Artėjantis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtadienis (rugsėjo 22 d.) – gera proga vėl pakalbėti apie mūsų genijaus atminimo sklaidos darbus ir neišsemiamas jo kūrybos įamžinimo idėjas. Jas atnaujinti pasiryžęs žinomas pianistas, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius, M.K. Čiurlionio proanūkis Rokas Zubovas, neseniai tapęs memorialinio kultūros centro – Čiurlionio namų Vilniuje (Savičiaus g. 11) – direktoriumi. Kalbamės su juo apie istoriją, problemas ir lūkesčius.
Čiurlionio namai Vilniuje – tai vos keli maži kambarėliai, o Čiurlionio reiškinys toks neapsakomai didžiulis ir begalinis. Ar pakankamai ši vieta išspinduliuoja Čiurlionio meno? Kiek spinduliavo čia savo laiku pats Čiurlionis?
Mažo tūrio asociacija man siejasi su suspausta, labai koncentruota erdve, kuri turi galingą potenciją sprogti. Čiurlionio menas, galima sakyti, yra tarsi branduolinė energija. Tarkime, jo paveikslai yra maži, o daugelis žmonių, sugrįžę prie jo paveikslų po 20, 30 metų, nustebę sako, kad jiems paveikslai įsiminė kaip labai dideli. Taigi mūsų sąmonėje Čiurlionio mintys iškyla į kur kas didesnes erdves. Galimybė iš mažos erdvės padaryti kažkokius didelius darbus gali būti šiems namams graži alegorija.
Vilnius yra tas miestas, į kurį 1907 m. Čiurlionis nusprendė persikelti gyventi iš Varšuvos. Yra išlikę jo laiškų, kuriuose pasakoja, kaip jam Vilnius atrodo šįkart, kaip jis gražėja, žmonės tampa atviresni, daugiau kultūros. Su Vilniumi Čiurlionis labiausiai ir susijęs – kaip dirbantis inteligentas, žadinantis lietuvišką savimonę, tautinį judėjimą. Tai ir pirmosios dailininkų parodos, ir organizuotas jaunųjų kompozitorių kūrybos konkursas, ir aiškus jo siekis pradėti lietuvišką kūrybinį sąjūdį.