsiame sode, tačiau visa tai lydi žinojimas, kad kitais metais jie vėl visi pūpsos žolėje, o morkos – žemėje, jei pasėsiu, aišku. „The Gardens“ kūrėjos kitais metais savo sode nieko nežada sėti, tas liūdina ir verčia į paskutinį eksponuojamą britų menininko Chriso Evanso kūrinį iš serijos „Clods, Diplomatic Letters“ (2012 – dabar) žvelgti itin atidžiai. Tuo labiau kad jis nutįso ne tik iki kaimo kelio, bet ir iki Lietuvos Respublikos Seimo.

Didelės ir mažos paslaptys

Svarbiausi šiųmetinio, jau 8-ojo Tarptautinio Kauno kino festivalio akcentai – Kanų kino festivalio apdovanojimus pelnę filmai ir vengrų kino klasiko Miklóso Jancsó (1921–2014) retrospektyva.
„Auksine palmės šakele“ apdovanotas turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano filmas „Žiemos miegas“ („Kış Uykusu“, 2014) rodo centrinėje Anatolijoje gyvenančio buvusio aktoriaus ir jo šeimos dramą. „Žiemos miegas“ trunka per tris valandas ir iš tikrųjų yra didis herojaus monologas. Tačiau žiūrovams tos trys valandos nenusibos, jie pasijus taip, tarsi būtų perskaitę Antono Čechovo apsakymą. Režisierius ir pats neslepia, kad penkerius metus, kol rengėsi filmui, jie su žmona daug skaitė ir analizavo ne tik Čechovą, bet ir kitus rusų rašytojus, tarp jų Fiodorą Dostojevskį.

 

Kas atneša laimę

Nemėgstu primityviųjų lietuvių liberalų. Ne tik todėl, kad dėl valdžios jie pasirengę atsigulti po bet kuo. Liberalams vertybės – tik konkrečios, todėl įvairiuose televizijos šou, regis, nuolat diskutuojama apie valstybę, bet pamirštama, kad iki konkrečių buitinių funkcijų tenkinimo redukuotas tokios valstybės piliečio suvokimas veda į visuomenės liumpenizavimą (kurį, beje, stebime ne tik televizijoje). Todėl politikai laidose dažniausiai diskutuoja apie tai, kas geriau valdo valstybę, „žvaigždės“ įprastai „dvasingai“ postringauja apie savo antrą galą. Kiekvienam savo. Vienintelis juos jungiantis dalykas, regis, yra saviveikla. Ji dabar – lietuvių televizijų pagrindas: kiekviename kanale kas nors šoka, dainuoja, čiuožia, žaidžia proto žaidimus ir verda.
Kažkurį savaitgalį pabandžiau išgyventi be interneto ir pagaliau pažiūrėti televizorių. Prisipažinsiu, buvau sukrėstas. Ryte „perbėgau“ savo kabelinės televizijos kanalus. Beveik visi rodė kulinarines laidas. Maistą gamino visi, kas tik netingi, – lietuviai, rusai, europiečiai ir kitų žemynų gyventojai. Menininkai ir „popsininkai“, virėjai ir apsišaukėliai. Toks įspūdis, kad pasaulis ilgai badavo ir dabar negali atsigrožėti maistu, įvairiausiomis jo variacijomis ir kombinacijomis. Maisto gaminimas ir pas mus jau tapo aukščiausia saviraiškos forma, menu, privalomu provincialios „žvaigždės“ atributu. Nustebino tik viena – kodėl Andrius Mamontovas savaitgalio rytą dar nestovi prie plytos, nors ir jis sugeba užduoti kulinarinį klausimą: „Virti ar kepti?“

 

Būti karaliumi

Režisierius Jonas Vaitkus spektaklių, kad ir kiek jų būtų, nestato šiaip sau. Dažniausiai, nepasitenkindamas vien tik dramaturginiu tekstu, jis turi ir savo asmeninę mintį, idėją, leidžiančią pasirinktai medžiagai šiandienos scenoje suskambėti naujai (nors, tiksliau, vaitkiškai). Be to, šis režisierius turi gana retą, šiek tiek pavojingą, bet ir labai gerbtiną bruožą, – nėra prisitaikėlis ir nebando įtikti niekam – nei valdžiai, nei publikai. Savo kūrybiniame kelyje, jis, išdidus karalius, leidžia sau viską, kas kokiu nors būdu gali pasitarnauti jį užvaldžiusiai ar bent trumpam aplankiusiai idėjai, norimai perduoti žiniai.
Aštrios minties bei ją lydinčios visuomenės kritikos iš Vaitkaus beveik visad galima tikėtis. Tačiau niekuomet nepavyksta atspėti, kada gi režisierius nuspręs, kad pasirinkta tema jau atskleista: ar repeticijoms tik įpusėjus, ar sutvarkius spektaklį preciziškai, na, bent jau apytiksliai iki galo. Neverta spėlioti ir to, kiek tai temai atskleisti bus pasitelkta režisūrinių ir scenografinių sprendimų, kiek bus dirbama su aktoriais ir panašiai. Prieš premjerą dar kartą skaitydama Williamo Shakespeare’o pjesę bandžiau įsivaizduoti, kaipgi sutilps vienoje scenoje tiek Vaitkaus mėgstamų išskirti bei paryškinti personažų – juokdarių, bepročių, karalių?.. Svarsčiau (neįžvelgdama čia nieko blogo), ar nelaukia žiūrovų premjeroje žiaurią tragediją į šoną nustūmęs karnavalas?

