Keli aktoriaus Dainiaus Svobono kūrybos bruožai
Kalbant apie Kauno kultūrinį gyvenimą, neįmanoma nepaminėti Dainiaus Svobono, o atėjus į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, – neatpažinti unikalaus jo balso tembro. Aktoriaus aistra ir atsidavimas teatrui lydi kiekvieną Svobono pasirodymą scenoje, nesvarbu, ar tai būtų pagrindinis, ar epizodinis vaidmuo.
Vilniuje gimęs ir studijavęs Dainius Svobonas nuo 1989 m. dirba Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kur sukūrė daug brandžių vaidmenų. Aktorius dirbo su skirtingais režisieriais, tačiau labiausiai atskleidė savo talentą Gintaro Varno spektakliuose „Heda Gabler“ (1998), „Tolima šalis“ (2001), „Portija Koglen“ (2002), „Nusikaltimas ir bausmė“ (2004), „Nusiaubta šalis“ (2004), „Nekalti“ (2005) bei „Ruzvelto aikštė“ (2008). Režisieriui įsteigus teatrą „Utopia“ Vilniuje, šių dviejų kūrėjų keliai trumpam išsiskyrė, tačiau 2014 m. Varnui Kaune statant spektaklį „Biografija: vaidinimas“, Svobonas pakviečiamas kurti pagrindinį personažą. O naujausiame bendrame teatro „Utopia“ ir NKDT darbe „Natanas Išmintingasis“ (2017) aktorius įkūnija Sultoną Saladiną.
Paskutiniuose Varno spektakliuose, kur Dainius Svobonas sukūrė ryškius vaidmenis, aktorius suteikia personažams daugiau laisvės, improvizacijos ir gyvumo, maksimaliai priartėdamas prie kasdienybės, tarsi naikindamas ribą tarp gyvenimo ir teatro. Ši savybė ypač išryškėja spektaklyje „Biografija: vaidinimas“ pagal Maxo Frischo pjesę, kur aktorius vaidina elgsenos tyrinėtoją profesorių Kiurmaną. Svobonui puikiai pavyksta perteikti panašaus tipo veikėjų charakterius – intelektualų, žvelgiančių praeitin, dramatiškai ir kartu šiek tiek komiškai svarstančių galimus pasirinkimus, jų priežastis ir pasekmes. Toks yra Kiurmanas, iš naujo vaidinantis savo paties gyvenimą tarsi spektaklį, kad permąstytų alternatyvias savo biografijos trajektorijas. Regis, Svobonui artimas vaidmuo leidžia į žmogiškąją būtį pažvelgti iš šono bei kritiškai įvertinti pagrindinio veikėjo, o kartu ir savo paties poelgius. Iš naujo ir kitu rakursu vaidinant svarbiausius profesoriaus gyvenimo įvykius, laikina kasdienybės skraistė nukrinta, apnuogindama nematomus žmogaus esybės sluoksnius, vedančius link atsakymų į esminius būties prasmės, laimės, pilnatvės, vienatvės, meilės, kančios, laisvos žmogaus valios ir likimo galios klausimus.
Miuziklas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre
Intriga! Taip būtų galima apibūdinti Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą – miuziklą „Adamsų šeimynėlė“ su trimis skirtingomis pagrindinius vaidmenis sukūrusių aktorių sudėtimis. Intriga jau vien todėl, kad lietuviškoje teatro scenoje statoma naujovė – mistikos ir siaubo elementų prisotintas spektaklis. Tai, kas svetur jau tapę klasika, mūsų teatruose vis dar yra savotiškas tabu. Gal ne veltui jaunimas aplenkia teatrą ir traukia į kiną, kur jaučiasi savimi ekrane matydamas tą pasaulį, kuriame gyvenama čia ir dabar, tiek su meile, tiek su siaubu.
2009 m. Čikagoje pradėtas kurti miuziklas po metų išaugo į Brodvėjuje pristatytą didelės sėkmės sulaukusią pasaulinę premjerą. „Adamsų šeimynėlės“ banga nuvilnijo ne tik Amerikoje, bet ir Europoje – čia pirmoji premjera 2012 m. pristatyta Švedijoje, vėliau – Suomijoje, Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Čekijoje. Na, o šiemet tarptautinį teatro pulsą buvo galima užčiuopti ir Kaune.
