7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Šimto veidų atlikėjai

Moderniosios muzikos autoriai itin dažnai komponuoja skirtingais stiliais ir žanrais. Daugelio kompozitorių devizu tapo „siekis nekartoti savęs paties“. Nuo XX a. pradžios šioje srityje lyderiu buvo tapęs chameleonas, „tūkstančio veidų ir stilių kompozitorius“ Igoris Stravinskis. Tačiau įdomu, kokia situacija atlikimo meno pasaulyje? Ar muzikantai išdrįsta tapti, pavyzdžiui, šimto veidų ir stilių atlikėjais?
 
Sausio 25 d. Vilniaus taikomosios dailės muziejuje vyko kamerinės muzikos popietė „Šimtas pavasarių su trio „Claviola“. Šis unikalios sudėties ansamblis – Vytautas Giedraitis (klarnetas), Jurgis Juozapaitis (altas) ir Ugnė Antanavičiūtė (fortepijonas) – nepabūgo savo programoje sujungti sudėtingus klasicizmo, romantizmo ir šių dienų kūrėjų opusus. Koncerte atliktas Jono Jurkūno trio „Šimtas pavasarių“ (įkvėptas Kazio Binkio eilių) ne tik vainikavo ansamblio pasirodymą, bet ir inicijavo visos muzikinės programos pobūdį. Trio „Claviola“ lengvai ir žaismingai derino Wolfgango Amadeus Mozarto, Osvaldo Balakausko, Carlo Reinecke’s ir Jono Jurkūno muziką.

Būti ar nebūti?

Praėjusį rudenį Yana Ross susidomėjo savižudybėmis. Dirbo ne tik Vilniuje, kartu su dramaturgijos konsultantais Andrium Jevsejevu ir Sigita Ivaškaite bei Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais kurdama „(Savi)žudikus“, pristatytus Naujosios dramos dienose, bet ir Lenkijoje, kur pastatė Franzo Xavero Kroetzo pjesę „Sveikinimų koncertas“.
Tai, ką matėme rudenį Vilniuje, tebuvo kiek skubotai paruoštas skaitymas su labai aiškia pozicija: jei norime, kad mažėtų savižudybių skaičius, turime ką nors iš tikrųjų keisti. Spektaklyje siūlomas (savi)žudikų paramos fondas nuskambėjo kiek makabriškai, tačiau buvo paremtas nenuginčijama logika. Ir nors kūrėjai galėjo pasirodyti nejautrūs, buvo akivaizdu, kad pašaipus jų tonas atsirado kalbant ne tiek apie pačias savižudybes, kiek apie įvairių institucijų norą su jomis kovoti pasirenkant neefektyvius metodus. Trumpai tariant, juoktasi iš to, kad, užuot kūrę šalį, kurioje norisi gyventi, kuriame fondus ir institucijas, kurios turi kovoti su žmonių nenoru gyventi. Vilniuje apie savižudybes kalbėta globaliau, valstybės lygmeniu, o Lenkijoje statyta F. X. Kroetzo pjesė pasakoja apie vieną moterį, kurią pasitraukimas iš gyvenimo, regis, tiesiog ištinka.

Menininkas ir jo laikas

Visi didieji pasaulio muziejai turi parodų strategiją ir vadinamųjų major exhibitions parodų tradiciją. Peržvelgus bet kurios tokios didžiosios parodos katalogą matyti, kad prie jos dirba grupė žmonių – vienas idėjinis lyderis, kuris suburia tyrėjų grupę, parodos rengėjų komandą ir koordinuoja darbą. Tekstus katalogui dažniausiai rašo keli specialistai. Tokiu būdu paroda ir jos dokumentas – katalogas – tampa kultūros raidos katalizatoriumi. Kuriamas kritinis istoriografinis diskursas. Viso to mums labai trūksta – dėl ydingos parodų finansavimo praktikos, neprognozuojamo, neaiškiais kriterijais reguliuojamo jų rengimo proceso ir dėl įsišaknijusių dailės leidinių stereotipų. Iki šiol tebesame kamuojami nepasotinamo albumų su nedidele įžangėle alkio, kuris kilo sovietmečiu, tačiau mūsų laikais jau turėtų trauktis. Atsirado krūvos niekam nereikalingų ir neįdomių leidinių, jiems išleista daugybė lėšų, nors pinigus galima buvo investuoti į tyrimus ir kur kas vertingesnių knygų leidybą. Vakarietiška parodos katalogo samprata neįsišaknijo, nors pavienių mėginimų ją keisti esama.Tad Valaičio kūrybos paroda padeda pamatyti, ką įgytume, jei pamėgintume elgtis pagal nusistovėjusią pasaulinę praktiką.