Aušros pažadas

 Režisierė ir inscenizacijos autorė – Agnė Sunklodaitė 

Kompozitorius – Deividas Gnedinas 
Scenografė ir kostiumų dailininkė – Giedrė Brazytė
Vaidina: Jūratė Onaitytė, Sigitas Šidlauskas 

Muzika versus politika

Rugsėjo 18-ąją LNOBT pradėjo naująjį sezoną Violetos Urmanos ir Izraelio filharmonijos orkestro, diriguojamo jo ilgamečio vadovo Zubino Mehtos, koncertu. Įvykis skirtas Lietuvos žydų aukų atminimui (1994 m. rugsėjo 23-ioji buvo paskelbta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, nes 1943 m. tą dieną likviduotas Vilniaus getas). Ši dedikacija lėmė politinį koncerto atspalvį, kuris savo ruožtu paveikė ir pačią programą, ir įvykio nušvietimą žiniasklaidoje, ir ažiotažinį publikos susidomėjimą. Kiek plačiau dienraščiuose pristatyta vieno įtakingiausių šių dienų muzikos pasaulio figūrų – Zubino Mehtos – veikla, nesusilaikant nuo viešbučio, kuriame garsusis dirigentas su žmona apsistojo, svetingumo aprašymo ir vakarienės meniu raporto visuomenei. Kitaip tariant, politiniai ir bulvariniai akcentai persipynė, meninius paliekant nuošaly. Viename socialiniame tinkle garsi ekonomikos profesorė piktinosi, kad po koncerto internete publikuotose išsipusčiusio elito nuotraukose poetas Tomas Venclova pavadintas „vakaro svečiu“, o kažin kokios firmos pardavimų vadovė įrašyta vardu ir pavarde. Panašių istorijų nutinka visuomet, kai kokiame nors meniniame renginyje persimaišo kultūros, politikos, verslo ir pramogų elitai. Užuot aiškinusis, kuris elitas elitiškesnis, geriau būtų sužinoti, kokį indėlį įneša prabangusis elitas į koncerto biudžetą. Jei jis išties išpirko bilietus po 1000 Lt, tai reikėtų džiaugtis, kad tie tūkstančiai atsidūrė teatre, o ne nusėdo, pavyzdžiui, kazino sąskaitose. Jei jau turime publikos, išperkančios prestižinius bilietus, galime turėti ir viltį, kad kada nors vis dėlto pajudės ir mecenatystės įstatymas. Viskas prasideda nuo mentaliteto pokyčių. Nesvarbu, kad pardavimų vadovė galbūt nuobodžiavo visą koncertą, išskyrus tą momentą, kai ją fotografavo, bet savo vaikus ji galbūt nuves į muzikos mokyklą, ne tik į „šampaninį“ chorą.

Scenoje atgimsta legendinė „Barbora“

 Nacionalinis Kauno dramos teatras pristato pirmąją jubiliejinio 95-ojo sezono premjerą  – režisieriaus Jono Jurašo spektaklį „Barbora“ pagal Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“, kuriuo atsiskleidžia pagrindinė sezono tema – istorija naujai. 

 

Nors daugeliui teatro mylėtojų, teoretikų naujoji premjera asocijuojasi su ankstesniuoju, 1972 m. rampos šviesą išvydusiu legendiniu Kauno dramos teatro spektakliu ir Barboros vaidmens atlikėja Rūta Staliliūnaite, tačiau  glaudžiai su Kauno dramos teatru bendradarbiaujantis režisierius Jonas Jurašas grįžo su nauja spektaklio vizija: „Man teatre įdomu žmogaus likimas, universalios tiesos. Šis spektaklis apie kūrybos ir žmogaus valios galią pasipriešinti likimui. Būtent kūryba yra gelbstinti iš nevilties, prarajos, svarbi akistatoje su likimu, mirtimi.“ 

