7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Perlui švytint

Pasiklausius Andriaus Žlabio Nacionalinėje filharmonijoje

Edmundas Gedgaudas
Nr. 3 (1109), 2015-01-23
Muzika
Andrius Žlabys ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Vilniaus rotušėje 1996 m. labai vidutinišku fortepijonu paskambinęs Johanno Sebastiano Bacho „Das Wohltemperierte Klavier“pirmąjį tomą, Andrius Žlabys paskleidė žinią apie savo charizmatinį ryšį su muzika. Dabar, 2015 m. sausio 18 d., sklaidau mums rašytus Aldonos Dvarionaitės laiškus, jos minčių vingiuose ieškodamas žodžių apie atlikėjų kultūros nuosmukį ir jo nepaliestą Andriaus muzikavimą. Pagaliau surandu. Nežinau, kada ir kur tai buvo rašyta (Aldona tokiais niekais kaip su laišku susijusios datos ar vietovės sau galvos nekvaršindavo). Regis, jog Ispanijoj, kai ji ten dėstė Vigo konservatorijoje. Cituoju to laiško ištrauką: „Kalbėti ir nieko nepasakyti darosi įprastine bendravimo forma. Groti instrumentu be jokios muzikinės prasmės tampa normalia atlikimo maniera. Bijau, kad sąmoningai arba pasąmoningai yra lipdomas toks žmogaus modelis, kuriame bet kokia sielos vibracija bus išnaikinta. (...) Ir visame tame fone išeina Žmogus, kuris su giliausiu sielos virpesiu išsako Bacho muzikos stebuklą, tikėdamas Jo tiesomis ir nesityčiodamas tiesmukiškumu arba grubumu iš muzikos šventumo. Turiu omenyje Žlabio koncertą. Gailiuosi, jog dabar Jo negirdėjau.“
 
Ką „visame tame fone“ Aldona atrastų šiandien? Nieko ypatingai nauja, nebent pagreitį, palankų plintant jai svetimoms nuostatoms. Garsiau, greičiau... Kaip dar? Melagingai „jausmingiau“, tą paryškinant veido pantomima (kažkodėl jai dažniau neatsispiria vyrai, nesivaržydami peržengti padoraus elgesio viešumoje ribas). Vis daugiau kam skambinant „virštechniškai“, nebereikia individualumo, tad vienu kartu nušluojamas ir prasmingas dialogas su kūriniu. Kas lieka? Cirkas. Irgi juk menas, tik kad sietinas su kitokiu profesionalumu ir gerokai kitaip surikiuota vertybių seka. Daugybė supanašėjusių ir seniai pabodusių klaviatūros akrobatų šiandien važinėja iš vieno konkurso į kitą, kad vėliau tik smulkutis šriftas pajėgtų juos suminėti koncertų programėlėse. Irgi mat „lektūra“... Kas ją skaito?
 
Komercija dabarties pianistams nepalyginti stambesniu šriftu parūpina „sąrašų“, kad jie žinotų, koks repertuaras nūdien „veža“, nepamirštų ir kitų rinkodaros išbandytų dalykų. Triukšmingo forte, beprasmiu šnabždesiu virstančio pianissimo, sprinterio sugebėjimų pareikalaujančio presto...
 
Lūkuriuodamas sausio 17-osios simfoninio koncerto bandžiau įsivaizduoti Andrių, gaivinantį Ludwigo van Beethoveno Antrojo koncerto (įdomi jo istorija, nes juk pradėtas rašyti gerokai anksčiau už Pirmąjį, vis tobulintas...) matinį švytėjimą bei tame kūrinyje slypinčius tolesnės genijaus evoliucijos ženklus. Suvokėme, išgirdome juos, išsyk suprasdami, kad pianistui tą vakarą niekas be šio Antrojo, be jo pranašiškų ir kitų savaip įžvelgto grožio akimirkų, neegzistavo (net biso nebuvo, manyčiau, pagerbiant tai, kas ką tik įvyko). Šis kūrinys jam, o savaip ir mums, tapo magišku, žodžiais nenusakomu ženklu, nelyginant perlas garsiajame Johanneso Vermeerio van Delfto portrete. Tad Beethoveno opusas, naujai sušvitęs dėl „hofmaniškų“ Andriaus burtų, nukeliavo į įvairių atlikėjų interpretacinių perlų vėrinį, jį be apgaulės (nes padirbinių ten nestinga) praturtindamas.
 
