7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Autorius: Edmundas Gedgaudas

Edmundas Gedgaudas

Laivelis vandenyne

Luko Geniušo rečitalis „Vaidilos“ teatre

Edmundui Baltrimui nepatiko, kai jo teiginiui, kad vertinant muzikos interpretaciją mintyse būtina ją lyginti su kitomis, nepritariau primindamas Johanno Wolfgango Goethe’s žodžius: „Wer den Dichter will verstehen...“ (pažodžiui, „Tas suprast poetą gali...“), ir toliau apie tai, kad poetą pažinsi tik įžengęs į jo pasaulį.

Lukas Geniušas „Vaidilos“ teatre. A. Žukovo nuotr.
Lukas Geniušas „Vaidilos“ teatre. A. Žukovo nuotr.
Lukas Geniušas „Vaidilos“ teatre. A. Žukovo nuotr.
Lukas Geniušas „Vaidilos“ teatre. A. Žukovo nuotr.
Edmundas Gedgaudas

Išlaisvinančios žinios

Pianisto Rudolfo Buchbinderio pasiklausius

Pernai Rudolfas Buchbinderis šventė septyniasdešimtąjį gimtadienį, o Zubinas Mehta „suapvalino“ savo aštuoniasdešimtuką. Neeilinį vakarą buvo įrašyti abu Johanneso Brahmso fortepijono koncertai, o bemat išleistų kompaktinių plokštelių komentare rašoma, jog abiejų didmeisterių – pianisto ir dirigento – klausytojas patiria išskirtinį nuotykį (interpretacija esanti nutrūktgalviškai jaunatviška), prie kurio džiugiai prisijungia ir puikusis Vienos filharmonijos simfoninis orkestras.

 

R. Buchbinderio, išgarsinto ir vis tebegarsinamo Austrijos pianistų reprezentanto, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje klausėmės birželio 15 dieną Vilniaus festivalyje. Belaukdamas koncerto internetu pasiklausiau įrašų, pasiskaičiau tekstų. Galintiems kokybiškai pasiklausyti youtube, labai rekomenduoju Richardo Strausso Burleską fortepijonui ir orkestrui d-moll. Pacituosiu kelias pokalbių su R. Buchbinderiu ištraukas.

Rudolf Buchbinder. D. Matvejevo nuotr.
Rudolf Buchbinder. D. Matvejevo nuotr.
Rudolf Buchbinder. D. Matvejevo nuotr.
Rudolf Buchbinder. D. Matvejevo nuotr.
Rudolf Buchbinder. D. Matvejevo nuotr.
Rudolf Buchbinder. D. Matvejevo nuotr.
Rudolf Buchbinder. D. Matvejevo nuotr.
Rudolf Buchbinder. D. Matvejevo nuotr.
Edmundas Gedgaudas

Viduržiemiai

Pravoslaviškos muzikinės impresijos

M.K. Čiurlionio mokykloje su ponia Eliniene kadaise buvome kolegos. Dažnai pasikalbėdavome, ir visos ekspresyvios intonacijos atgyja prisimenant jos žodžius, pasakytus Maskvoje mirus Aleksandrui Goldenveizeriui: „Tu supranti, Gedgaudas? Нет – ты понимаеш? Das war eine bedeutende Persönlichkeit! Tai asmenybė... Это личность!“ Dar būdamas mokinukas girdėjau sausoką rečitalį (tada jis buvo apytikriai 75-erių) Kaune, J. Gruodžio mokyklos salėje. Po koncerto su tuometine mano fortepijono mokytoja Elena Okulič-Kazariniene nuėjome į artistų kambarį padėkoti, susitikti. Garbusis muzikas profesoriavo Maskvos konservatorijoje, o prieš tai ir Filharmonijos mokykloje, kurią dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą baigė kaunietė Jelena Sokolskaja, vėliau ištekėjusi už Eugenijaus Okulič-Kazarino. Goldenveizeris buvo Levo Tolstojaus draugas, nevalgė mėsos, jam kūrinių yra paskyrę Rachmaninovas ir Medtneris, o ir jis pats parašė tris operas bei nemažai kitokios muzikos.

 

Prabėgęs laikas mano mintyse gretina ir Heinricho Neuhauso rečitalį – ten pat, tik gal jau kitais metais. Vėsioje salėje jis skambino mūvėdamas žalsvą dešinės rankos pirštinę, neuždengiančią pirštų galiukų. Po koncerto ir su juo susitikome, tada pasisakė turįs jau visai gerai skambinantį sūnų Stanislavą, pažadėjo jį pas mus „atsiųsti“, kad patys tuo įsitikintume. Tai tas pats „Stasikas“, kuris, tėvui 1964-aisiais mirus, vadovavo Aldonos Dvarionaitės studijoms, pradėtoms pas Heinrichą Neuhausą.

