7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Už paveikslo briaunos

Žvilgsnis į vieną Kazės Zimblytės kūrybos ir gyvenimo laikotarpį

Kristina Stančienė
Nr. 3 (1109), 2015-01-23
Dailė
Kazė Zimblytė, „Kompozicija“. Be datos. A. Narušytės nuotr.
Kazė Zimblytė, „Kompozicija“. Be datos. A. Narušytės nuotr.
Gruodžio 5 d. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta Kazės Zimblytės 7-ojo dešimtmečio kūrybos paroda, atskleidžianti jos abstrakcijų ištakas, idėjų genezę. Ta proga su parodos kuratore Milda Žvirblyte kalbamės apie parodą, Zimblytės kūrybą ir asmenybę.
 
Parodos anotacijoje pabrėžei, kad šis Kazės Zimblytės kūrybos laikotarpis – labai svarbus, tačiau dar mažai žinomas. Kaip pavyko sudėlioti jo vaizdą?
Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose saugoma nemaža ir labai įdomi Zimblytės palikimo dalis. 2002 m. „Lietuvos aido“ galerija muziejui perdavė unikalią Zimblytės monotipijų, piešinių, eskizų kolekciją. Šiuo metu ji kolegų jau kruopščiai sutvarkyta, susisteminta, restauruota, tačiau dauguma darbų buvo nedatuoti. Nustebau visa tai pamačiusi – juk Zimblytės vardas, atrodytų, siejasi tik su abstrakčiąja daile. Šioje ankstyvojoje kūryboje aptikau figūrinių kompozicijų, vaizduojančių dailininkės artimiausią aplinką – pavyzdžiui, kavinės „Neringa“ vestibiulį, knygą skaitantį Vincentą Gečą, dailininkų laikytą didžiulį šunį, Krymo peizažus, pajūrio vaizdus su prieplaukomis, pliažo motyvus, kitas poetiškas kompozicijas, fiksuojančias kasdienybės akimirkas. Kilo noras šią medžiagą susieti su jos pirmaisiais koliažais, abstrakčios tapybos darbais ir pakoreguoti susiformavusį požiūrį į dailininkės kūrybą, rekonstruoti visą šio etapo vaizdą. Tačiau kartu paaiškėjo, kad trūksta informacijos apie dailininkės gyvenimą šiame dešimtmetyje.
Pradėjau nuo kūrinių datavimo. Prašydama pagalbos kreipiausi į Vincentą Gečą – buvusį Zimblytės sutuoktinį, taip pat į jos bendramoksles iš studijų tuometiniame Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) 1952–1959 m. – Miną Levitan-Babenskienę, Ramutę Jasudytę, taip pat į Juditą Šerienę, Mariją Ladygaitę-Vildžiūnienę, Saulę Kisarauskienę ir daug kitų, artimai pažinojusių dailininkę vėlesniais jo kūrybos etapais. Daugeliui ši medžiaga buvo nematyta, daugelis stebėjosi ja. Pildžiau jau besiformuojantį būsimos parodos vaizdą koliažais, tapyba iš muziejaus rinkinių, privačių kolekcijų, taip pat medžiaga iš Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabineto.
Ieškant naujų faktų paaiškėjo, kad lemtingas įvykis kūrėjos gyvenime buvo pažintis su žymiu rusų avangardo teoretiku iš Maskvos Anatolijumi Strigaliovu. Juos siejo ne tik kūrybinis, bet ir asmeninis ryšys – Zimblytė išvyko į Maskvą ir kurį laiką (penkerius ar šešerius metus) ilgesniems periodams apsistodavo pas jį. Tai buvo 7-ojo dešimtmečio viduryje. Būtent šis žmogus ją supažindino su undergroundui priklausančia Maskvos inteligentija. Maskva traukė dailininkę ir čia atvežamomis pasaulinėmis meno parodomis, prieigomis prie įvairesnės kultūrinės spaudos apie Vakarų dailės aktualijas bei rusų avangardo kūrėjų kolekcijomis muziejų saugyklose. Anuometinis rusų undergroundo dailininkų susidomėjimas abstrakcija virto kone kultūrine epidemija. Per parodos NDG atidarymą sulaukiau vienos viešnios, ji pasakė, kad Strigaliovas, iki šiol gyvenantis Maskvoje, norėtų perduoti Lietuvai savo saugomą Zimblytės darbų kolekciją.
 
