Meilės medžioklė

Penktasis miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ pastatymas alsuoja jaunatviškumu ir šiuolaikiškumu. Scenoje juntamas nuoširdus jaunųjų atlikėjų darbas, trijų jaunų žmonių meilės trikampio istorija nuskamba natūraliai, tarytum vaidinantieji kalbėtų patys apie save. Miuziklas pastatytas pagal Sauliaus Šaltenio ir Leonido Jacinevičiaus libretą, miuziklo kompozitorius – Giedrius Kuprevičius, režisierius – Gytis Padegimas.

O istorija tokia: du jaunuoliai – Monika ir Rolandas – pamilsta vienas kitą, bet netrukus yra priversti išsiskirti, nes Monika išvažiuoja mokytojauti. Laukdama stotyje traukinio, Monika atsitiktinai sutinka kareivį Julių, šis iš pirmo žvilgsnio ją pamilsta. Atėjęs atsisveikinti Rolandas skaudina Moniką, Julius trenkia jam į veidą, jiedu susimuša, pasigirdus milicininko švilpukui Rolandas pabėga, Julius lieka gulėti su sulaužyta ranka. Monika Juliui pajunta simpatiją ir gailestį, nusiveda jį į traukinį. Jie kartu gyvena kaip draugai, nes Monika niekaip negali iš savo širdies išrauti meilės Rolandui. Juliui sugyja ranka ir jis išeina, Monika sužino, kad laukiasi, tačiau Rolandas nenori jos vesti, gyventi kartu, jis nori laisvės. Galiausiai Monika išteka už Juliaus ir stengiasi jį pamilti, bet vieną dieną susitikus jos mylimiems vyrams įvyksta konfliktas, ji pasijunta blogai, ligoninėje pagimdo dukrelę, tačiau pati miršta. Julius neatiduoda kūdikio tikrajam tėvui Rolandui ir toliau jį augina pats.

 

Miuziklo kūrėjai neprašauna pro šalį pasirinkdami jam suvaidinti studentus ir moksleivius. Spektaklis primena jaunimui kurtą televizijos laidą „Gimnazistai“, tiksliau, jos pagrindinį tikslą – suvaidinti aktualią istoriją, ją analizuoti, taip keičiant patį save, savo požiūrį į tam tikrą situaciją. Miuzikle tiesioginių diskusijų nevyksta, tačiau šis tikslas taip pat juntamas. Monikos, Rolando ir Juliaus istorija yra itin tinkama vaidinti jaunimui, leidžianti pajusti, ką reiškia patirti meilę be atsako, įvertinti nuoširdžios, tikros meilės galią. Ne paslaptis, jog Lietuvos teatruose trūksta spektaklių jaunimui, tad šį kūrinį galima vertinti kaip vieną iš tų retų, paveikių, ugdančių, meilę teatrui ir menui skiepijančių darbų. Tačiau būtų klaidinga sakyti, kad miuziklas skirtas vien jauniems žmonėms – jei pati istorija ir neaktuali, čia galima tiesiog pasidžiaugti puikia muzika.

 

Spektaklyje pagrindinius vaidmenis atlieka VDU Muzikos akademijos studentai. Moniką įkūnija Ieva Goleckytė, Rolandą – Jurgis Jarašius, Julių – Nedas Bašinskas. Visi trys atlikėjai dainuoja gerai, atveria veikėjų meilės ir nusivylimo iškankintas sielas. Tačiau jiems tenka scenoje ne tik dainuoti, bet ir vaidinti: vokalinė ekspresija – stiprioji solistų pusė, aktorinė – silpnoji. Vaidyba kiek „mokyklinė“. Kita vertus, itin kritiškai žvelgti į šį didelės sceninės patirties dar neturintį jaunimą būtų neteisinga. Sujungti dainavimą ir vaidybą į harmoningą paveikią visumą geriausiai sekasi Jurgiui Jarašiui. Jo suvaidintas Rolandas – niekšiškas, tačiau kartu dėl savo veiksmų, dėl paties sukurtos tuštumos kenčiantis, alkoholiu piktnaudžiaujantis lošėjas, kaip jį pavadina Monika. Jis nori būti Monikos širdyje bet kokia kaina, nors pats ir nežino, ar tikrai ją myli, nori turėti savo vaiką, bet drauge jo išsižada. Gyvenimas be meilės tampa kartus ir beprasmis. J. Jarašius scenoje elgiasi laisviau nei kiti solistai, jo veikėjo drama – gilesnė ir įtaigesnė.

 

Pagyrimo vertas choras (choro vadovai – Asta Miknienė, Raimundas Martinkėnas), jį sudaro Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio merginų choras „Lyra“, Kauno Antano Smetonos gimnazijos merginų choras, Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmų Vaikinų dainavimo studija. Labai energingi ne tik choro balsai, bet ir judesiai (baletmeisterė – Indrė Puišytė). Jie išnaudoja visą scenos erdvę, tai susijungdami į vientisą liniją, tai išsibarstydami, vėliau susibėgdami į grupeles, atsiguldami, atsisėsdami, šokdami. Pasitelkę metalinius strypus, stovus su ratukais, dviračių sėdynes ir kitus daiktus jie komentuoja ir papildo veiksmą, sujungia atskiras pagrindinių veikėjų scenas į darnią visumą. Jau nuo pirmos spektaklio minutės šis jaunimas įtikina ir nenuvilia iki pat galo.

 

Sumaniai apgalvotas ir spektaklio scenovaizdis (dailininkė Birutė Ukrinaitė). Scenos centre – besisukantis ratas, jame vaizduojami Monikos su Julium ir Rolando namai, scenos dešinėje – laiptuota pakyla, pilna dirbtinių, ugnies liepsnas primenančių raudonų tulpių, „vainikuojančių“ meilę ir užklojančių Monikos kapą miuziklo pabaigoje. Dar vienas svarbus simbolis – Monikos ir Rolando draugystę lydintis arbatinukas. Choras iš metalinių detalių „sulipdo“ įvairius daiktus, galima įsivaizduoti, kad matai valtį, širmą ir t.t. Scenos gilumoje per visą veiksmą rodomos videoprojekcijos (Edgaro Naujalio, Simono Glinskio, Artūro Baryso videomedžiaga), kuriose šmėkšteli hipiški žmonių siluetai ir veidai, vinilinės plokštelės vokas, šuniuką sunkiai ant rankų nešančio ašaroto vaiko veidas stambiu planu, kadrai iš ankstesnių „Ugnies medžioklės su varovais“ pastatymų ir kt.

 

Videoprojekcijos, šiuolaikiškas muzikos skambesys, minimalistinė scenografija be ryškių tam tikros epochos akcentų pastatymui suteikia šiuolaikiškumo atspalvį, bet pagrindinių veikėjų kostiumai ir kai kurie daiktai byloja, kad veiksmas scenoje vyksta sovietmečiu, kaip ir aprašyta librete. Vis dėlto besibaigiant vaidinimui šmėkšteli klausimas – o kaip būtų buvę, jeigu ši istorija būtų perkelta į šiandienos Lietuvą?