„Kasdienybė“. E. Gedgaudo nuotr.
„Kasdienybė“. E. Gedgaudo nuotr.
Edmundas Gedgaudas

Skirtingos bendrybės

Kelios paskutinio metų vakaro mintys

Franzo Kafkos apsakymo „Bado meistras“ („Ein Hungerkünstler“) herojus gyveno laikais, kai ilgą laiką narve badaujantį žmogų už pinigus galėdavo stebėti publika. Ji vargu ar pagalvodavo apie tai, kad badavimui atsidavęs asmuo tą priima kaip natūralų dalyką, be kurio jo gyvenimas netektų prasmės. Taip šiuo ironišku tekstu teigiama, jog meno adresatui sunku arba ir neįmanoma suvokti kūrybai atsidavusio žmogaus tikrųjų dingsčių.

 

Kažkurioje „Bado meistrui“ (spektakliui pagal bene paskutinį Franzo Kafkos apsakymą) skirtoje recenzijoje perskaičiau, jog jį pažiūrėjus norisi galvoti apie daug dalykų, kurie su juo lyg ir nesusiję. „Vakarienė paruošta!“ Negi jau? Kaip tos dienos trumpėja... Pone Bulgakovai, girdėjot? Dar vakar grįždamas namo šitaip ir panašiai fantazuodamas stebėjausi Viktorijos Kuodytės gebėjimu tapti ir „bado meistru“, ir prieš tris dienas mano trečią kartą žiūrėtos (eisiu ir ketvirtą) „Didvyrių aikštės“ Ana – tokiais tarsi viskuo skirtingais personažais. Dabar, gal įspūdžiams praeities link pakrutėjus, tariuosi apčiuopęs Anos ir Meistro bendrą bruožą – tvirtybę, kurios nesuvaidinsi, nors tai (irgi anot recenzijos) tik aktorės virtuoziškumas, rodantis skirtingas jos artistinių galių apraiškas. O gal, pagalvojau, dar ir žodžius pranokstančių dialogų su Krystianu Lupa ir Eimuntu Nekrošiumi atgarsius?

„Vaidilos teatro“ salė
„Vaidilos teatro“ salė
Ūla Ulijona Žebriūnaitė. D. Matvejevo nuotr.
Ūla Ulijona Žebriūnaitė. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Edmundas Gedgaudas

Aibės prasmių šalyje

Mintys pasiklausius Andriaus Žlabio ir Valstybinio simfoninio orkestro koncerto bei Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijonų dueto

Vėlyvą 1952-ųjų rudenį pirmą kartą mačiau, kaip Monika Mironaitė tapo jaunute Friedricho Schillerio dramos „Klasta ir meilė“ heroje Luiza Miler. Tarp laiko pablukintų didžios aktorės sukurto personažo kontūrų tarsi dešimtmečių nepaliestus tebegirdžiu du paskutinio veiksmo žodžius, ramiai ištartus katarsio apimtos salės tyloje: „Limonadas geras...“ Tapdavo aišku, jog Luiza ir jos mylimasis Ferdinandas šios tylos palaiminti jau žengia į slėpiningąją tamsą.

 

Panašiose gilaus slėnio sutemose pasigirsta ir tylutėlis Césaro Francko choralas (ciklas fortepijonui „Preliudas, choralas ir fuga“), vedantis priešingon pusėn – aukštyn, į šviesą. Ženk nesidairydamas! Šį Aldonos Lipčiūtės interpretuojamą kūrinį išgirdau „Klastos ir meilės“ įspūdžių fone, mintyse suartindamas dvi išskirtinai kūrybingas menininkes – aktorę ir pianistę. Kitokių „Klastos ir meilės“ spektaklių nebežiūrėjau, nors progų būdavo. O išgirdęs Francko ciklą prisimindavau per „Bajorų gūžtos“ pertrauką nugirstus į grimo kambarį skubančios Monikos tylius žodžius pačiai sau: „viskas ne taip, viskas ne taip...“ (tame spektaklyje pianinu skambindavau trumpus intarpus).

Andrius Žlabys. V. Ščiavinsko nuotr.
Andrius Žlabys. V. Ščiavinsko nuotr.
Andrius Žlabys ir Valstybinis simfoninis orkestras. V. Ščiavinsko nuotr.
Andrius Žlabys ir Valstybinis simfoninis orkestras. V. Ščiavinsko nuotr.
Edmundas Gedgaudas

Išgyvename laiką

Atsisveikinant su Micheliu Butoru

Rugpjūčio 24-ąją mirus Micheliui Butorui, prancūzų kultūra neteko paskutinio iškilaus Nouveau Roman srovės atstovo – Nathalie Sarraute, Claude’as Simonas ir Alainas Robbe-Grillet jau buvo anksčiau šį pasaulį palikę. Tai jie 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje skelbė „Abejonių erą“, išjuokdami tradicinę romano formą, naujai žvelgdami į literatūrinio paveldo vertybes. M. Butoras, iš jų jauniausias (g. 1926 m.), eksperimentavo radikaliau negu likusieji, kuriuos, beje, kaip bendraminčių grupę suvokti įpratino literatūros kritikai. M. Butoras buvo itin savita individualybė, ir kažin ar būtų linkęs save saistyti su kitais žodžio meno kūrėjais. Jau ir sulaukęs gilios senatvės jis į literatūrą žvelgė tarsi į labiausiai tinkamą sritį savo intelektiniams žaidimams, o juose išskirtinis vaidmuo teko su laiko sąvoka susijusioms autoriaus patirtims, neatsiejamoms nuo erdvės kategorijų.

