„Britanikos“ viešbutis – pastatas, tapęs niūriu mūsų miesto persilaužimo laikotarpio paveldu. Šiomis dienomis tai tarsi iš virstančių debesų išnyrantis ledlaužis, atspindintis pilką apleisto ir nesutvarkyto Kauno laikmetį. Eilinį rudenį vėl tapęs paukščių užuovėja, prieš skęsdamas, nebylus laivas kelia pilką vėliavą – neutralią, tačiau nepasiduodančią. Užduodančią mums identiteto klausimus. Ar mes gebame priimti savo miesto istoriją tokią, kokia ji buvo? Susitaikyti su savo Kaunu, kokiame užaugome ir gyvename? Kokį miestą matome ateityje?“ – tokiu aprašymu savo „Facebook“ paskyroje prisistato „The flag project“ iniciatyva, kuri kauniečiams tapo žinoma po to, kai rugpjūčio 28 d. ant apleisto „Britanikos“ viešbučio Kauno centre iškilo didžiulė pilka vėliava.
Tiesa, tądien dar ne iškart tapo aišku, kokiais tikslais ši vėliava atsirado, todėl miestiečiai ją vertino skirtingai. Portalui „15min.lt“ nuotrauką su pasikeitusiu peizažu atsiuntusi gyventoja džiaugėsi, kad kažkas pagaliau atkreipė dėmesį į Kauno miesto neveiklumą. O internetinio portalo „lrytas.lt“ paviešintame pranešime buvo spėliojama, kad galbūt vėliava praneša apie viešbučio renovacijos pradžią. Nuomonių įvairovė atsispindi ir komentaruose. Kai kam ši trumpalaikė akcija asocijavosi su Putinu ir grėsme iš Rusijos, kiti tai vertino tiesiog kaip estetišką menininkų gestą. Kaip įprasta, atsirado ir tokių komentatorių, kuriems sunkiai identifikuojamas objektas tapo pretekstu piktoms ar net vulgarioms replikoms.
Skirtingos reakcijos visai nestebina, turint omeny, kad meno (ypač šiuolaikinio) kūriniai dažnai yra itin atviri įvairioms interpretacijoms. Tačiau sutikime, kad kartais interpretacija gali būti visai neadekvati vertinamo reiškinio atžvilgiu, todėl kūrinio atvirumas gali ir pakišti koją – sukurti sąlygas įvairiems nesusipratimams ar netgi atverti kelią manipuliacijai (prisiminkime kad ir abstraktųjį ekspresionizmą, kurį JAV politikai pasitelkė kaip ideologinį ginklą kovoje prieš Sovietų Sąjungą). Neatsižvelgus į kūrinio atsiradimo aplinkybes ir kontekstą, jis tampa tuščiu indu, kurį sąmoningai ar nesąmoningai užpildome savo fantazijomis, lūkesčiais ar baimėmis.
Nepaisant minėtų nesusipratimų, lydėjusių ir „The flag project“, daugeliui kauniečių ši akcija vis dėlto pasirodė iškalbinga, taikliai įvaizdinanti miesto būseną. Iš dalies tai projekto autorių nuopelnas – pasirinkta kūrybinė strategija ir simbolika, vieta ir laikas bei miesto kontekstas glaudžiai susirišo į prasmingą visumą. Tačiau svarbu ir tai, kad projektą lydėjo sklandi komunikacija – be jau minėtos „Facebook“ paskyros, kurioje nuolat atnaujinama informacija bei pateikiama vaizdinė dokumentacija, mintimis apie įgyvendintą akciją kūrėjai pasidalino ir su „Kauno dienos“ redakcija. Tiesa, dėl praktinių priežasčių savo tapatybės akcijos iniciatoriai neatskleidė – vėliava buvo iškelta negavus pastato savininkų leidimo. Tai galima vertinti ir kaip apgalvotą meninį sprendimą, siekiant išlaikyti projekto intrigą ar plėtoti paslaptingo pastato-vaiduoklio įvaizdį. Svarbu pabrėžti, kad savo veiksmais kūrėjai nesiekė deklaruoti aiškios pozicijos dėl statinio likimo, nes jį dar šiemet ketinama nugriauti arba renovuoti, o norėjo įprasminti jį kaip miesto praeities ir ateities riboženklį, nepatrauklią, bet neatsiejamą Kauno tapatybės dalį.
Jei vis dėlto vertinsime „The flag project“ kaip socialiai, politiškai angažuotą viešo meno projektą – ar galima kalbėti apie realų jo poveikį? Pirmiausia reikia paminėti, kad viešo meno galimybė skatinti visuomeninius pokyčius dažnai vertinama prieštaringai. Jei remsimės teoretiko Guy Debordo mintimis – visuomenei aktualių problemų estetizavimas jas neutralizuoja ir paverčia masinio reginio dalimi. Tačiau yra daugybė manančių kitaip ir teigiančių, kad menininkų veikla viešose erdvėse skatina žmonių sąmoningumą ir susitelkimą. „The flag project“ atveju galima kalbėti apie efektyvų miesto problemų viešinimą, kuris nebūtų toks sėkmingas, jei kūrėjai būtų pasirinkę labiau tradicinį būdą – sakykim, eksponuoti šia tematika sukurtus darbus galerijos erdvėse. Veikdami realioje vietoje ir realiai ją keisdami, šios meninės intervencijos autoriai privertė įsitraukti ir žiniasklaidą, ir pastato savininkus, ir kitus susijusius asmenis. Pilka vėliava tapo pretekstu priminti sudėtingą apleisto pastato istoriją, netgi atkreipti dėmesį į neefektyvią jo apsaugą. Simbolinė vėliavos kėlimo akcija, organizatorių netikėtumui, atskleidė ir tai, kad institucijos Lietuvoje vis dėlto gali dirbti operatyviai – vėliavą greitai pastebėję žurnalistai susisiekė su pastato savininkais, o šie ją nedelsdami išmontavo. Tad tenka pripažinti, kad „The flag project“ ne tik išjudino stagnaciją įkūnijančią situaciją, bet ir išryškino kai kuriuos jos veikimo mechanizmus.
Kita vertus, akcijos organizatoriams buvo svarbus ne tiek socialinis, kiek estetinis šio projekto poveikis. O estetiką šiuo atveju reikia sieti ne vien su grožio kategorija ir gražinimu, bet ir su gebėjimu nesuinteresuotai, kūrybingai pažvelgti į esamą situaciją. Iškėlę pilką vėliavą ant apleisto „Britanikos“ viešbučio, menininkai atvėrė galimybę į miestą bei apleistą pastatą pažvelgti kaip į estetinį objektą – vertą kontempliacijos, įdomų savo forma, spalvomis, charakteriu. Ne keisdami, o dirbdami su tuo, kas yra, šiuo atveju, niūria ir pilka miesto realybe, menininkai parodo, kad bet kas gali tapti susidomėjimo ir įkvėpimo šaltiniu. O pats vėliavos kėlimo aktas (tvirtovės užėmimas, kaip pasakytų projekto autoriai) skatina žaismingai, su ironija vertinti dabartinę miesto situaciją ir pamąstyti, kad galbūt tais atvejais, kai politikai bejėgiai, naujus horizontus atverti galėtų menas.
