7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Rimti ir neįpareigojantys pokalbiai

Apžiūrėjus didžiulio formato gatvės meno kūrinius ant sostinės pastatų, tiltų, sukurtus festivalio „Vilnius Street Art“ metu (rugsėjo 5–13 d.), aiškėja, kad šis renginys, ko gero, yra vienas didesnių ir reikšmingesnių viešųjų erdvių įvykių per pastarąjį dešimtmetį. Nors įvairių trumpalaikių meno fiestų Vilniuje šiuo laikotarpiu būta ne kartą, kažko didelio, o svarbiausia – reikšmingo ir regimai keičiančio miesto veidą ilgesys, manau, jau buvo pribrendęs. Menas mieste nėra naujovė, čia verta prisiminti kad ir 9–10-ojo dešimtmečio novatoriškus ir entuziastingus parodų kuratorius ir menininkus – Algį Lankelį, Audrių Novicką, Gediminą Urboną. Vienas paskutinių tokių renginių – 2001 m. A. Lankelio kuruotas projektas „Menas ant reklaminių stendų“, kuriame, pakeitę pavidalą, t.y. persikėlę į reklaminių plakatų formatą, praeivius „kalbino“ šiuolaikinių lietuvių menininkų kūriniai. 2005-aisiais dar būta „Protesto laboratorijos“, tačiau jos įkarštį šiandien teprimena merdintis kino teatro „Lietuva“ pastatas. Minėtinos „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ programos, iš kurių daugiausia prieštaringo atgarsio vis dar sulaukia Neries krantinės skulptūros.

Prikeltas šokis

Tarptautinio šokio festivalio „Aura 24“ publika turės galimybę išvysti spektaklį „Dviejų kambarių butas“ („Two Room Apartment“), 2013 m. Izraelio šokio kritikų draugijos išrinktą geriausiu metų pasirodymu.
Šis Izraelio kūrėjų Nivo Sheinfeldo ir Oreno Laoro darbas yra nauja originalaus pastatymo, kurį prieš 27 metus sukūrė ir atliko Liat Dror ir Niras Ben Galas, versija.
Spektaklio „Dviejų kambarių butas“ premjera 1987 m. Tel Avive vykusiame festivalyje „Šokio atspalviai“ tapo savotišku lūžio tašku bei proveržiu tuometinėje Izraelio šokio scenoje ir sulaukė įspūdingo tarptautinio pripažinimo. Ne mažesnė sėkmė lydi ir „prikelto“ spektaklio versiją. Izraelio šokėjai Nivas Sheinfeldas ir Orenas Laoras su šiuo spektakliu nuolat keliauja po viso pasaulio scenas. Spalio 10 dieną jį pamatysime ir Kaune.
Siūlome šokio kritikės Deborah Friedes Galili pokalbį apie naują „Dviejų kambarių buto“ versiją su šokėjais Nivu Sheinfeldu ir Orenu Laoru.

Atgal ar į ateitį

Pirmadienį restauruotu ir gerokai sutrumpintu Jerzy Hoffmano filmo „Tvanas Redivius“ („Potop Redivius“, 1974–2014) seansu atidarytas 39-asis Gdynės kino festivalis. Klasikinis Henryko Sienkiewicziaus romanas „Ugnimi ir kalaviju“, pasakojantis apie didvyriškus bendros lenkų ir lietuvių istorijos puslapius, regis, vėl aktualus. Filmą režisierius sutrumpino trimis valandomis, bet, kaip pats pripažįsta, „Tvanas“ tapo tik įdomesnis ir dinamiškesnis.
 
Pastaraisiais metais lenkų kinui skirtas Gdynės kino festivalis pakeitė pavadinimą ir patyrė daug teigiamų permainų. Šiemet festivalio meno vadovu tapęs jaunas kritikas Michałas Oleszczykas vėl ėmėsi keisti festivalio programas. Jos tapo margesnės ir kol kas (bent jau antrąją festivalio dieną, kai rašau šias eilutes) dar neaišku, ar tai bus festivaliui į naudą. Kaip supratau, pagrindiniai naujojo meno vadovo suformuluoti šiųmetinio festivalio akcentai – lenkų kino praeitis ir jo ateitis. Praeitį pabrėžia gausios retrospektyvos – tarp jų įdomi tarpukario lenkų kino programa ir vieno originaliausių, bet pas mus menkai žinomo 9-ojo dešimtmečio kūrėjų Witoldo Leszczynskio (1933–2007) filmai, ateitį – konkursinė ir nauja „Kitokio žvilgsnio“ programos, kuriose daug debiutantų filmų.

