Penkios festivalio dienos – ir daug, ir mažai. Jų užteko pažiūrėti visą konkursinę programą ir po kelis skirtingų retrospektyvų filmus, bet pristigo „atstumtųjų salonui“ – naujai „Kitokio žvilgsnio“ programai, Lenkų kino meno instituto (PISF) metinių apdovanojimų teikimo ceremonijai, kurioje prizas buvo įteiktas „Radio znad Wilii“ žurnalistei Renatai Butkiewicz (ji pirmoji tokio įvertinimo sulaukusi Lietuvos atstovė), naujų knygų pristatymams bei įvairioms kūrybinėms dirbtuvėms. Jose buvo mokoma, kaip profesionaliai vertinti scenarijų, suvokti žiūrovų poreikius ir kitokių naudingų dalykų. Konkursiniai Gdynės filmai šiemet, regis, taip pat stengėsi patenkinti žiūrovų poreikius, bent jau vieną iš jų – matyti kokybišką žanrinį nacionalinį kiną. Tarptautinis žiuri, kuriam vadovavo režisierius Ryszardas Bugajskis, taip pat apėjo itin sudėtingos meninės kalbos, kelių aukštų asociacijų ir, mano galva, originaliausius konkursinius filmus – Grzegorzo Królikiewicziaus „Kaimynus“ („Sąsiady“) ir Lecho Majewskio „Onirica – Šuns laukas“ („Onirica – Psie pole“).
Retai būna, kad žiuri vertinimai sulauktų tokio palaikymo kaip šiemet, nes svarbiausią festivalio apdovanojimą – „Auksinius liūtus“ – pelnęs Łukaszo Palkowskio filmas „Dievai“ („Bogowie“) sulaukė ir ilgiausių žiūrovų ovacijų, ir kritikų prizo, ir daugiausia oficialių festivalio apdovanojimų (už geriausią vyro vaidmenį, scenarijų, scenografiją, grimą).
„Dievai“ – biografinis filmas, kurio herojus – kardiologas Zbigniewas Religa – žinomas daugeliui lenkų. Jis pirmasis Lenkijoje atliko širdies persodinimo operaciją. Prieš penkerius metus miręs profesorius buvo spalvinga ir žiniasklaidos mėgstama asmenybė, tad aktoriui Tomaszui Kotui (jis apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį) išties reikėjo pasistengti, kad niekas nesuabejotų jo vaidinamo Religos tikrumu, juk kartais idealus grimas ir pernelyg tikslus prototipo kopijavimas gali turėti atvirkščią efektą – paversti filmo herojų kompiuterine lėle, kaip, pavyzdžiui, atsitiko rusų filme apie Vladimirą Vysockį.
Palkowskis rodo filme dramatišką kardiologo gyvenimo laikotarpį, kai metęs kliniką Varšuvoje (čia jam neleidžiama persodinti širdies) jis vyksta į provinciją, šachtininkų miestą Zabžą, ir su keliais tokiais pat fanatiškais bendraminčiais tuščioje vietoje steigia pačią naujoviškiausią Lenkijoje kardiologinę kliniką. Siužetas gerai žinomas ir iš holivudinių filmų apie iškilias asmenybes, ir iš sovietinių „gamybinių“ filmų, kurių herojai novatoriai kovojo su biurokratais, tačiau „Dievų“ sėkmės pagrindas – spalvingas pagrindinis veikėjas. Religai tenka nugalėti daug sunkumų, išgyventi dramatiškus santykius su Varšuvoje likusia žmona, pagaliau ir nesėkmingas operacijas. Jis gali per dešimt minučių atleisti žmogų ir jį priimti atgal, keiktis kaip vežikas, rūkyti net ir ministro kabinete, bet kartu sunkiausią minutę įtikinti mirusio vaikino tėvus atiduoti jo širdį kitam, ieškoti pinigų klinikai ir pas partijos veikėjus, ir pas banditus. Filme palyginti nedaug dialogų, bet daug dramatiškų situacijų, kurios skatina Religą veikti, tačiau neužgožia jo moralinių dvejonių. „Dievų“ veiksmas perkelia į 9-ojo dešimtmečio vidurį, kai Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis. Jos kasdienybė filme ne tik tampa puikiu fonu, bet ir išraiškingais štrichais papildo personažų charakteristikas, tarkim, scenoje, kai Religa veja iš klinikos jo bendradarbį persekiojantį saugumietį.
