Reliatyvus netikėtumas profesionalumo fone

Rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje Panevėžyje vyko tarptautinis šiuolaikinio stiklo meno simpoziumas „Glass Jazz 2014“. Muzika ir dailė čia susipynė, papildydamos viena kitą išskirtiniais savo bruožais. Pagrindinis aspektas, siejantis simpoziumo meninę ir muzikinę paraleles – kūrybinė improvizacija. Būdama ne tik teoretikė, bet ir stiklo meno praktikė, suvokdama karšto stiklo technologijos sudėtingumą ir darbo preciziką galiu teigti, jog šios stiklo technologijos procesai nėra paprasti, kaip daugelis galėtų pagalvoti, išgirdę improvizacijos terminą. Ko gero, toks kūrybinio veiksmo apibūdinimas daugeliui asocijuojasi su netikėtumo ir neapibrėžtumo principu. Karšto stiklo gamyba (čia kalbu tik apie techninį atlikimą), taip pat ir džiazo muzikos kompozicijos turi privilegiją tapti netikėtu rezultatu. Tačiau galutinio produkto neapibrėžtumas reikalauja ne tik atlikėjo (menininko, techninio darbuotojo ar muzikanto) talento, bet ir sąmoningo suvokimo, kompetencijos ir intelektinio darbo. Kitaip rezultatas virstų chaotišku nesusipratimu, o ne harmoninga visuma. Improvizacija nėra chaosas, ir net chaosas nėra padrika laisvamaniška struktūra – tai sistemingo darbo, kūrybos ir profesionalaus atlikimo simbiozė. Kaip kad Ingmaras Bergmanas yra pasakęs: „Tik tas, kuris yra gerai pasiruošęs, turi galimybę improvizuoti.“

 

Taigi gebėjimas improvizuoti iš esmės turėtų būti siejamas su gebėjimu profesionaliai išpildyti improvizacijos modelį. Kiekviena improvizacija – meninė ar muzikinė – turi savo sistemą su skirtingomis įmanomomis pabaigomis ir tik kūrybos procesas pasiūlo vieną jų pasirinkti. Improvizacija – tai reliatyvus netikėtumas profesionalumo fone. Simpoziumo metu stebėtas kūrybines dirbtuves tik iš pažiūros galėjai pavadinti „lengvu pasitaškymu karštu, medaus konsistencijos stiklu“.

 

Komandinis „GlassRemis“ stiklo studijos branduolys atsakingai ir kruopščiai dirbo nelyginant koks džiazo virtuozų bendas. Solinę partiją šiose improvizacijose atlikti buvo pakviesti 28 skirtingi, tačiau tos pačios materijos subtilybes įvaldę menininkai iš 12 šalių. Įkvėpti tarptautinio stiklo simpoziumo koncepcijos arba tęsdami savo anksčiau pradėtus kūrybinius ieškojimus, visi jie, padedami profesionalių stiklo meistrų, įgyvendino ir parodai pateikė gausybę įspūdingų stiklo meno objektų ar kompozicijų.

 

Džiazas, kaip reiškinys, mums primena skirtingų kultūrų įtaką Vakarų kultūros muzikiniam supratimui, kuris ilgą laiką rėmėsi harmonijos ir griežtos struktūros principais. Nauji ritminiai motyvai įnešė improvizacijos ir džiugesio, mėgavimosi procesu prieskonio. Pats grojimo aktas tapo žaidimu, interaktyviai įtraukiančiu ir žiūrovą. Čia gal ir išsiskiria džiazo ir stiklo paralelės, nes stiklo liejimo ir pūtimo procese nėra vietos tiesioginiam žiūrovo dalyvavimui. Tačiau smalsumas ir vizualinė trauka paverčia žiūrovą „vujeristu meniniame akte“. Vienas dalykų, taip traukiančių žvilgsnį, – tai meistrų disponavimas specialiais įrankiais, kurie yra tarsi muzikos instrumentai.