Užeiti pas Čiurlionį

Artėjantis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtadienis (rugsėjo 22 d.) – gera proga vėl pakalbėti apie mūsų genijaus atminimo sklaidos darbus ir neišsemiamas jo kūrybos įamžinimo idėjas. Jas atnaujinti pasiryžęs žinomas pianistas, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius, M.K. Čiurlionio proanūkis Rokas Zubovas, neseniai tapęs memorialinio kultūros centro – Čiurlionio namų Vilniuje (Savičiaus g. 11) – direktoriumi. Kalbamės su juo apie istoriją, problemas ir lūkesčius.
 
Čiurlionio namai Vilniuje – tai vos keli maži kambarėliai, o Čiurlionio reiškinys toks neapsakomai didžiulis ir begalinis. Ar pakankamai ši vieta išspinduliuoja Čiurlionio meno? Kiek spinduliavo čia savo laiku pats Čiurlionis?
Mažo tūrio asociacija man siejasi su suspausta, labai koncentruota erdve, kuri turi galingą potenciją sprogti. Čiurlionio menas, galima sakyti, yra tarsi branduolinė energija. Tarkime, jo paveikslai yra maži, o daugelis žmonių, sugrįžę prie jo paveikslų po 20, 30 metų, nustebę sako, kad jiems paveikslai įsiminė kaip labai dideli. Taigi mūsų sąmonėje Čiurlionio mintys iškyla į kur kas didesnes erdves. Galimybė iš mažos erdvės padaryti kažkokius didelius darbus gali būti šiems namams graži alegorija.
 
Vilnius yra tas miestas, į kurį 1907 m. Čiurlionis nusprendė persikelti gyventi iš Varšuvos. Yra išlikę jo laiškų, kuriuose pasakoja, kaip jam Vilnius atrodo šįkart, kaip jis gražėja, žmonės tampa atviresni, daugiau kultūros. Su Vilniumi Čiurlionis labiausiai ir susijęs – kaip dirbantis inteligentas, žadinantis lietuvišką savimonę, tautinį judėjimą. Tai ir pirmosios dailininkų parodos, ir organizuotas jaunųjų kompozitorių kūrybos konkursas, ir aiškus jo siekis pradėti lietuvišką kūrybinį sąjūdį.
 

Vis stebinanti

Kai šiuo metu pasaulyje tiek daug skubos, sumaišties ir agresijos, tikrą atgaivą jauti atsidūręs Zinaidos Vogėlienės gobelenų pasaulyje. Antrojo „Titaniko“ aukšto sienas nuklojusios tekstilės kompozicijos alsuoja harmonija ir susikaupimu. Pasakyti, kad Z. Vogėlienė – viena ryškiausių asmenybių lietuvių tekstilėje, reikštų pasakyti labai mažai. Man pirmiausia ji yra menininkė, kuri stebina. Ne tiek daug tekstilininkų, kuriančių daugiau nei keturis dešimtmečius, geba nuolat nustebinti.
 
Gal dėl to, kad kai kuriose tekstilės srityse Z. Vogėlienė buvo pirmeivė? Dar 7-ajame dešimtmetyje ji pirmoji iš lietuvių tekstilininkų išbandė naujas technikas (kad ir dabar madingą vėlimą rankomis) bei netradicines medžiagas, dar iki tekstilės miniatiūrų parodų pirmoji pradėjo kurti smulkiąją tekstilę. Aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje ji jau komponavo koliažus ir instaliacijas iš apdegusio popieriaus, kartono, audinių skiaučių (vėliau – tikrų musių, voratinklių), konstravo miniatiūras iš adatų, magneto, veidrodžio šukių, stiklo, vielos. Subtiliais atspalviais besiskiriantys sudžiovinti augalai, žiedlapiai ir sėklos įkvėpė fitokoliažų ciklus. Šiandien, kai tekstilininkai vis rečiau sėda prie audimo staklių, Z. Vogėlienė stebina tuo, kad neieško spartesnių atlikimo būdų, bet audžia ilgo ir kruopštaus darbo reikalaujančias tekstilės kompozicijas.