Už geriausią režisūrą apdovanotas Władysławas Pasikowskis filme „Jack Strong“ taip pat atsigręžė į neseną Lenkijos praeitį bei realaus žmogaus istoriją. Filmo herojus – Liaudies Lenkijos armijos Generalinio štabo pulkininkas Ryszardas Kuklińskis, tapęs vienu sėkmingiausių CŽV agentų ir prisidėjęs prie Šaltojo karo pabaigos bei sovietų imperijos žlugimo. Pasikowskis taip pat remiasi žanro tradicija – filmai apie šnipus, kurie priversti slėpti savo tikrus jausmus ir norus, prisitaikyti prie aplinkos, visada paverčia herojų vienišiumi, bijančiu jausmų. Marcino Dorocińskio vaidinamas Kuklińskis ir toks, ir kartu suvokiantis savo misijos svarbą – juk mintis perduoti slaptus Varšuvos karinio bloko dokumentus amerikiečiams jam gimė po to, kai pamatęs slaptus sovietų planus ir susidūręs su sovietų karininkais jis suprato, kad kilus branduoliniam karui Lenkija bus tiesiog pasinaudota kaip kovų placdarmu. Tikras neatvirukinis pulkininko patriotizmas ir paverčia jį šnipu. Režisieriui pavyko parodyti slegiančią atmosferą, kurioje gyvena ir dirba pulkininkas, žinoma, neapsieita ir be kvapą gniaužiančios herojaus bei jo šeimos evakuacijos iš Lenkijos. Gaudynių scena – viena įspūdingiausių filme.
Rusijos grėsmės tema iškilo ir naujame Waldemaro Krzysteko filme „Fotografas“. Likimo ironija – filmas, kurio didžioji dalis vyksta Maskvoje, pagrindinius vaidmenis sukūrė rusų aktoriai Tatjana Arngolc ir Aleksandras Balujevas, kuriame visą laiką skamba rusų kalba, Rusijoje uždraustas rodyti ir pavadintas antirusišku. Tai trileris apie serijinį žudiką, kurio žudymo ritualai susiję su vaikystėje sovietų kariniame dalinyje Legnicoje patirtu siaubu. Filmas turi, žinoma, ir antrą dugną – režisierius kildina blogį iš ideologijos, kurios persmelkti žiaurūs būsimo žudiko tėvai. (Motiną suvaidinusi Aliona Babenko Gdynėje apdovanota už geriausią antro plano moters vaidmenį.) Simboliškas ir žudikas, kurį filme matome tik vaikystėje kaip tėvų nekenčiamą sergantį vaiką: nebylys, jis gali tik imituoti kitų žmonių balsus.
Specialiuoju žiuri prizu apdovanotas Jerzy Stuhro filmas „Pilietis“ („Obywatel“) pasakoja vieno žmogaus ir kartu pokario Lenkijos istoriją. Janas Bratekas (jį suvaidino pats režisierius ir jo sūnus Maciejus Stuhras) man priminė ir klasikinio Andrzejaus Munko filmo „Eroica“ personažą niekšelį, kuris sugeba atsidurti svarbiausių istorijos įvykių centre, ir Krzysztofo Kieślowskio „Atsitiktinumą“, kur personažo likimą lemia grynas atsitiktinumas. Nuorodą į Kieślowskio filmą Stuhras pabrėžia panaudodamas kelionės į užsienį motyvą – Bratekui, kaip ir „Atsitiktinumo“ herojui, vis nepavyksta išvykti. Toks pat atsitiktinumas lemia, kad herojus atsiduria ligoninėje, kur Prezidentas jam įteikia aukštą apdovanojimą. Bet tai bus vėliau, o prieš tai jis prisimins kitus gyvenimo atsitiktinumus, kurie atvedė į partiją, „Solidarumą“, Bažnyčią. Kitaip nei kitose panašiose istorijose, Stuhras nekuria filmo apie didžiavyrį. Bratekas toks kaip visi, jis vidutinybė, kuri, netikėtai susiklosčius aplinkybėms, gali tapti didvyriu, išdaviku, pamilti saugumietę, išgelbėti nedviprasmiškoje situacijoje atsidūrusį vyskupą ir tapti oficialiu kurijos atstovu. Stuhras savo personažui negaili likimo kirčių, ironijos, bet savaip jį užjaučia, nes žino, ką reiškia išgyventi dramatiškais laikais ir dar didvyriškos tautos mitą nuolat prisimenančioje Lenkijoje.
Antrą pagal svarbą festivalio apdovanojimą, „Sidabrinius liūtus“, už filmą „Stiprusis angelas“ („Pod mocnym aniołem“) pelnė Wojciechas Smarzowskis. Tai pirmas toks režisieriaus įvertinimas, nors būtent jo filmai „Rožė“ ir „Blogi namai“ buvo didžiausi ankstesnių festivalių atradimai. Deja, Smarzowskis laikomas pernelyg lenkišku režisieriumi, kitaip tariant, jo filmų realijos esą suprantamos tik lenkams. Šiuo požiūriu „Stiprusis angelas“ tikrai „universalesnis“. Jis – apie kūrybą, kovą su alkoholiu ir amžiną menininko bandymą išplėsti intelektualinio bei jutimų pažinimo ribas. Žiūrėjau šią Jano Pilcho romano ekranizaciją pačioje festivalio pradžioje, o jo pabaigoje, po visos konkursinės programos, nusprendžiau, kad tai – profesionaliausias šių metų Gdynės filmas. Tai, beje, įrodo ir prizai už geriausią montažą bei muziką. Manau, kad Smarzowskiui šiuo požiūriu dabartiniame lenkų kine mažai kas gali prilygti. Beje, spalį filmą (kaip ir „Jack Strong“) bus galima pamatyti Vilniuje, Lenkų kino savaitės programoje.
