7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Agnė Pulokaitė

Agnė Pulokaitė

Gyventi šokant rankomis

„Nowy“ teatro spektaklis „Vienas gestas“ „Menų spaustuvėje“

Lapkričio 5 ir 6 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko šis tas nuostabaus ir kartu liūdno – buvo parodytas lenkų režisieriaus, choreografo, performerio Wojteko Ziemilskio „Nowy“ teatre Varšuvoje sukurtas spektaklis „Vienas gestas“, tik ir taip gan nedidelėje salėje žiojėjo daug tuščių vietų. Visuomet nesmagu (lyg prieš kūrėjus, lyg prieš organizatorius) dėl neužpildytos salės, apima toks nepaaiškinamas svetimos kaltės, o šįkart užplūdo dar ir svetimo praradimo, jausmas. Teatras festivaliais gerokai atsilieka nuo kino, tad ir progų pamatyti užsienio teatro kūrėjų darbus dar ilgai bus kaip ir iki šiol – mažai. Dėl to kiek ir apmaudu, jog svečių spektakliai nusėda nepamatyti, o dar apmaudžiau, kai svečiai tokie ypatingi. „Vienas gestas“, kaip ir prieš daugiau nei penkerius metus per Naujosios dramos akciją Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje matytas to paties W. Ziemilskio „Mažas pasakojimas“, įsirėžė kaip stiprus teatrinis išgyvenimas – nesumeluotas, intymus, vienas kitą papildančių dokumentinio pasakojimo, performanso, judesio, įvairių medijų derinys. Per susitikimą su kūrybine grupe teatro kritikas ir diskusijos moderatorius Vaidas Jauniškis sakė, kad spektaklio premjera rugsėjo pabaigoje Varšuvoje įvyko Tarptautinės kurčiųjų savaitės metu, tačiau pats režisierius to nežinojo, tai būta paprasčiausio atsitiktinumo. Spektaklis nebuvo kurtas kokiai nors specialiai kurčiųjų integracijos programai, jis nėra vien socialinis ar edukacinis gestas. Kaip sako pats režisierius, tai veikiau bandymas kalbėti apie visiškai kitokį tarpusavio supratimo būdą, drauge tai ir susitikimas su daugeliui mums nepažįstamos kalbinės terpės atstovais. Ar girdime vien ausimis? Kokias pasaulio ribas brėžia gestų kalbos ribos?

„Vienas gestas“. K. Laksos nuotr.
„Vienas gestas“. K. Laksos nuotr.
Agnė Pulokaitė

Klaipėda, donʼt stop

Apie KU Menų akademijos teatro režisūros studentų diplominius darbus

Man įprastą vilnietišką maršrutą Markučiai–Arklių gatvė, vedusį mane į pažintį su lėlių teatru, ne taip seniai pakeitė ilgesnis Vilnius–Klaipėda, kurio paskutinėje stotelėje įsikūręs Klaipėdos lėlių teatras, kitais metais švęsiantis visai nebe paauglišką 25 metų jubiliejų. O dabar Klaipėdos universitetas išleido ir trečiąjį oficialų (nors galimybės režisūros studentams rinktis papildomą lėlininko kvalifikaciją būta ir anksčiau) lėlininkų kursą, vadovaujamą lėlių teatro režisierės, dailininkės, dramaturgės ir pedagogės Jūratės Januškevičiūtės. Tad ir vėjuotai saulėtą, nuotykių pažadais vilnijantį – kokie paprastai stotyse aplanko – gegužės 20-osios rytą į vakarus patraukiau ne džiazų klausyti ir ne šaltosios Baltijos pušynais kvėpuoti, o būtent to minėtojo kurso, trumpam pasivadinusio „Trupe 459“, diplominių darbų pažiūrėti. Lietuviškame kontekste Klaipėda, jei ir ne lėlių teatro Meka, yra ta vieta, kur vyksta vieni įdomiausių lėliškų reiškinių – čia jaunatviškai gaivališkos drąsos eksperimentuoti, keistis, ieškoti kol kas neaptraukė (ir, tikiuosi, niekada ar bent jau dar ilgai neaptrauks) akademiškumo ir valstybinio statuso apnašas, o kuriama, regis, iš vidinio poreikio ir tikėjimo idėja (gal netgi – bet oi koks nuvytęs žodis! – misija).

 

„Mama“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Mama“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Mama“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Mama“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Nutikimas“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Nutikimas“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Viena Jo ir Jos istorija“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Viena Jo ir Jos istorija“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Watter“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
„Watter“. Nuotrauka iš „Trupės 459“ archyvo
Agnė Pulokaitė

Faustiški skambesiai teatre

Daiva Šabasevičienė, Rasa Vasinauskaitė. Muzika kaip teatras. Kompozitorius Faustas Latėnas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2015.