Michel Butor
Michel Butor
Edmundas Gedgaudas

Valsas, variacijos ir...

Keli tolstančios vasaros potyriai

„1817 metų gruodžio 27 d. Londone buvo įpakuota ir išsiųsta įspūdinga dovana. Taip Pianoforte tebevadintų instrumentų fabrikantas Thomas Broadwoodas tesėjo pažadą, kurį lankydamasis Vienoje buvo davęs jau bemaž kurčiam Beethovenui: padovanoti jam, kaip savo nuostabos ženklą, stipraus garso Broadwood instrumentą. (...) Pažymėtas 7362 firmos numeriu, prieš patekdamas į pušinę, iš vidaus švinu padengtą dėžę, jis buvo padabintas atitinkamais užrašais. (...) Dar laivui plaukiant Beethovenas perdėtai pakiliais žodžiais [taip anuomet buvo įprasta – E.G.]‚ prasta prancūzų kalba reiškė savo padėką: „Mano labai mielas Bičiuli Broadwoodai! (...) Dar niekad nebuvau patyręs didesnio džiaugsmo, negu ši žinia apie dovaną, kuria Jūs mane taip pagerbiate. Aš žvelgsiu į jį tarsi į altorių, ties kuriuo dieviškajam Apolonui aukosiu gražiausias savo dvasios dovanas. (...) Mano mielas Pone ir Drauge, priimkite didžiausią pagarbą Jūsų draugo ir nuolankiausio tarno – Louis van Beethoven, Viena, 1818 m. vasario 3 d.“

Daumantas Kirilauskas Nidos evangelikų bažnyčioje 2016 m. Organizatorių nuotr.
Daumantas Kirilauskas Nidos evangelikų bažnyčioje 2016 m. Organizatorių nuotr.
Edmundas Gedgaudas

Perlui švytint

Pasiklausius Andriaus Žlabio Nacionalinėje filharmonijoje

Vilniaus rotušėje 1996 m. labai vidutinišku fortepijonu paskambinęs Johanno Sebastiano Bacho „Das Wohltemperierte Klavier“pirmąjį tomą, Andrius Žlabys paskleidė žinią apie savo charizmatinį ryšį su muzika. Dabar, 2015 m. sausio 18 d., sklaidau mums rašytus Aldonos Dvarionaitės laiškus, jos minčių vingiuose ieškodamas žodžių apie atlikėjų kultūros nuosmukį ir jo nepaliestą Andriaus muzikavimą. Pagaliau surandu. Nežinau, kada ir kur tai buvo rašyta (Aldona tokiais niekais kaip su laišku susijusios datos ar vietovės sau galvos nekvaršindavo). Regis, jog Ispanijoj, kai ji ten dėstė Vigo konservatorijoje. Cituoju to laiško ištrauką: „Kalbėti ir nieko nepasakyti darosi įprastine bendravimo forma. Groti instrumentu be jokios muzikinės prasmės tampa normalia atlikimo maniera. Bijau, kad sąmoningai arba pasąmoningai yra lipdomas toks žmogaus modelis, kuriame bet kokia sielos vibracija bus išnaikinta. (...) Ir visame tame fone išeina Žmogus, kuris su giliausiu sielos virpesiu išsako Bacho muzikos stebuklą, tikėdamas Jo tiesomis ir nesityčiodamas tiesmukiškumu arba grubumu iš muzikos šventumo. Turiu omenyje Žlabio koncertą. Gailiuosi, jog dabar Jo negirdėjau.“

Andrius Žlabys ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Edmundas Gedgaudas

Pagaunama? Nepagaunama?

Andrius Žlabys, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras Vilniaus festivalyje

Taip, rašydamas šį kuklų tekstą ne sykį prisiminiau Juliaus Sasnausko esė rinkinį. Net išdrįsau parafrazuotą tos knygos pavadinimą panaudoti kaip straipsnelio antraštę.
 

Nuo 2008 m. Lietuvos kameriniam orkestrui vadovauja ryškus rusų smuikavimo tradicijų atstovas Sergejus Krylovas. „Iš orkestro noriu to, ko siekiu ir pats: instrumentinės, techninės atlikimo kokybės, nuolatinių interpretacinių paieškų, kurioms peno teikia visą gyvenimą trunkantys tyrinėjimai“, – skaitau Johanno Sebastiano Bacho monografinio koncerto lankstinuke. Įsidėmėtini žodžiai.
 

Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.