Tačiau 7-ojo dešimtmečio pabaigoje menininkė grįžta į Lietuvą. Panašu, kad toliau Zimblytė gyveno išdidų nepriklausomos vienišės gyvenimą... Galbūt patriarchalinėje šios epochos visuomenėje ji ir šiuo požiūriu buvo išskirtinė? Juk daugelis žymiausių chruščiovinio atšilimo laikotarpiu ryškiau besireiškiančių lietuvių menininkų neretai buvo sutuoktiniai, partneriai: Birutė Žilytė ir Algirdas Steponavičius, Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė ir Vladas Vildžiūnas, Saulė Kisarauskienė ir Vincas Kisarauskas, Marija Teresė Rožanskaitė ir Igoris Piekuras...
Paroda bandžiau rekonstruoti Zimblytės 7-ojo dešimtmečio kūrybos visumą epochoje, kai, Václavo Havelo žodžiais tariant, pilka monotonija užgniauždavo menkiausią individualybės pradą. Tačiau Zimblytės palikimas patvirtina, kad „pilka monotonija“ negalėjo sustingdyti autonomiškos meno erdvės. Individualūs menininkės interesai apibrėžė jos egzistencinę poziciją – gyvenimą tiesoje ir jos nulemtą vidinės laisvės patirtį kūryboje.
Tai iliustruoja įdomus Zimblytės biografijos faktas iš studijų laikų dailės institute. Zimblytė svajojo būti tapytoja, tačiau, neįstojusi į tapybą, buvo priimta į dailiąją tekstilę. Anuomet studentų peržiūros vykdavo uždarai. Per vieną peržiūrą Zimblytė auditorijoje užsidarė spintoje ir pasiklausė, kaip dėstytojai tarpusavyje aptarinėjo studentų darbus. Niekam nesakė, ką ten išgirdo, bet dėl to keleriems metams pertraukė studijas. Ką ji veikė tuo metu, šiandien sunku sužinoti.
 
Lietuvoje Zimblytė nesiėmė jokio valstybinio darbo. Kokia buvo jos išgyvenimo strategija?
Remiantis pasakojimais, finansiškai jai padėjo draugai. 1968 m. „Vagos“ leidykloje surengta pirmoji Zimblytės kūrybos paroda (iš jos kai kurie darbai rodomi dabar) buvo valdžios aršiai sukritikuota ir uždaryta. Nuo to laiko jos individualios kūrybos sklaida (kūrinių viešinimas parodose ar jų reprodukavimas dailės leidiniuose) buvo stipriai apribota. Kaip 1970 m. rašė Vincas Kisarauskas, „Pačiai K. Zimblytei ši paroda labai skaudžiai atsiliepė – nekalbant, kad nenupirko nei vieno paveikslo [...], bet ateityje Kultūros ministras net tekstilės sutartis, padarytas parodinio komiteto pagal pateiktus dailininkės eskizus, išbraukdavo be komentarų, o ant vienos paliktos uždėjo rezoliuciją „Tik realistiškai“.“ („Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982“, sudarė Elona Lubytė, Vilnius, 1997, p. 97).
1959 m. baigusi dailiosios tekstilės studijas, Zimblytė trumpai kūrė audinių projektus masinei gamybai „Dailės“ kombinate. Tais metais įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą, gavo dirbtuvę Antakalnyje (dabar V. Grybo gatvėje). 7-ajame dešimtmetyje kurį laiką su dekoratyvinėmis kompozicijomis, tekstilės projektais, aplikacijomis dalyvavo respublikinėse, sąjunginėse parodose, pavyzdžiui, Lietuvių taikomojo ir liaudies meno parodoje Varšuvoje, respublikinėje moterų dailininkių parodoje Vilniuje, Pabaltijo respublikų dailės parodoje Maskvoje, Pabaltijo taikomojo ir dekoratyvinio meno parodoje Jugoslavijoje, pasaulinėje parodoje Osakoje.
Tuo metu Maskvoje jos kūriniai eksponuoti privačioje Vasilijaus Rakytino galerijoje, jų įsigijo žymūs rusų undergroundo meno kolekcininkai. 1973 m. dailininkė gavo užsakymą sukurti užuolaidą Gnesinų aukštosios muzikos mokyklos scenai.
 
Atsidarius parodai NDG, pasklido informacija, kad vos nepražuvo įspūdingas Zimblytės abstrakčių kūrinių ciklas, sukurtas Vilniaus laidojimo rūmams Olandų g.
1986–1987 m. Zimblytė jiems sukūrė unikalų tapybos darbų ciklą „In memoriam“. Kartu šiam architektūriniam ansambliui freską kūrė ir dailininkė Nijolė Vilutytė. Susirūpinusi savo freskos likimu, Vilutytė paklausė personalo, kur yra Kazės Zimblytės darbai. Ir rado juos labai blogos būklės, sudėtus rūmų tarnybinėje patalpoje. Sužinojusi apie NDG planuojamą Zimblytės parodą, Vilutytė pasikvietė mane kartu nueiti apžiūrėti kūrinių. Į kompaniją paėmėme Lietuvos dailės muziejaus tapybos restauratorių Liną Lukoševičių. Pamatėme, kad nuo paviršių nuplėštos detalės, paviršiai duobėti, kai kurie neturi dalies rėmo, apkloti storu dulkių sluoksniu. Radome septynis paveikslus, nors, pasak Vilutytės, šio ciklo darbų turėtų būti daugiau. Žinoma, šios institucijos paskirtis – ne meno kūrinių saugojimas, todėl nesusimąstyta apie šių kūrinių vertę. Per visą rūmų gyvavimo laikotarpį savininkai keitėsi ne kartą, tad dabar būtina išsiaiškinti, kam priklauso šis Zimblytės ciklas.
 