Knygų apie lietuvių teatro ir kino vyrus nei pastaraisiais metais, nei anksčiau, regis, netrūkdavo (įdomu, kad daugumos jų, su keletu išimčių, autorės yra moterys): vien 2015-aisiais aprašyti lėlių teatro režisierius ir dailininkas Vitalijus Mazūras, dailininkas ir scenografas Liudas Truikys (šis ne tik aprašytas, bet ir nepaprastai apipavidalintas – albumas pateko tarp gražiausių 2015 metų knygų), pasirodė knygos apie aktorių Juozą Budraitį ir kompozitorių Faustą Latėną. Besižvalgant po šį derlių, Margaritos Matulytės knygos apie Juozą Budraitį „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pavadinimas regisi ypač tikslus – šis pasaulis išties priklausė (vis dar priklauso?) vyrams.

 

Daivos Šabasevičienės ir Rasos Vasinauskaitės sumanymas imtis knygos apie teatro kompozitorių – drąsus, kreipiantis žvilgsnį į paprastai mažiau aptariamą teatro elementą: muziką. Antrindama Daliai Karatajienei, rašiusiai apie Audronės Girdzijauskaitės knygą „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“, sakyčiau, kad spektaklio muzika, kaip ir scenografija, dažnai atsiduria tarsi kryžkelėje: muzikologai ir muzikos kritikai retai skiria dėmesio teatro muzikai, o teatrologai apsiriboja tik keliomis mintimis apie spektaklio garsinę faktūrą. Tad knyga, vedanti šiuo dar nenuvalkiotu teatrinės kritikos maršrutu, juolab skirta turbūt reikšmingiausiam lietuvių teatro kompozitoriui, prašosi paimama į rankas ir, kaip paaiškėja beskaitant, – visai ne be reikalo.

Agnė Pulokaitė

Pašnekesiai apie lėlių teatrą suaugusiems

Kalbamės su „23H50“ kolektyvo nariais iš Prancūzijos

Vilniaus teatre „Lėlė“ šventės šiemet alsuos prancūziška dvasia: gruodžio 28 – 30 d. čia gastroliuos teatro kolektyvas iš Prancūzijos „23H50“, parodysiantis tris spektaklius suaugusiems: „Didelis karkasas“ (rež. Marion Belot), „Neišvengiami žvėrys“ (rež. Jūratė Trimakaitė) ir „Pliušiniai Ipolito meškiukai“ (rež. Lucas Prieux). Be to, jaunieji kūrėjai lietuvių teatro profesionalams bei į egzaminų sesijas neįklimpusiems studentams ves net keletą kūrybinių dirbtuvių – nuo šešėlių ir objektų iki muppet’ų teatro.

 

„23H50“ – tai teatro kolektyvas, į kurį susibūrė jauni įvairių tautybių lėlininkai, baigę prestižinę Šarlevilio-Mezjero nacionalinę lėlių teatro meno mokyklą (ESNAM). Čia susitikę prancūzai Marion Belot ir Lucas Prieux, rusė Vera Rozanova, brazilė Thaïs Trulio ir lietuvė Jūratė Trimakaitė ryžosi įkurti teatrą nesuprantamu pavadinimu. Tačiau jokios skaičių magijos čia nėra, tik nuoroda į studijų metais jiems galvon įsirėžusį paros laiką: be dešimties minučių vidurnaktį mokykloje nuskambėdavo skambutis, raginantis vėluojančius studentus greičiau keliauti namo. Ne namuose, o gastroliuojančius, repetuojančius, traukiniais iš vieno miesto į kitą skubančius lėlininkus teko atkakliai gaudyti ir šio pokalbio autorei. Tad jūsų, tikiuosi, maloniam skaitymui – iš telefoninių pokalbių, trumpųjų žinučių, elektroninių laiškų lietuviškai ir prancūziškai surankiotas atsakymų koliažas.