Nerašau koncerto recenzijos, nes nuo šio žanro prieš kelerius metus „atsižegnojau“ – raštu, šio savaitraščio puslapiuose. Visai menkutis sprendimas, nors brandintas ilgokai ir svarbus nebent tik man, tad nelygintinas su iš tiesų rimto dėmesio vertais pažadais, juoba įsipareigojimais. 2005 m. mūsų kultūros įvykiu tapo Andriaus Žlabio rečitalis Nacionalinėje filharmonijoje, kuriame klausėmės vien Vytauto Bacevičiaus muzikos (buvo jo gimimo šimtmetis). Nepamiršau po šio koncerto pasakytų gražių pianisto žodžių apie netikėtai atrastą didžiulį lobį, viliuosi, jog ir jis pats juos tebeprisimena.
Per Antrąją Varšuvos radijo programą pasiklausau vis naujų Krystiano Zimermano įrašų. Mat šis pianistas, kurį mintyse senokai regiu tarp kūrybingiausių ir meistriškiausių dabarties muzikų, įsipareigojo parengti ir įrašyti visus Grażynos Bacewicz (tarpukario Lietuvoj vadintos Gražina Bacevičiūte, jos tėvas buvo pirmasis Felikso Bajoro smuiko mokytojas) kūrinius – tuos, kur nors koks vaidmuo tenka fortepijonui. Ir išgirstu opusų, kur fortepijono tekstas Zimermano lygio vargu ar yra vertas. Tai primena sparnuotą posakį apie mažus vaidmenis teatro scenoje – girdi, tokių nėra. Ojojoj, atsargiau... Mintis sparnuota, tačiau juk žinome, kad anaiptol ne visiems sparnuočiams lemta kilti ir skraidyti.
 
LNSO dirigavo Modestas Pitrėnas, išgirdome Arvydo Malcio „Žaidimus pagal MozARTą“ ir Sergejaus Prokofjevo Simfoniją Nr. 5 B-dur, op. 100.
Bet... Ar tik neketini lipdyti recenzijos? Stop! Verčiau įsivaizduok pokalbį su ponia iš Varšuvos, kuriai siūlai pasiklausyti ano monografinio Andriaus Žlabio rečitalio (juk turi diskelį, apmaudu, kad dėl kažkokio menko nieko pianistas nepanoro to įrašo paskleisti deramu tiražu).
 
Viešnia: „...ką jūs sakot, Grażyna turėjo brolį kompozitorių?“ – „Bet, brangioji ponia, pati pasiklausykit.“ Klausomės. „Iš tiesų... taip... Jis didis. O iš kur dar ir šitoks pianistas?“ – „Iš ten pat, ponia, iš ten pat... Na, beveik. Ir nukeliavo, ir studijavo šalyje, kurion (tik visai kitomis aplinkybėmis) karui prasidėjus pateko Vytautas, Grażynos brolis. Ten kūrė, koncertavo...“ – „Ar Zimermanas apie tai žino?“ – „Vertėtų jo paties paklausti, būtų „geras klausimas“, kaip dabar sakoma. O gal ir nenorėtų žinoti. Jautriems menininkams, susitelkusiems į kūrybą, tenka riboti informaciją.“
 
Andriui Žlabiui interpretuojant Vytauto Bacevičiaus muziką Vita Gruodytė įžvelgia „paties Bacevičiaus asmenybei būdingą santūrumą ir kuklumą, jo „autsaiderišką“ laikyseną: akivaizdus kai kurių temų dainingumas nevirsta romansine melodija, ritmo ostinatiškumas veikiau sutvirtina harmoninę struktūrą nei išryškina ritminį pagrindą, o niūrios nuotaikos nusidažo ne depresijos, bet mąslaus vienatvinio susikaupimo spalvomis, visiškai nelauktai Bacevičiaus muzikoje atveriančiomis čiurlioniškąją gelmę“ („Lietuvos muzikos link“, Nr. 12, Vita Gruodytė, „Andrius Žlabys skaito fortepijoninį Bacevičiaus dienoraštį“).

 

Andrius Žlabys ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Andrius Žlabys ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.