Jaunimo teatras kviečia į premjerą „Nykstančios rūšys“

 Pirmoji šio sezono premjera, į kurią Valstybinis jaunimo teatras žiūrovus pakvies jau š. m. rugsėjo 20–21 dienomis, bus čekų dramaturgo Petro Zelenkos pjesės „Nykstančios rūšys“ pastatymas (iš čekų kalbos vertė Andrius Jevsejevas). Perkelti šį kūrinį į teatro sceną ėmėsi režisierius Rolandas Augustinas Atkočiūnas, subūręs gausią ir stiprią Jaunimo teatro aktorių komandą. Premjeriniame spektaklyje vaidins: Aleksas Kazanavičius, Neringa Varnelytė, Aušra Pukelytė, Rasa Marazaitė, Sergejus Ivanovas, Nerijus Gadliauskas, Saulius Sipaitis,Vidas Petkevičius ir kiti. Spektaklio scenografas – Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė, kompozitorius – Martynas Bialobžeskis, videodizaineris – Šarūnas Mikulskis. 

 

Režisierius R. A. Atkočiūnas  jau seniai siūlė Jaunimo teatrui atkreipti dėmesį į tai, ką kuria garsus čekų dramaturgas, kino ir teatro režisierius Petr Zelenka.  Šiam menininkui sėkminga pradžia kino pasaulyje pelnė ne vieną apdovanojimą.  Jo filmas „Karamazovai“ 2008 m. nominuotas „Oskarui“ geriausių užsienio filmų kategorijoje.  2001 m. Prahos Dejvicke teatre P. Zelenka debiutavo kaip dramaturgas ir teatro režisierius. Rezultatas pranoko lūkesčius – „Paprastos beprotybės istorija“ buvo pripažinta geriausia metų pjese.  

Kino naujienos trumpai

Nuo 2007-ųjų Quentinas Tarantino globojo vieną seniausių, dar 3-iajame dešimtmetyje pastatytų Los Andželo kino teatrų „New Beverly cinema“ ir finansiškai rėmė jo savininką. Tada režisierius sakė: „Kol esu gyvas ir kol esu turtingas, kino teatras bus čia, jis rodys filmus iš 35 mm juostos.“ Tačiau nuo 2012 m. kino teatro veikla buvo sustabdyta. Rugsėjį leidinys „Deadline“ pranešė, kad Tarantino nusipirko „New Beverly Cinema“ ir pats rengiasi tapti jo programų sudarytoju. Tarantino pakeitė skaitmeninį projektorių juostiniu, įrengė modernią garso aparatūrą. Kino teatre bus rodomi tik 35 mm filmai, dalis jų – iš asmeninės Tarantino kolekcijos. Seansas susidės iš dviejų pilno metražo filmų. Taip filmai buvo rodomi JAV nuo pat 3-iojo dešimtmečio.
 
Tarantino ir pats nesirengia atsisveikinti su kino juosta. Jo naujausias filmas bus kuriamas 65 mm juostoje. Beje, jį palaiko ir kiti garsūs kino režisieriai: septintąją „Žvaigždžių karų“ dalį kino juostoje kuriantis J.J. Abramsas bei Christopheris Nolanas, Juddas Apatow.

Nuo Žemaitijos vienkiemio iki Niujorko dangoraižių

Dramatiško likimo dailininko Vladislovo Žiliaus (1939–2012) gyvenimo ir kūrybos kelias driekėsi nuo numylėto Žemaitijos vienkiemio iki Niujorko dangoraižių ir atgal. Šiais metais minime prieš dvejus metus mus palikusio dailininko 75-ąsias gimimo metines. Priverstas išvykti iš gimtosios šalies Žilius daugeliui įsiminė kaip itin drąsus menininkas. Jis vienas iš nedaugelio sovietiniais laikais išdrįso nusiųsti laišką aukščiausiajai to meto valdžiai – Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui ir atvirai išdėstyti savo neigiamas pažiūras apie sovietinę ideologiją. Stebėtina, kad Žilius neatsidūrė lageryje, jam buvo liepta per 72 valandas palikti Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką.
 
