Vakarų šalyse, ypač Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, jau beveik tris dešimtmečius bendruomenėmis paremti ir bendruomeniniai menai yra ne tik kultūros, bet ir socialinės politikos centre. Nors Lietuvoje dalyvavimo ar reliacine (santykių) estetika, bendradarbiavimu, bendruomenėmis paremto meno (arba: socialiai angažuoto, intervencinio ar naujojo stiliaus viešojo meno) strategijos tampa vis dažnesnės, teoriniame diskurse jos (o kartu ir vertinimo problemos bei metodų analizė) jau pradeda sulaukti tyrėjų dėmesio (paminėtini svaresni teoriniai indėliai: Linos Michelkevičės disertacija „Dalyvavimo praktikos Lietuvos šiuolaikiniame mene: analizės kriterijų ir vertinimo problema“, VDA, 2014; Linaros Dovydaitytės straipsnis „Socialinio meno galimybės ir ribos: projekto „Šančiai – draugiška zona“ atvejis“, Miesto tyrimai: viešumo patirtys, 2014; tyrėjų Daivos Citvarienės, Rūtos Mažeikienės, Tomo Pabedinsko, Virginijos Vitkienės ir menininkų Kristinos Inčiūraitės bei Vitos Gelūnienės projektas „[Ne]matomos bendruomenės“), tačiau tyrimų rezultatai kol kas mažai publikuoti. Taigi šiuo straipsniu pradedamu tekstų ciklu siekiame inicijuoti diskusiją apie tokio meno praktikas, jų raišką ir tyrimus, vertinimo kriterijus bei šių tyrimų įrankius. Remiantis skirtingais šiuolaikinio meno, teatro ir fotografijos sričių pavyzdžiais, bus bandoma atskleisti šio „dalyvaujamojo“ meno problematiką Lietuvoje bei pristatyti ją tarptautinių meno praktikų ir tyrimų kontekste.
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Sausio 29, 30 d. teatro „Lėlė“ Didžioji salė trumpam taps sumažintu Vilniaus socialinio, kultūrinio ir politinio landšafto modeliu; bus prisimintos pastarojo dešimtmečio istorijos, susijusios su viena plačiai žinoma figūra, tikrų faktų ir anekdotinių mistifikacijų fone atgims miesto įvaizdžiai ir simboliai, o visa tai tarsi filme čia pat scenoje ims demonstruoti viename garaže suverstos senos detalės. Su šiuo juodai humoristiniu objektų, muzikos, vokalinių eksperimentų ir videoprojekcijų spektakliu „Lėlės“ scenoje pirmąkart pasirodo režisierius Agnius Jankevičius, pasikvietęs dirbti scenografę ir kostiumų dailininkę Laurą Luišaitytę bei videoprojekcijų autorių Joną Tertelį. Spektaklyje „Maršrutas“ vaidina ir gausi aktorių komanda: Karolis Algimantas Butvidas, Indrė Liutkevičiūtė, Jurgis Marčėnas, Dainius Tarutis, Birutė Belada Tauterytė, Deivis Sarapinas. Su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi kalbamės apie spektaklį, jo kūrimo procesą, darbą „Lėlės“ teatre ir Vilnių.
![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose saugoma nemaža ir labai įdomi Zimblytės palikimo dalis. 2002 m. „Lietuvos aido“ galerija muziejui perdavė unikalią Zimblytės monotipijų, piešinių, eskizų kolekciją. Šiuo metu ji kolegų jau kruopščiai sutvarkyta, susisteminta, restauruota, tačiau dauguma darbų buvo nedatuoti. Nustebau visa tai pamačiusi – juk Zimblytės vardas, atrodytų, siejasi tik su abstrakčiąja daile. Šioje ankstyvojoje kūryboje aptikau figūrinių kompozicijų, vaizduojančių dailininkės artimiausią aplinką – pavyzdžiui, kavinės „Neringa“ vestibiulį, knygą skaitantį Vincentą Gečą, dailininkų laikytą didžiulį šunį, Krymo peizažus, pajūrio vaizdus su prieplaukomis, pliažo motyvus, kitas poetiškas kompozicijas, fiksuojančias kasdienybės akimirkas. Kilo noras šią medžiagą susieti su jos pirmaisiais koliažais, abstrakčios tapybos darbais ir pakoreguoti susiformavusį požiūrį į dailininkės kūrybą, rekonstruoti visą šio etapo vaizdą. Tačiau kartu paaiškėjo, kad trūksta informacijos apie dailininkės gyvenimą šiame dešimtmetyje.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
„Mano vyras – tautininkų sąjungos narys, o jūs?“ – klausia pagyvenusio vyro jauna nėščia moteris, ką tik atvesta į greitosios pagalbos autobusiuką aikštėje prie parlamento lemtingosios sausio 13-osios naktį. Pagyvenęs vyras atsako, kad nepriklauso jokiai organizacijai, bet mielai jai papasakos savo istoriją. Moteris jau pradėjo gimdyti, bet šypsodamasi vis prašo tęsti. Iš greitakalbe papasakotos istorijos sužinome, kad sovietai nužudė visus tris vyro brolius, o jis pats kalėjo lageryje. Po kelių minučių moteris pagimdys berniuką, o vyras sulauks paskutinio išrišimo iš atsitiktinai į autobusiuką užklydusio kunigo ir, pasakęs: „Dievas – mano teisėjas“, mirs.