Aušros Pukelytės spektaklis Valstybiniame jaunimo teatre
Valstybiniame jaunimo teatre pristatytas spektaklis „Teritorija“, kuriuo kaip režisierė debiutuoja teatro aktorė Aušra Pukelytė, mėgina jungti teatrą ir kino meną. Dramaturginiu pagrindu A. Pukelytė pasirinko iš kunigaikščių Oginskių giminės kilusio diplomato, kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio XIX a. pradžioje parašytus „Priesakus sūnui“. Tokį laišką kunigaikštis rašė savo keturiolikmečiui sūnui Irenėjui, susiruošusiam vykti studijuoti į Italiją. Tai tėviški pamokymai, kaip reikėtų sūnui elgtis, kad taptų gerbiamu ir laimingu žmogumi. A. Pukelytė šiuos priesakus, kaip universalius, perkelia į šiuolaikinį kontekstą: juos gali ištarti bet kuris tėvas ir motina, išlydėdami jau subrendusį vaiką į platųjį pasaulį.
M.K. Oginskio tekste užrašyti ne tik konkretūs punktai „geriau (ne)daryk taip“, bet ir juos lydinčios filosofinės mintys mokslo, moralės, religijos ir kitais klausimais. Žodžiai jungiasi į jautrias, šiek tiek liūdesio palytėtas sakinių kompozicijas, tarsi tai būtų paskutiniai tėvo ištarti žodžiai. Spektaklyje lyriškąją priesakų plotmę, tėvišką meilę ir pagarbą sūnui perteikia kinematografinė pastatymo dalis. Ričardo Matačiaus režisuotose videoprojekcijose vaizduojamas jaunuolis (Augustas Gradauskas), su kuriuo tapatintis gali bet kuris jaunesnis spektaklio žiūrovas, susiduriantis su panašia tokio amžiaus žmogaus patirtimi – asmeninės teritorijos gynimu, savo išskirtinumo suvokimu, meile merginai, draugyste ir sudėtingu pereinamuoju laikotarpiu į suaugusiųjų pasaulį.
Su „Auros“ trupe susipažino choreografas Samuelis Mathieu iš Prancūzijos
Miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ premjera Alytaus miesto teatre
Tarptautiniam vieno aktoriaus festivaliui „MonoBaltija“ pasibaigus
Gegužės 7–11 d. Kauno kameriniame teatre vyko ketvirtasis tarptautinis vieno aktoriaus festivalis „MonoBaltija“. Festivalyje parodyta 13 spektaklių iš 10 šalių: Lietuvos, Lenkijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Suomijos, Armėnijos, Izraelio, Ukrainos ir Didžiosios Britanijos. Kitaip nei anksčiau, šiemetiniame festivalyje, skirtame jo sumanytojo Stanislovo Rubinovo atminimui, nebuvo konkurso. Įteiktas tik žiūrovų simpatijų prizas, jis atiteko aktorei Wioletai Komar už dainininkės Noros Sedlel vaidmenį monospektaklyje „Diva“.
Spektaklis vaikams Kauno valstybiniame lėlių teatre
Režisierės Agnės Sunklodaitės spektaklyje „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“ (pagal Liudviko Jakimavičiaus kūrinį tokiu pat pavadinimu) pasakojama apie tai, kaip Žiogas Zigmas su savo žiogų armija padeda kunigaikščiui Vytautui laimėti Žalgirio mūšį. Spektaklis ypatingai nenustebina, bet norėtųsi režisierę ir kitus kūrėjus pagirti už pastangas einant naujos sceninės kalbos link. Spektaklyje pasirinkta lietuviška pasaka pasakojama nestandartiškai, naudojant vaidinimą papildančias videoinstaliacijas, veiksmo metu bandant mažuosius žiūrovus įtraukti į vaidinimą – juos ne tik kalbinant tiesiogiai, bet ir naudojant „teatro teatre“ principą.
Edukaciniam teatro festivaliui Kaune pasibaigus
Ką teatras gali duoti šiandienos žmogui? Atsakymo į šį svarbų klausimą buvo bandoma ieškoti vasario 10–14 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre vykusiame edukaciniame festivalyje jaunimui „Nerk į teatrą“. Festivalio metu buvo galima kartu pašėlti su VDU vaidybos studentais, susipažinti su teatro erdvėmis, kuriose kasdien dirba ir kuria teatro menininkai, pamatyti užkulisius. Vieni įdomesnių renginių – diskusija su režisieriumi Artūru Areima apie tai, koks teatras yra reikalingas šiandien, bei kūrybinės dirbtuvės su aktoriais Vytautu Gasiliūnu, Jūrate Aniulyte, režisieriumi Gyčiu Padegimu ir kompozitoriumi Tomu Dobrovolskiu. Per dirbtuves buvo atliekami įvairūs vaizduotę, kūrybiškumą skatinantys pratimai, kalbama apie socialinių problemų sprendimą pasitelkus į pagalbą teatrą, lavinama atmintis, koncentruojamas dėmesys, medituojama ir susipažįstama su garsų specifika.