Tiesiog, tikresnis, tas tikrasis

Šiemetinis (jau devintasis) šiuolaikinio cirko festivalis, kaip nė vienas iš aštuonių jau praėjusių, privertė susimąstyti apie šio seno naujo žanro dualistinę prigimtį, sudėtingą genetiką, jo nevienareikšmę padėtį tarp šiuolaikinių scenos menų. Nors ir nepretendavo į visų įmanomų šiuolaikinio cirko stilistikų ir pavidalų paradą, „Naujojo cirko savaitgalio ’14“ programa gana aiškiai nubrėžė šio reiškinio horizontą.
Nuo nostalgiją keliančio geltonbarzdžio cirko trolio – Janni Nuutineno – šapito Lukiškių aikštėje (suomių kompanijos „Circo Aereo“ „Objektų cirko trilogija“) iki visus „Menų spaustuvės“ Juodosios salės scenos (ir fojė) mechanizmus išdresavusio trupės „Les Choses de Rien“ spektaklio „Mouvinsitu“. Nuo chaotiško, netolygaus „šiupinio“ (skirtingų Europos cirko mokyklų studentų trupė „CirqueGebouw“) iki minimalistinio, sukaupto, itin intravertiško Clémento Dazino žongliravimo perteikiant ribines būsenas (spektaklis „Šnabždesys“) ar negailestingai intensyvaus šio artisto dueto su šokėja Chinatsu Kosakatani spektaklyje „R2JE“. Per keturias dienas (ir ataidinčius aštuonerius metus) buvo galima pamatyti kelis šiuolaikinio cirko pavidalus, kuriuos puikiai charakterizuoja Janni Nuutineno trilogijos pavadinimai: „Tiesiog cirkas“, „Dar tikresnis cirkas“, „Tas tikrasis cirkas“. Tai nėra nei gradacija, nei pažymiai (suprask – geras ar blogas, daugiau cirkas ar mažiau, labiau šiuolaikinis ar atkrentantis į praeitį). Greičiau išduoda kūrėjams svarbų savivokos procesą, būtinybę išgryninti tai, ką jie daro, nepamesti tapatybės. Mąstant apie viską, ką teko matyti per „Naujojo cirko savaitgalio“ gyvavimo metus, vienas iš labai svarbių šios tapatybės elementų yra vidinė, išoriškai niekaip neartikuliuota įtampa tarp siekio atsiriboti nuo istorinės cirko tradicijos ir grėsmės netekti savitumo, atsiribojus pernelyg smarkiai, nebeatskiriamai integruotis į kitų šiuolaikinių scenos menų audinį (ypač – šiuolaikinį šokį, fizinį teatrą).

Pabūti senosios fotografijos viduje

Kada fotografas fotografuoja fotoaparatą? Kai viskas jau nufotografuota ir nebėra ką dar pridurti? Gal ir taip. Kai nori atspėti fotografijos paslaptį? Irgi įmanoma. Bet įtariu, kad Jurgita Remeikytė šitaip atsisveikina – su nebereikalingais fotoaparatais ir su pačia analogine fotografija. Su visa jos polėkio epocha.
 
Pastatydama mus priešais dideles mažų fotoaparatų vidaus fotografijas, ji trumpam sugrąžina prarastą nuostabos jausmą. Fotoaparatai seni, juostiniai, dažnai primityvūs. Kadaise gaminti Rusijoje, Japonijoje, Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Amerikoje kaip naujovė jų laukiantiems vaizdų medžioklės entuziastams, o dabar išmesti, atiduoti, sugedę, nebenaudojami. Jau egzotiškai skambantys jų pavadinimai primena kosmines modernybės ambicijas: „Спутник“, „Зенит“, „New Rocket“ (palydovas, zenitas, naujoji raketa). Didingų darbų pradžios nuojautą: „Юность“, „Adam“, „Le Reve“, „Idea Spring“, „First Reflex“, „Beacon“ (jaunystė, Adomas, svajonė, idėjų šaltinis, pirmasis refleksas, švyturys). Lyrinį įkvėpimą: „Восход“, „Малютка“ „Sakura“, „Baby Clover“, „Echo“ (patekėjimas, mažylė, sakura, dobilėlis, aidas). Galiausiai – (auto)ironišką požiūrį į fotografijos galias: „Нарцисс“, „Peacock“, „Beauty Canter“ (narcizas, povas, grožio elgeta). Vien iš šių pavadinimų galima sudėlioti kitokio nei dabar mąstymo apie fotografiją žemėlapį. Neatsitiktinai būtent „SMENA 8M“ iš šio „Interjerų“ ciklo puošia Rolandʼo Barthesʼo knygos „Camera lucida“ lietuvišką vertimą – ir aparato mechanizmas, ir autoriaus idėjos priklauso jau praėjusiam laikui, kai žmonės dar tikėjo, kad verta stabdyti akimirkas ir kad jos tikros.
PUSLAPIS
IŠ
1003