Ko gero, prieš festivalį didžiausiu jo favoritu buvo laikomas Jano Komasos filmas „Miestas 44“ („Miasto 44“). Pirmąkart jis buvo parodytas vasarą Varšuvos stadione, minint Varšuvos sukilimo 70-ąsias metines. Tai didžiulis reginys, pritrenkiantis specialiaisiais efektais, drastiškais vaizdais ir net pompastika. Filmo herojai – grupė jaunuolių, kurie dalyvauja sukilime. Iš pradžių jie kupini džiaugsmo ir noro aukotis tėvynei, bet susidūrę su prievarta ir mirtimi bando desperatiškai išsaugoti žmogiškumą ir meilę. Būtent tokie yra pagrindiniai filmo herojai Stefanas (Józef Pawłowski) ir „Boružėlė“ (devyniolikmetė Zofia Wichłacz apdovanota už geriausią moters vaidmenį), kurių meilę nužudo karas. Tačiau personažai kuriami paviršutiniškai, pasitelkus vieną spalvą, ir lieka tik kartos ženklais. Kaip himnas sukilime žuvusiems jaunuoliams sumanytas filmas, deja, labiau primena holivudinius pasakojimus apie transformerius ar Godzilą. Blogis, kurį neša karas ir vokiečiai, toks spekuliatyviai vizualus, kad gilesni jausmai pasitraukia į antrą planą. Stebėdama degančios Varšuvos, sprogimo suniokotų kūnų, vokiečių žiaurumo vaizdus, vis prisimindavau prieš beveik šešiasdešimt metų sukurtą Andrzejaus Wajdos „Kanalą“. Jo herojai – sukilimo dalyviai – bėga iš degančio miesto požeminiais kanalais, taip pat išgyvena mirtį ir pralaimėjimą, bet filmas ir be įspūdingų masinių scenų atskleidžia kartos tragediją. „Miestas 44“ ją geriausiu atveju imituoja. Tačiau Komasa, kaip ir ankstesniame filme „Savižudžių kambarys“, akivaizdžiai kreipiasi į jaunąją auditoriją, kuriai imponuoja specialieji efektai, kuri pripratusi prie filme nuolat skambančios garsios muzikos ir kurios neerzina rodomi saldūs sulėtinti herojų bučiniai, kurių fone vyksta susišaudymas su vokiečiais. „Miestas 44“ gavo dar prizus už geriausius specialiuosius efektus bei garsą.
Daug iškalbingesnis man pasirodė kitas, specialiojoje programoje „Varšuva. Miesto portretas“ rodytas Komasos filmas „Varšuvos sukilimas“ („Powstanie Warszawskie“). Jis visas sumontuotas iš „Armia Krajowa“ operatorių nufilmuotų sukilimo kadrų, kurie restauruojant juostas dar buvo nuspalvinti. Tačiau atkurtos ne tik spalvos, bet ir žodžiai – galime išgirsti, ką filmuojami žmonės kalba (specialistai atkūrė žodžius, kuriuos vėliau įgarsino aktoriai). „Varšuvos sukilimo“ kūrėjai kėlė sau ir dar vieną uždavinį – įvardyti visus žmones, kurie pasirodo kronikiniuose kadruose, sugrąžinti jiems vardus ir pavardes. Taip iš užmaršties buvo prikelta ne vieno gyvenimo istorija.
Kronikos kadrus susieja užkadrinis dviejų brolių operatorių pokalbis, kurį parašė filmo scenaristai. Tas komentaras gana naivus, bet sumanymas šitaip visapusiškai „atgaivinti“ seną kroniką pasirodė tikrai įdomus.
Iš jaunųjų režisierių tikru šiųmetės Gdynės laimėtoju tapo ne Janas Komasa, o kitas trisdešimtmetis Krzysztofas Skonieczny, konkurse parodęs debiutinį filmą „Hardkor Disko“, apie kurį rašiau ankstesniame „7md“ numeryje. Režisierius pelnė apdovanojimą už geriausią debiutą, Kacperas Fertaczas tapo geriausiu operatoriumi, už geriausią aktorės debiutą apdovanota pagrindinį vaidmenį „Hardkor Disko“ sukūrusi Jaśmina Polak. Filmas, be abejo, skatina diskutuoti. Vienas festivalyje sutiktas kolega sakė, kad antrąkart pažiūrėjęs ėmė jį vertinti geriau. Gal taip atsitiks ir man, nes filmas taip pat bus Lenkų kino savaitės programoje, kurią rengia Lenkijos institutas Vilniuje. Jam esu dėkinga ir už galimybę pamatyti Gdynės kino festivalio filmus.
