7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Legendinis Vilniaus daktaras

Prisimenant Cemacho Šabado gyvenimą

Loreta Glebavičiūtė
Nr. 33 (1094), 2014-09-26
Istorija Kultūra
Vilnius, Pilies gatvė. XX a. pr. Iš LMAVB archyvo
Vilnius, Pilies gatvė. XX a. pr. Iš LMAVB archyvo
Nuo rugsėjo pradžios iki spalio Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda „Lietuvos visuomenė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje: įvykiai, draugijos, asmenybės“. Parodoje siekiama atidžiau pažvelgti į išskirtines to meto asmenybes ir iškelti naujų klausimų. Pavyzdžiui, ar gerai žinome Vilniuje, Mėsinių g., gyvenusį žydų visuomenės veikėją, daktarą Cemachą Šabadą. Jis buvo ne tik garsus gydytojas, bet ir švietėjas, humanistas, žydų bendruomenės lyderis, tapęs miesto legenda ir net Kornejaus Čiukovskio pasakos „Daktaras Aiskauda“ personažo prototipu. Šiemet pažymimas labdaringo daktaro 150-ies metų jubiliejus.
 
Cemachas Šabadas gimė 1864 m. vasario 5 d. Vilniuje, smulkaus prekybininko šeimoje. Gydytojo specialybę įgijo Maskvos universiteto medicinos fakultete, baigęs universitetą kartu su kitais gydytojais išvyko kovoti su Pavolgyje, Urale ir Vakarų Sibire siautėjančiomis dėmėtosios šiltinės ir choleros epidemijomis. Dalyvavo likviduojant prasidėjusios choleros epidemiją Švenčionyse. Už mokslinį ir praktinį darbą, skirtą cukraligės tyrimams, Maskvos universitete 1894 m. Šabadui buvo suteiktas mokslų daktaro laipsnis. Jis buvo beveik atradęs insuliną. Šioje srityje jo pavardė rašoma šalia gydytojo Josepho von Meringo ir kitų. Tais pačiais metais jaunas gydytojas grįžo į Vilnių, dirbo miesto žydų ligoninėje. Jo namai stovėjo tuometinėje Pohuliankos gatvėje (dabartinėje J. Basanavičiaus).
 
Kaip buvo įprasta XX a. pradžioje, gydytojai dažnai ne tik užsiimdavo tiesiogine veikla, bet ir bendraudami su žmonėmis bei spręsdami jų problemas tapdavo aktyviais visuomenės veikėjais. Šabadas nedalyvavo 1905 m. revoliucijoje, bet kai į ligoninę, kurioje jis dirbo, buvo atgabenti caro kariuomenės sužeisti praeiviai, jis kreipėsi į miesto policijos viršininką griežtai reikalaudamas nutraukti neteisėtas represijas. Dėl tokio politinio veiksmo jam teko beveik pusę metų praleisti Lukiškių kalėjime. Vilniaus gubernatoriaus slaptame rašte Nr. 491 Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatoriui teigiama, kad „Daktaras Šabadas, 40 metų, Vilniaus žydų ligoninės ordinatorius, yra „Bundo“ komiteto ir Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos narys. Aprūpino pinigais nusikalstamas organizacijas ginklams įsigyti. Kartu su kitais asmenimis organizavo Vilniuje „savigyną“. Labai agitavo rengti ir palaikyti streikus 1905 m. spalio ir gruodžio mėnesiais. Visą laiką rinko pinigus „savigynai“, taip pat geležinkelių bei pašto ir telegrafo streikininkams remti.“ Šabatas buvo nuteistas tremčiai į šiaurę, bet dėl sveikatos (gydydamas ligonius pats susirgo sunkia šiltinės forma) ištremtas į užsienį. Tik 1912 m. jam buvo leista grįžti į Lietuvą. Praėjus keleriems metams nuo rentgeno spindulių atradimo, Šabadas Vilniaus žydų ligoninėje atidarė rentgeno kabinetą. Siaučiant tuberkuliozei jis, subūręs įvairių tautybių gydytojus, ragino nedelsiant imtis priemonių. Lietuvoje skleidė naujausius tuberkuliozės gydymo metodus, skaitė paskaitas, leido leidinius šia tema.
 