Apie 7-ojo dešimtmečio Zimblytės kūrybą rašei, kad gana skirtinguose šio laikotarpio jos kūriniuose ryškėja paveikslo paviršiaus, erdvės, judėjimo svarba. Tačiau neakcentuoji technologinių novacijų – koliažinių eksperimentų. Kita vertus, šiuo laikotarpiu ji ne vienintelė juos kūrė.
XX a. antrosios pusės modernistinės tapybos raidoje man rūpi meninių ieškojimų novatoriškumas ir jų tęstinumas – pavyzdžiui, grynojo regėjimo krizės ar vizualumo sampratos, keičiančios mąstymą apie paveikslą ir jo suvokimą. Ankstyvojoje Zimblytės kūryboje pastebima išplokštinta erdvė arba frontali paveikslo plokštuma – mane domina jų psichologinis poveikis, o ne dekoratyvusis aspektas. Pavyzdžiui, 7-ajame dešimtmetyje vienas pirmųjų koliažo techniką išbandęs Aloyzas Stasiulevičius ant tapytos plokštumos klijavo sustandinto audinio ar folijos fragmentus. Tačiau savo sprendimais jis priartėjo prie dekoratyvios plokštumos, nes tie medžiagos fragmentai atlieka mimetinę funkciją ir papildo tapybą kitokiomis faktūromis, medžiagiškumu. Tame pačiame dešimtmetyje koliažą išbandė ir Zimblytė, tačiau tai nebuvo dekoratyvūs formos ieškojimai.
9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių Zimblytės paveikslai jau buvo grynoji abstrakcija – juose nebereikia ieškoti peizažų fragmentų, analogijų su tikrove. Tapyboje dominančią abstrakčią judesio idėją dailininkė realizavo šiais plastiniais sprendimais: nežymus kompozicijos išbalansavimas, pabrėžiamas nutapyto vaizdo frontalumas, nutapyto vaizdo slinkimo už paveikslo briaunos įspūdis. Šie Zimblytės pasiūlyti plokštumos interpretavimo ir suvokimo būdai buvo reikšmingas postūmis formuotis naujoms vaizdavimo strategijoms Lietuvos šiuolaikinėje tapyboje. Visa tai Zimblytės kūryboje matyti jau 7-ajame dešimtmetyje, kai ji analizuoja plokštumą nuosekliai naikindama erdvės iliuziją, išryškindama medžiagines kūrinio savybes, pasitelkdama arabeskinę vaizdo struktūrą. Tuomet ji jau buvo įsisąmoninusi, kad paveikslo plokštuma yra modernistinės tapybos simptomas ir garantas.
 
Ačiū už pokalbį.
 
Parengė Kristina Stančienė
 
Paroda veikia iki vasario 1 d.
Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)
Dirba antradieniais–trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais 11–19 val., ketvirtadieniais 12–20 val., sekmadieniais 11–17 val.

 

Kazė Zimblytė, „Kompozicija“. Be datos. A. Narušytės nuotr.
Kazė Zimblytė, „Kompozicija“. Be datos. A. Narušytės nuotr.
Kazė Zimblytė, „Figūra“. 1968 m. A. Narušytės nuotr.
Kazė Zimblytė, „Figūra“. 1968 m. A. Narušytės nuotr.
Kazė Zimblytė, „Faktūrinė kompozicija“. 1968 m. A. Narušytės nuotr.
Kazė Zimblytė, „Faktūrinė kompozicija“. 1968 m. A. Narušytės nuotr.
Kazė Zimblytė, „Abstrakti kompozicija“. Be datos. A. Narušytės nuotr.
Kazė Zimblytė, „Abstrakti kompozicija“. Be datos. A. Narušytės nuotr.
Kazė Zimblytė, „Namai, kurių nėra“. 1969 m. A. Narušytės nuotr.
Kazė Zimblytė, „Namai, kurių nėra“. 1969 m. A. Narušytės nuotr.
Kazė Zimblytė, „Namas, kurio nėra“. 1969 m. A. Narušytės nuotr.
Kazė Zimblytė, „Namas, kurio nėra“. 1969 m. A. Narušytės nuotr.
Kazė Zimblytė, Be pavadinimo. 1970 m. A. Narušytės nuotr.
Kazė Zimblytė, Be pavadinimo. 1970 m. A. Narušytės nuotr.
Kazė Zimblytė, „Kompozicija III“. 1970 m. A. Narušytės nuotr.
Kazė Zimblytė, „Kompozicija III“. 1970 m. A. Narušytės nuotr.