Nors emigracijoje Žilių dažnai užplūsdavo nostalgiški jausmai, – „Svajoju eiti tuo pačiu takeliu nuo vieškelio iki namų, vėl maudytis tame pačiame upelio duburyje ar pereiti Plitkeliu per akmeninį tiltuką, skersai tėvų miško...“, – jo patyrimą tolydžio plėtė naujos aplinkos įspūdžiai: greitas didmiesčio tempas ir didinga Amerikos gamta. Piešinių cikle „Indėnų vasara“ (dailininko „Indian summer“ vertimas, – red. past.) kartojasi vaivorykštės motyvas, kuris išliko dailininko vaizduotėje iš vaikystės, kai jis tikėjo, kad tai iš vieno ežero į kitą permesta laumės juosta. Tačiau savo pavadinimu ir vaizdine sąlygiškų peizažų sandara šis piešinių ciklas jau byloja apie margo žemyno realijas, iškylančias šalia lietuviškų reminiscencijų. Mišri piešinių technika rodo atlikimo priemonių įvairovę (pieštukas, ryškios aliejinės kreidelės, spalvoti šratinukai, aukso ir vario folija), puikiai perteikiančią spalvingus autoriaus nuotaikų bei emocijų pliūpsnius.

Nematoma tikrovė ir realybės vaizdai

Rugsėjo 18–28 d. jau vienuoliktą kartą pakvies Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Šiemet jis vyks „Skalvijoje“ ir „Pasakoje“. Programoje – per 40 dokumentinių filmų. Tradiciškai jį sudaro konkursinė Baltijos šalių, pagrindinė ir specialioji programos, retrospektyvos bei naujų lietuviškų filmų premjeros, susitikimai su filmų kūrėjais.
Festivalį atidarys šiųmetinis Tarptautinio Krokuvos kino festivalio nugalėtojas – bendros lenkų ir vokiečių gamybos Elwiros Niewieros ir Piotro Rosołowskio filmas „Domino efektas“. Jis buvo pripažintas geriausiu ir tarptautiniame, ir lenkų filmų šio festivalio konkursuose. Filmas rodo nepripažintą valstybę Abchaziją, kurioje gyvena per 200 tūkstančių gyventojų. Filmo herojus – pusamžis vyras – kadaise kovėsi už atsiskyrimą nuo Gruzijos, bet tai paaiškės tik filmui įpusėjus. „Domino efekto“ pradžioje jis, Abchazijos sporto ministras, kartu su jaunesne žmona ruse organizuoja pasaulinį domino čempionatą ir tikisi, kad tai suteiks tarptautinio prestižo jo tėvynei. Tačiau tikroji filmo tema – gana sudėtingi santykiai su nėščia žmona, kuri nesijaučia sava Abchazijoje. Jų santykiai – lyg tarptautinės padėties metafora.

Daugiau tamsos

Matyt, nepastebėjau, bet prieš savaitę LRT pradėtas rodyti vokiečių serialas „Mūsų motinos, mūsų tėvai“ (3 serija – 18 d. 22.05), regis, lietuvių žiniasklaidoje nesulaukė didesnio dėmesio. Prisiminęs, kokios audringos diskusijos kilo serialo tėvynėje Vokietijoje, taip pat Lenkijoje, D. Britanijoje ar JAV, nustebau, kad serialas bus rodomas Lietuvoje. Apsirikau. Ko gero, šalyje, kur dabartiniai politikai ir buvę komjaunuoliai energingai reikalauja nugriauti Žaliojo tilto statulas, diskutuoti apie neseną istoriją, kuri ne visada atitinka mitą apie nekaltą kankinę lietuvių tautą, tiesiog nepriimta. Geriau apsimesti, kad to istorijos tarpsnio apskritai nebuvo.
 
Kad ir koks numanomas būtų vokiečių serialas, verta jį pažiūrėti, nes filmo autoriai iš tiesų kelia klausimus, su kuriais anksčiau ar vėliau teks susidurti ir lietuviams, kursiantiems panašius serialus ar tiesiog bandysiantiems suprasti, kas LTSR vyko po 1940-ųjų. Angliškai serialo pavadinimas skamba „Karo karta“ („Generation War“), šis pavadinimas daug tiesmukesnis, bet ir tiksliai nusako pagrindinę mirtį. Iškart pridursiu, kad filme stengiamasi kuo kruopščiau atkurti epochos materiją ir dvasią, politkorektiški akcentai sudėlioti tiksliai, jauni aktoriai patrauklūs.
PUSLAPIS
IŠ
1003