Pirmojo pasaulinio karo metais Šabadas rūpinosi Vilniuje susitelkusiais karo pabėgėliais. Gydytojas darbavosi mūšių vietovėse, gelbėjo žydus nuo epidemijų ir bado. Keičiantis fronto linijai, Rusijos caro valdžia privertė žydus išsikelti iš pafrontės zonos. Iš namų išvaryti žmonės tapo pabėgėliais, jiems trūko elementariausių dalykų, šiais nelaimėliais rūpinosi pabėgėlių komitetas, kurio narys buvo Šabadas. Karo metais jis keletą kartų smarkiai rizikuodamas vyko per fronto liniją į Sankt Peterburgą ir Minską, iš kur lagaminuose parveždavo labdarai skirtų pinigų. 1919 m. gydytojas tapo demokratiškai išrinktos žydų bendruomenės tarybos pirmininku, iki 1927 m. buvo Vilniaus municipalinės tarybos nariu. Politiškai buvo artimas Lenkijos žydų folkistų liaudininkų partijai. Po partijos skilimo 1926 m. Šabadas, kaip disidentų, kurių centras buvo Vilniuje, vadovas, prisijungė prie I. Griunbaumo vadovaujamo Mažumų bloko ir 1928 m. buvo išrinktas Lenkijos Senato nariu. Čia jis kovojo su antisemitizmu ir diskriminacija, buvo vienas iš YIVO (Žydų mokslinių tyrimų instituto) organizatorių Vilniuje. Sukūrė daugelį medicinos terminų jidiš kalba. Šabadas buvo žinomas ir už Vilniaus ribų – bendravo su to meto Europos intelektualais – Albertu Einsteinu, artimai pažinojo Antaną Smetoną. Dalyvaudamas politikoje daktaras atstovavo žmonių interesams. Jo šūkis buvo – lygios teisės visiems.
 
Šabadas dirbo Žydų ligoninėje ir Mishmeres Khoilym bendruomenės ligoninėje (Kauno g.). Žymus žydų istorijos mokslininkas Simonas Dubnovas jį yra pavadinęs žydų kultūros patriarchu, jis buvo glaudžiai susijęs su paprastais žmonėmis, jų kalba, lūkesčiais ir sunkumais. Mishmeres Khoylim ligoninėje Šabadas teikė nemokamą pagalbą visiems Vilniaus vargšams. Daktaras matė, kad nemažai Vilniaus miesto gyventojų ligų yra nulemta blogų gyvenimo sąlygų bei sanitarinių normų nesilaikymo. Šioje srityje jis veikė labai aktyviai – nepasiturintieji miesto gyventojai buvo šviečiami ir raginami laikytis švaros: rengiamos paskaitos, spausdinami ir dalijami įvairūs šviečiamieji leidiniai. Šabado pastangomis Pirmojo pasaulinio karo metais buvo įkurta OZE draugija, kuri įgyvendino daug vargšų sveikatos priežiūrai skirtų projektų. Daktaras ypač rūpinosi vaikais. Jo pastangomis buvo įkurta vasaros sanatorija vaikams. Tuo metu miesto vaikai dėl blogo maisto, ankštų butų ir priežiūros stokos dažnai sirgo tuberkulioze ir kitomis ligomis. Šabadas inicijavo ir įgyvendino projektą, kuris numatė paskirti kiekvienai mokyklai po gydytoją, o vargšų vaikams tai dažnai būdavo vienintelė galimybė gauti bent minimalią medicininę priežiūrą. Daktaras įgyvendino ir projektą „Pieno lašas“ – pirmą kartą Vilniaus miesto moterims, turinčioms kūdikius, buvo suteikti nemokami pieno, maisto ir drabužių daviniai. 1920 m. vien per pirmuosius veiklos metus programoje dalyvavo 2270 vaikų. Šabado vadovaujamos organizacijos OZE pastangomis Šopeno gatvėje įkurta našlaičių prieglauda. Nuo 1920 m. OZE rėmė 11 mokyklų valgyklų, kuriose kasdien valgė 2500 neturtingų vaikų.

Gydytojas tyrė ir analizavo gyventojų sergamumo ir mirtingumo priežastis, būdingiausias to meto ligas. Įgyvendindamas daugybę projektų Šabadas netruko tapti Vilniaus siela, tačiau pas gerąjį daktarą plūdo žmonės iš visų aplinkinių miestelių. Jis gebėjo telkti turtingųjų finansines išgales bei pajungti administracinius ryšius, kad pagelbėtų vargšams – daugybė neturtingų žydų bei kitų tautybių miestiečių naudojosi gydytojo sutelktomis paslaugomis.
 