![]() |
Kažin ar teatro festivaliai vaikams ir jaunimui galėtų turėti ištikimą publiką – nors žiūrovų niekad netrūksta, jie būna vis kiti. Matyt, kaip tik dėl to šiame renginyje ir nesijaučia to festivalinio kvapo. Na taip, užplūsta savaitei „Menų spaustuvę“ vaikai, bet kasdien (tad ką jau kalbėti apie kasmet?) vis kiti ir vis kitokie. Tai agresyviais būriais, atkeliavę su klase, tai pavieniai, dažniausiai lydimi kurio nors vieno iš tėvelių. Grupuojami šie išskirtinio nepastovumo žiūrovai labai paprastai, pagal metus, tačiau dažniausiai vis vien dalis jų per spektaklį nusivylimo kupinais balsais zyzia, kad jiems jau arba dar „neįdomu“. Iš tiesų, rodyti spektaklį vaikams – didžiulė atsakomybė, ir ne vien dėl to, kad šitaip ugdomas arba gadinamas jų skonis, kultūros ir pasaulio supratimas, bet ir dėl paprasčiausių buitinių priežasčių: juk kaip sudėtinga jiems čia atvykti, nusirengti ir apsirengti, būti tarp kitų vaikų ir taip toliau. Po viso šito tėvų, mokytojų ir vaikų vargo atrodo, kad scenoje tiesiog privalo įvykti kažkas, kas būtų bent kiek viso to bruzdesio verta.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Vilniaus rotušėje 1996 m. labai vidutinišku fortepijonu paskambinęs Johanno Sebastiano Bacho „Das Wohltemperierte Klavier“pirmąjį tomą, Andrius Žlabys paskleidė žinią apie savo charizmatinį ryšį su muzika. Dabar, 2015 m. sausio 18 d., sklaidau mums rašytus Aldonos Dvarionaitės laiškus, jos minčių vingiuose ieškodamas žodžių apie atlikėjų kultūros nuosmukį ir jo nepaliestą Andriaus muzikavimą. Pagaliau surandu. Nežinau, kada ir kur tai buvo rašyta (Aldona tokiais niekais kaip su laišku susijusios datos ar vietovės sau galvos nekvaršindavo). Regis, jog Ispanijoj, kai ji ten dėstė Vigo konservatorijoje. Cituoju to laiško ištrauką: „Kalbėti ir nieko nepasakyti darosi įprastine bendravimo forma. Groti instrumentu be jokios muzikinės prasmės tampa normalia atlikimo maniera. Bijau, kad sąmoningai arba pasąmoningai yra lipdomas toks žmogaus modelis, kuriame bet kokia sielos vibracija bus išnaikinta. (...) Ir visame tame fone išeina Žmogus, kuris su giliausiu sielos virpesiu išsako Bacho muzikos stebuklą, tikėdamas Jo tiesomis ir nesityčiodamas tiesmukiškumu arba grubumu iš muzikos šventumo. Turiu omenyje Žlabio koncertą. Gailiuosi, jog dabar Jo negirdėjau.“
![]() | ![]() |
Prisipažinsiu – lankydamasi parodoje niekada neskaitau pateiktos informacijos apie kūrybą ir parodos idėjas. Kartais mėgstu įsivaizduoti, kad esu seklys Morka ir klaidžioju po sales tvirtai nežinodama nieko, tik kūrinių pavadinimus. Tik grįžusi namo, mintyse susidėliojusi savo versiją, tikrinu oficialiąją. Jei matau ryškių neatitikimų, žingsniuoju parodon dar kartą ir nuodugniai vėl viską ištyrinėju. Džiaugiuosi, kad tokių baisiai gėdingų kuriozų yra buvę vos vienas kitas – galiu sau leisti įsivaizduoti, jog kaltas parodos eksponavimas. Tiesa, nepavykusius tyrimus būtinai papasakoju kitiems ir laukiu pritariamo linktelėjimo: taip taip, išdėstymas prastas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Lietuvių politikos apžvalgininkai ir politologai iki šiol man atrodė per daug provincialūs ir riboti, kad nekeltų grėsmės. Tačiau pirmadienį pažiūrėjęs „Teisę žinoti“ supratau, kad šie išpuoselėtų barzdų, įmantrių šukuosenų ir madingų kostiumų savininkai – tikri Stalino, kuris savo priešais skelbdavo tautas, anūkai. Jie taip greit ir vienu balsu nusprendė, kad rusų tauta nusipelno tik didžiausių nelaimių (nes dauguma balsuoja už Putiną), ir linkėjo jai visko, kas blogiausia, jog net išsigandau. Aršiai demonstruojama neapykanta juk visada sukelia įtarimus ir klausimus. Kur dingo tegu ir apsimestinis politinis korektiškumas? Ar šių politologų tėvai ir seneliai dar visai neseniai nesielgė taip kaip rusai? Ir kaip elgtųsi jie patys, jei staiga taptų šių dienų Rusijos politologais bei apžvalgininkais? Kai klausiausi įsiaudrinusių auksaburnių, pagalvojau, kad jiems net būtų malonu, jei Rusiją ištiktų kokia nors epidemija.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |