7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Savaitė bruzdesio ir emocijų

Teatro vaikams ir jaunimui festivalis „Kitoks“ baigėsi

Milda Brukštutė
Nr. 3 (1109), 2015-01-23
Teatras
„Mažasis kritikas“. D. Matvejevo nuotr.
„Mažasis kritikas“. D. Matvejevo nuotr.
Kažin ar teatro festivaliai vaikams ir jaunimui galėtų turėti ištikimą publiką – nors žiūrovų niekad netrūksta, jie būna vis kiti. Matyt, kaip tik dėl to šiame renginyje ir nesijaučia to festivalinio kvapo. Na taip, užplūsta savaitei „Menų spaustuvę“ vaikai, bet kasdien (tad ką jau kalbėti apie kasmet?) vis kiti ir vis kitokie. Tai agresyviais būriais, atkeliavę su klase, tai pavieniai, dažniausiai lydimi kurio nors vieno iš tėvelių. Grupuojami šie išskirtinio nepastovumo žiūrovai labai paprastai, pagal metus, tačiau dažniausiai vis vien dalis jų per spektaklį nusivylimo kupinais balsais zyzia, kad jiems jau arba dar „neįdomu“. Iš tiesų, rodyti spektaklį vaikams – didžiulė atsakomybė, ir ne vien dėl to, kad šitaip ugdomas arba gadinamas jų skonis, kultūros ir pasaulio supratimas, bet ir dėl paprasčiausių buitinių priežasčių: juk kaip sudėtinga jiems čia atvykti, nusirengti ir apsirengti, būti tarp kitų vaikų ir taip toliau. Po viso šito tėvų, mokytojų ir vaikų vargo atrodo, kad scenoje tiesiog privalo įvykti kažkas, kas būtų bent kiek viso to bruzdesio verta.
 
„Kitoks“ yra jau penktasis teatro vaikams ir jaunimui festivalis „Menų spaustuvėje“, tačiau jo koncepcija vis dar lieka neapibrėžta. Tiesa, čia itin daug dėmesio skiriama judesiui, šokiui, vengiama valstybiniuose teatruose pastatytų spektaklių, bet įžvelgti kažkokį apčiuopiamą kitoniškumą vargu ar įmanoma. Juk kažin ar vis dar yra prasmės tiesiog didžiuotis beveik kiekviename spektaklyje naudojamomis vaizdo projekcijomis? Matyt, svarbiausia bent jau šiųmečio festivalio dalis buvo ne pagrindinė jo programa, o vaikams po spektaklių rengiamos dirbtuvės, kuriose jie kartu su matyto spektaklio aktoriais galėjo pažvelgti į scenos menų paslaptis iš kitos, nebe žiūrovų, o kūrėjų perspektyvos. Vis dėlto dirbtuves norėtųsi palikti mažiesiems ir apsistoti prie matytų spektaklių ir jų sukeltų minčių, pabandant programą bent kiek apibendrinti.
 
Didžiausiu festivalio atradimu vadinčiau Hege Haagenrud (Norvegija) vaizdo ir šokio spektaklį „Mažasis kritikas“, skirtą 7–10 metų vaikams. Šis darbas labai paprastai ir kartu įdomiai apžvelgė teatro vaikams ypatumus, kas, manau, buvo vertinga tiek susirinkusiems vaikams, tiek ir norintiems juos suprasti suaugusiems. Scenoje veikė dvi šokėjos (Maria Freyvoll ir Marie Male Kalstø), jų šokį nuolat nutraukdavo didžiuliame ekrane matomi vaikų veidai (videorežisieriai – Vibeke Heide ir Hege Haagenrud). Net tuomet, kai vaikai nekalbėdavo, šokėjų judesius lydėjo kritiškas, nuobodžiaujantis ar susižavėjęs jų žvilgsnis. Svarbūs čia ne tik (gal net ne tiek) vaikų komentarai, koks turėtų būti geras spektaklis vaikams (gražios spalvos, graži muzika, šiek tiek meilės, šiek tiek veiksmo, kažkieno mirtis, daug greitų ir daug lėtų judesių ir pan.), bet ir pats jų buvimas, kuris automatiškai padarė kūrinį įdomesnį, gyvą, natūraliai vaikišką.
 