Cemachas Šabadas mirė 1935 m. sausio 20 d. nuo kraujo užkrėtimo, atsitiktinai susižeidęs koją. Laidotuvių dieną nedirbo ne tik žydų krautuvės ir organizacijos, bet ir miesto komunalinės tarnybos, bankai, užuojautos laiškus atsiuntė ir Lenkijos, ir Lietuvos vadovai, o laidotuvėse dalyvavo apie 30 tūkstančių žmonių. Jis palaidotas Vilniaus Šeškinės žydų kapinėse (kairėje pusėje nuo pagrindinio tako).
 
Nekrologą pasirašė 45 organizacijos, o dėkingi vilniečiai jo įkurtos vaikų sanatorijos OZE kieme pastatė paminklą su įrašu: „Daktaras T. C. Šabadas – didysis vaikų bičiulis“ (skulpt. S. Šmurla). Karo metais naciai nugriovė paminklą, bet vietos gyventojai jo biustą išsaugojo. Buvusių geto kalinių prisiminimuose rašoma, jog skulptūrą nuo nacių išgelbėjo stovyklos sargas lenkas. Bijodamas, kad šis bus suniokotas, užkasė jį stovyklos teritorijoje. Pasibaigus karui biustas buvo perduotas Vilniaus žydų muziejui. Atkurtame Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje jis yra ir dabar. Neišliko tik granitinis postamentas su užrašu. 1940 m. balandžio mėn., kai Vilnius vėl priklausė Lietuvai, viena miesto gatvių buvo pavadinta Šabado vardu. 2007 m. Mėsinių ir Ašmenos gatvių sankryžoje, buvusioje didžiojo žydų geto teritorijoje, pastatytas skulptoriaus Romualdo Kvinto sukurtas paminklasCemachui Šabadui. Gerasis gydytojas vaizduojamas besikalbantis su mergaite, laikančia katiną. Šabadas įrašytas garbingoje Vilniaus medicinos draugijos „Aukso knygoje“. Gydytojo duktė Rozalija buvo sušaudyta Paneriuose.
 
Versija, kad Šabadas yra „Daktaro Aiskaudos“ herojaus prototipas, kai kuriems tyrinėtojams kelia abejonių, esą Čiukovskis savo pasaką sukūrė sekdamas amerikiečių rašytojo Hugh Loftingo knyga „Daktaro Dolitlio nuotykiai“. Bet yra šaltinių, teigiančių, kad rašytojas kartą (ar du) buvo apsistojęs gydytojo namuose. Su Šabadu rašytojas susipažinęs 1912 m., kai į Vilnių atvežė gydyti savo tuberkulioze sergančią dukrelę. Memuaruose Kornejus Čiukovskis rašo: „Sumaniau šią pasaką parašyti dar prieš Spalio revoliuciją, kai susipažinau su Vilniuje gyvenusiu daktaru Aiskauda. Iš tikrųjų šio daktaro pavardė buvo Šabadas. Tai buvo pats geriausias žmogus, kurį kada nors esu pažinojęs. Jis nemokamai gydė vaikus ir vargšus... Jeigu pas jį ateidavo negaluojanti maža mergaitė, tai jis dažniausiai vietoje vaistų paskirdavo pieno ar maisto davinius. Kitą dieną galėjai matyti tą pačią mergaitę pas daktarą atnešusią savo katiną, o po kelių dienų prie jo durų laukdavo būrys vaikų.“ Į lietuvių kalbą šią pasaką išvertė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio duktė Danutė Čiurlionytė-Zubovienė.

 

 

Vilnius, Pilies gatvė. XX a. pr. Iš LMAVB archyvo
Vilnius, Pilies gatvė. XX a. pr. Iš LMAVB archyvo
Cemachas Šabadas su anūkais
Cemachas Šabadas su anūkais
Paminklas Cemachui Šabadui vaikų sanatorijos kieme (skulptorius S. Šmurla)
Paminklas Cemachui Šabadui vaikų sanatorijos kieme (skulptorius S. Šmurla)
Knygos „Daktaras Aiskauda“ (aut. Kornejus Čiukovskis) viršelis. 1957 m.
Knygos „Daktaras Aiskauda“ (aut. Kornejus Čiukovskis) viršelis. 1957 m.
Romualdas Kvintas, paminklas Cemachui Šabadui. 2007 m.
Romualdas Kvintas, paminklas Cemachui Šabadui. 2007 m.