 

Visi simpoziumo darbai pirmiausia atlikti karšto stiklo technologija, o tolesnės apdirbimo procedūros varijuoja – vieni autoriai komponuoja kūrinius eksponuojamoje erdvėje tik atkaitintus, kiti juos šlifuoja ir poliruoja vadinamosiomis „šalto apdirbimo“ staklėmis, treti graviruoja (Aleksandras Fokinas), klijuoja (Vygantas Paulauskas, „Jos kūdra“) ar į sudėtines stiklo objektų struktūras įtraukia kitas medžiagas – metalą, šiaudus, medį (Edas van Dijkas, „Skrisk, kūdiki, vasara baigėsi!“, „Veidai“, Valmantas Gutauskas, „Paukščiai ir jūra“). Parodoje nėra ryškiaspalvių stiklo formų, būdingų amerikietiškai stiklo meno mokyklai. Kūriniai santūrių atspalvių, o jei spalva ir naudojama, tai ji subtiliai susipina su stiklo optiškumu ir blizgesiu. Jokių dažytų paviršių – liejant stiklą, specialūs chemikalai nudažo pačią jo masę. Atsitiktinai ar apgalvotai, tačiau menininkai vengia „šaukiančių“ ir opalinių spalvų, taip tarsi pabrėždami stiklo privalumą būti skaidriam. Dalis darbų – masyvūs, profesionaliai suvaldyto ir apdirbto stiklo luitai, virtę atpažįstamais naratyviniais motyvais (Indrė Stulgaitė-Kriukienė, Valmantas Gutauskas, Artis Nimanis, Anda Munkevica). Dalis – grubią tekstūrą įgavę / poliruoti fundamentalių formų elementai (Remigijus Kriukas, Julija Pociūtė, Zaiga Baiža, Ivo Lillas). Vieni darbai akcentuoja stiklo subtilumą (Patrickas Illo, „Juodas žingsnis“), kiti atvirkščiai – šią materiją demonstruoja kaip masyvią, sunkią, tvirtą meninę priemonę, treti autoriai pasitelkia stiklo pūtimą, tempimą (Palo Macho, Kai Koppel). Ryškiausiai simpoziumo idėją įvaizdina menininkas Aleksandras Fokinas – muzikantų figūrėles jis išgraviruoja ant stiklinio saksofono („Glass Jazz“). Kūrėjo duktė Taisiya Fokina eksponuoja labai intymų, taip pat muzikinės tematikos kūrinį – „Mano muzika“. Kai kurie kūriniai nenutolsta nuo funkcionalių sprendimų: Robertas Emeringeris, Kazimierzas Pawlakas, Aleksandra Stencel sukūrė vazų kompozicijas, kurios čia įgauna meninę vizualinę, o ne utilitarią funkciją. Nemažai ir skulptūrinių dekoratyvinių objektų ar jų dalių (Juris Dunovskis, Louis Sakalovsky, Dainis Gudovskis, Vesa Varrela, Elena Atrashkevich, Fidailis Ibragimovas), stiklinių veidų, figūratyvų (Viivi Ann Keerdo, Pavelas Voinitsky). Eglė Kartanaitė Dunovska tęsia savo kūrinių seriją, tad jos kompozicija jau virtusi atpažįstama stilistika: stiklas „sulankstomas“ tarsi tekstilė. Idėjine prasme labai stiprus Julijos Pociūtės darbas „Atminties kultūra“, kuriame kultūra rodoma kaip fosilija – sustingusi, įsirėžusi. Andryi Bokotey jungia skirtingas formas į vieną, sukuria pusiausvyros pojūtį, kuriame spalvota vertikalė kontrastuoja su pagrindu.

 

Nors stiklo menas nėra labai populiarus Lietuvos meno kontekste ir, sakyčiau, neretai nuvertinamas, priskiriamas funkcionaliam dizainui ar utilitarinės paskirties namų interjero elementams, turint omenyje prabangą ne tik įsirengti, bet ir palaikyti studijinio stiklo technologinę bazę, džiugu, kad Panevėžyje puoselėjama šiandieninė stiklo meno tradicija, diegiamos naujovės kūrybiniuose procesuose ir galų gale, rengiant tarptautinį stiklo meno simpoziumą, su šia į šiuolaikinio meno standartus taikančia meno šaka supažindinama platesnė visuomenė.

 

„Glass Jazz 2014“ simpoziumas niekuo neatsiliko nuo šiuolaikinio performanso. Ir tikiu, kad parodos atidaryme nemaža dalis iš tos gausios minios buvo suprantančių šiuolaikinio meno prasmę ir gilias šaknis turinčio stiklo meno progresą, siekiant išsilaisvinti iš utilitarumo pančių ir užimti deramą vietą Lietuvos šiandieninio meno kontekste. Tikiuosi, apie lietuvišką stiklo meną kokiame nors būsimame šiuolaikinio meno vadovėlyje taip pat bus galima kalbėti kaip apie progresyvią meno rūšį.