Iš tiesų, juk vaikus labiausiai domina vaikai. Ir vaikų knygose, ir filmuose pagrindiniais veikėjais būna vaikai – nebūtinai žmonių, gali būti ir gyvūnų ar, pavyzdžiui, žaislų vaikai, svarbiausia, kad jie nebūtų suaugę. Kaip tik tai ir tampa dažna teatro bėda, išryškėjanti tuomet, kai ant scenos atsiduria gėdingai infantilūs (mat kitaip nesugebėję šios bėdos įveikti) suaugusieji. Šį kartą tai labiausiai matėsi šokio teatro „Dansema“ spektaklyje „Maži stebuklai“, skirtame 2–5 metų vaikams. Žinomi šokėjai Agnė Ramanauskaitė ir Mantas Stabačinskas mažiesiems žiūrovams šokio judesiais bandė perteikti naujos gyvybės atsiradimo stebuklą. Spektaklyje, dėliojamame etiudų principu, tų naujų gyvybių buvo įvairiausių, pradedant gėlėmis ir baigiant žmonėmis ar pingvinais. Tačiau jos visos buvo paženklintos kažkokio suaugėliško infantilumo, labiausiai kliūnančio dėl dirbtinių, tiesiog kvailokų veido išraiškų, kuriomis buvo bandyta suklastoti gyvas, vaikiškas pirmųjų žingsnių ir vaizdų naujame pasaulyje sukeltas emocijas.
 
Kituose festivalio spektakliuose, skirtuose vaikams iki 6 metų, taip pat buvo bendraujama vaizdų kalba, vengiant vienos konkrečios istorijos. Tačiau juose, pasitelkiant įvairias priemones, atlikėjams neteko tapti tuo svarbiausiuoju, vaikų dėmesį privalančiu išlaikyti, pačiam save atstovaujančiu objektu. Italų teatro „Tam Teatromusica“ videoprojekcijų spektaklyje „Sugautas šešėlis“ buvo gilinamasi į spalvų bei formų galias: jas stebint ir su jomis žaidžiant, mėginant pagauti baltoje erdvėje tai atsirandančius, tai išnykstančius objektus (vaidina Flavia Bussolotto). O Švedijos teatro „Claire Parsons Co“ cirko spektaklyje „Marmaladas“ buvo atsidėta įvairiausių skonių analizei, praturtintai įvairiais cirko elementais, o tai vėlgi leido atlikėjams gyvai bendrauti su publika ir nepasiduoti spektakliuose vaikams pavojingam ir jiems būdingam infantilumui.
 
Atrodytų, nuosekliai pasakojama istorija skirta vyresnio amžiaus vaikams, kuriems jau nebeužtenka vien tik žaismingų vaizdų, padedančių pažinti kultūros, meno ar bent jau pojūčių pasaulį. Tačiau ir spektakliuose vyresnio amžiaus vaikams  (nuo 6 ar 7  iki 10 metų), kur išties rutuliojamas koks nors vientisas veiksmas, pasakojimas nerišlus, trūkinėjantis, nugrimzdęs kažkur į antrą planą. Panašu, kad šių spektaklių kūrėjai taip vengė šiuo metu itin nepopuliaraus moralizavimo, kad apskritai pradangino ar bent jau labai giliai paslėpė savo istorijų prasmę.
 
Režisierė ir atlikėja Auksė Petrulienė savuoju spektakliu „Šiltnamio istorijos“ bandė parodyti vaikams smulkių ir gležnų augalų pasaulį. Pati idėja atrodo gana prasminga, tačiau šiame šiltnamio pasaulyje, vaizduojamame „Psilikono teatro“ principu (nedidukėje aparato plokštėje keičiant silikonines marionetes, įvairias medžiagas ir užrašus, filmuojant ir projektuojant vaizdą dideliame ekrane), taip užsižaista modifikuotų pupelių verslu ir panašiais dalykais, kad visai pamirštama mažuosius žiūrovus geriau supažindinti su tais, kurie dėl tokio plauko verslininkų kenčia. Augalų gelbėjimas, kliūčių įveikimas tampa antraeiliu, ganėtinai paviršutinišku reikalu. Rodos, vienu metu norėta pasakyti ir gerokai per daug (prieita net iki lotyniškų augalų pavadinimų), ir tikrai per mažai.
 