„Neišvengiami žvėrys“. Nuotr. iš „23H50“ archyvo
„Neišvengiami žvėrys“. Nuotr. iš „23H50“ archyvo
„Pliušiniai Ipolito meškiukai“. Nuotr. iš „23H50“ archyvo
„Pliušiniai Ipolito meškiukai“. Nuotr. iš „23H50“ archyvo
Agnė Pulokaitė

„Lėlės“ teatro (r)evoliucijos

Pokalbis su teatro režisieriumi Šarūnu Dateniu

Vilniaus teatras „Lėlė“ kūrybinius metus baigia pristatydamas ketvirtą šio sezono premjerą – spektaklį visai šeimai „Evoliucija“. Šarūnui Dateniui tai jau ne pirmas režisūrinis darbas – po „Menų spaustuvės“ stogu pagal programą jauniesiems menininkams „Atvira erdvė“ dienos šviesą išvydo jo statyti „Gaidelis pinigautojas“ (kartu su dailininku Antanu Dubra) ir „Mergaitė su degtukais“ (šį, išskyrus kompozitorius Severiją Janušauskaitę ir Vytautą Leistrumą, kūrė „Lėlės“ teatro jaunųjų aktorių komanda). Naujasis spektaklis, kuriuo Šarūnas Datenis kaip režisierius pagaliau debiutuos savojo teatro scenoje, pasakos, kaip nurodo pavadinimas, visatos, žmonijos, civilizacijų atsiradimo ir raidos istoriją. Nors tema, regis, kietas riešutėlis net ir suaugusiam, spektaklyje į ją stengtasi pažvelgti žaismingai, gyvai, nenuobodžiai – kaip galima teatre. Vizualaus spektaklio sprendimo ėmėsi net trys dailininkai: Antanas Dubra, atsakingas už bendrą vaizdą, Vladas Suncovas – už techninius sprendimus ir konstrukcijas, o Artiomas Brančelas paišė kadruotes animatoriui Justinui Venciui. Originalią muziką spektakliui kūrė Severija Janušauskaitė (joje skamba Mantvydo Mockaus klarnetas, Valentino Krulikovskio ir Šarūno Datenio balsai), vaidina „Lėlės“ teatro aktoriai Irmantas Jankaitis, Imantas Precas, Indrė Liutkevičiūtė ir Karolis Algimantas Butvidas. Premjera – birželio 6 d. 12 ir 14 val. Vilniaus teatre „Lėlė“. Apie ją ir visatos gimimo džiazą kalbamės su režisieriumi ir scenarijaus autoriumi Šarūnu Dateniu.

Šarūnas Datenis
Šarūnas Datenis
„Evoliucija“
„Evoliucija“
Agnė Pulokaitė

Apie balso nusavinimą

Pokalbis su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi

Sausio 29, 30 d. teatro „Lėlė“ Didžioji salė trumpam taps sumažintu Vilniaus socialinio, kultūrinio ir politinio landšafto modeliu; bus prisimintos pastarojo dešimtmečio istorijos, susijusios su viena plačiai žinoma figūra, tikrų faktų ir anekdotinių mistifikacijų fone atgims miesto įvaizdžiai ir simboliai, o visa tai tarsi filme čia pat scenoje ims demonstruoti viename garaže suverstos senos detalės. Su šiuo juodai humoristiniu objektų, muzikos, vokalinių eksperimentų ir videoprojekcijų spektakliu „Lėlės“ scenoje pirmąkart pasirodo režisierius Agnius Jankevičius, pasikvietęs dirbti scenografę ir kostiumų dailininkę Laurą Luišaitytę bei videoprojekcijų autorių Joną Tertelį. Spektaklyje „Maršrutas“ vaidina ir gausi aktorių komanda: Karolis Algimantas Butvidas, Indrė Liutkevičiūtė, Jurgis Marčėnas, Dainius Tarutis, Birutė Belada Tauterytė, Deivis Sarapinas. Su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi kalbamės apie spektaklį, jo kūrimo procesą, darbą „Lėlės“ teatre ir Vilnių.

„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
Agnė Pulokaitė

Paskendęs formose

Pokalbis su Martynu Lukošiumi

Su Martynu susėdame viename „Lėlės“ cecho kambarių: ant lentynų, darbastalio, palangių čia ilsisi lėlės, dūla poilsį jau užsitarnavusios dekoracijos, paskutinių dailininko potėpių laukia premjerinio spektaklio kaukės. Regis, užsimerksi ir nugirsi jas tyliai šnabždančias. Tik kad tos ramybės klausyti lėlių pasakojimų čia dabar nė su žiburiu nerasi – aplink viskas verda ruošiantis artėjančiam spektakliui „Smėlio žmogus“, kurio premjera įvyks rugsėjo 28 dieną. Norėdami pateisinti kavos pertraukėlę, kalbamės su cecho viršininku Martynu Lukošiumi.

Martynas Lukošius
Martynas Lukošius
Lėlės ruošinys
Lėlės ruošinys
Lėlė
Lėlė
Eskizas „Voro vestuvėms“
Eskizas „Voro vestuvėms“
Vabalai, eskizas „Voro vestuvėms“
Vabalai, eskizas „Voro vestuvėms“
Scena iš spektaklio „Voro vestuvės“
Scena iš spektaklio „Voro vestuvės“