Dramaturgija trūkinėja ir jaunosios kartos lėlininkų interaktyviame lėlių ir kino spektaklyje „Mergaitė su degtukais“ (režisierius – Šarūnas Datenis). Gerai žinomą Hanso Christiano Anderseno pasaką kūrėjai papasakojo videokamera, priartindami įvairius vaizdus iš miniatiūrinio, lėlėmis apgyvendinto miestelio (dailininkas Imantas Precas). Nors ir nuolat rodoma, nelaimingoji mergaitė kažkur vis pasimeta: vaizdų pasaulyje, kuriame vis iš naujo galima spėlioti, kas čia ką ir kur veikia, jos istorijos tarytum nelieka, neatrodo, kad miestelis būtų regimas jos akimis. Aišku, pasakotojų užduotį apsunkino ir ganėtinai sudėtinga, svajones, sapniškus vaizdus kartu su skaudžia realybe derinanti pasaka.
 
Stalo teatro sapnų spektaklyje „Didysis Dūdininkas“ (režisierė ir dailininkė – Saulė Degutytė) atvirai atsisakyta nuoseklios, kažkur vedančios istorijos. Scenoje matyti du žmonės (Edita Zizaitė ir Saulius Čėpla), kurie gyvena paprastą, gal net veikiau grynai buitinį gyvenimą: valgo, prausiasi, skutasi, siurbia kilimą, maigo telefoną ir taip toliau. Naktimis šie žmonės pasislepia už baltos uždangos, ant kurios išryškėja jų sapnų vaizdai. Sapnai, nukeliantys į įvairius didingus gamtos kampelius su ta kasdiene trintimi turi mažai ką bendra, kaip ir kasdienybė lieka nepriklausoma nuo sapnų. Akivaizdu tik tiek, kad sapnai, nors ir turi siaubo elementų, čia gerokai gražesni už realybę, bent jau estetiškai. O kaip tvarkytis su košmariškais sapnais, kurie iš tiesų vaikus dažnai gąsdina, lieka neaišku: spektaklio veikėjai pernelyg užimti kasdienės veiklos demonstravimu ar netgi barniais, kad spėtų pagalvoti apie savo naktinį sapnų pasaulį.
 
Festivalis „Kitoks“ į savo programą įtraukė tikrai nemažai spektaklių, tačiau didžioji dauguma jų čia pateko iš tos pačios „Menų spaustuvės“ repertuaro. Taigi pagrindinis organizatorių nuopelnas būtų ne pristatyta lietuvių teatro vaikams panorama, o trys užsienio teatrų svečiai bei minėtosios po spektaklių vykstančios dirbtuvės. Manau, mažiesiems to visiškai galėjo pakakti, kad spėtų užsikrėsti scenos menu, o suaugusiems, dėl vienų ar kitų priežasčių besidomintiems šiandienos teatro vaikams ypatumais, atradimais ir klystkeliais, veikiausiai ši programa pasirodė mažoka.

 

„Mažasis kritikas“. D. Matvejevo nuotr.
„Mažasis kritikas“. D. Matvejevo nuotr.
„Sugautas šešėlis“. D. Matvejevo nuotr.
„Sugautas šešėlis“. D. Matvejevo nuotr.
„Marmaladas“. D. Matvejevo nuotr.
„Marmaladas“. D. Matvejevo nuotr.
„Mergaitė su degtukais“. D. Matvejevo nuotr.
„Mergaitė su degtukais“. D. Matvejevo nuotr.
„Maži stebuklai“. D. Matvejevo nuotr.
„Maži stebuklai“. D. Matvejevo nuotr.
„Šiltnamio istorijos“ D. Matvejevo nuotr.
„Šiltnamio istorijos“ D. Matvejevo nuotr.