Surišti drugeliai

Prieš kelerius metus madingais tapo filmai, kuriuose persipina vienas kito nepažįstančių žmonių likimai. Nors personažus gali skirti geografinė erdvė (kartais – keli amžiai), vieno iš jų neatsargus poelgis ar ištartas žodis – paprasčiausias atsitiktinumas – gali sugriauti kitame planetos kampelyje esančio gyvenimą. Lokaliai globalias istorijas savo „mirties trilogija“ išpopuliarino meksikietis Alejandro González Iñárritu. Daliai žiūrovų toks pasakojimo būdas atrodė naujas ir originalus, tačiau tiesa ta, kad jis senas kaip pats kinas: pakanka prisiminti D. W. Griffitho „Nepakantumą“.
 
Tačiau būtent po Iñárritu opusų sekė epigonų eilė (turime ir lietuviškų pavyzdžių), kurie, deja, nykiai iliustravo tik naratyvo principą. Taip pat mintį, kad drugelio sparnų plastelėjimas gali sukelti cunamį kitoje Žemės pusėje, o kiekvieną iš mūsų nuo kito žmogaus teskiria šeši kiti žmonės. Kitaip tariant, visi esame susiję nematomais saitais, o mūsų veiksmai, nors ir patys mažiausi, visada turi pasekmių. Naujausias kanadiečio Paulo Haggiso „Trečias žmogus“ („Third Person“, Didžioji Britanija, JAV, Vokietija, Belgija, Prancūzija) – puikus tokio kino pavyzdys. Tik vietoj „šešių žmonių“ tarp trijų veikėjų porų visuomet yra trečias asmuo. Jis arba jungia, arba skiria tuos žmones.

Neintriguojanti nežinomybė

Apie tokius tradicinius spektaklių žanrus kaip komedija, tragedija ir drama jau seniai nebekalba nei teatro kūrėjai, nei kritikai – postmodernizmas smelkiasi ir į tokias smulkmenas. Prie spektaklių pavadinimų galima išvysti kokius tik nori jų kūrėjų sugalvotus apibūdinimus. Savo naują spektaklį „Persikūnijimai“ Keistuolių teatre Vytautas V. Landsbergis pavadino „trumpo metražo sapnais“. Skamba intriguojančiai? Nebūtinai, jeigu iš sapnų atimamas spalvingumas bei kaita ir tiesiog neleidžiama suprasti, kas ir kodėl vyksta.

 
Apie ką yra „Persikūnijimai“? Kaip dainavo Romeo „Meilėje ir mirtyje Veronoje“, „to nežino nieks, kas žino – tas tylės“. Ir Vytautas V. Landsbergis, ir Keistuolių teatro viešųjų ryšių atstovai turėjo galimybę tai atskleisti interviu, pranešimuose spaudai ar, savaime suprantama, pačiu spektakliu, tačiau atrodo, kad jiems patiems aišku tik tai, kokios priemonės naudojamos spektaklyje – čia iš tiesų yra viskas, kas pažadėta spaudoje. Labai sureikšminti garso takelis, įvairūs personažai (tik pasiginčyčiau dėl persikūnijimo į juos), ne visai suprantantys, kas vyksta scenoje, aktoriai, skirtingi laikai, besikeičiančios istorijos, naujas komandos narys... Tačiau nelabai kas daugiau. Paprastai pasižymintys šiltu, žmogišku, artimu santykiu su žiūrovais, šįkart „keistuoliai“ (tiksliau – „Atviro rato“ nariai Justas Tertelis, Judita Urnikytė ir Vytautas Leistrumas bei kviestinis aktorius Rokas Petrauskas) ne(su)kūrė nė to.

Styga ir Griaučiai

Miuziklo žanras Lietuvoje nėra labai populiarus, mėgstamas ir gausiai statomas. Neturime pakankamai šio žanro autorių ir atlikėjų. Tiesa, pastaruoju metu jaunų žmonių veikla suaktyvėjo, kuriasi jaunimo miuziklų organizacijos. O štai sausio viduryje, Vilniuje, Šokio teatro scenoje, pavyko pamatyti vieną visiškai naują kūrinį, kuriame pagrindiniai aktoriai ir dainininkai buvo vaikai ir paaugliai, žinoma, šalia suaugusiųjų, kurie tokius ir vaidino. Tai Arūno Navako ir Gintaro Samsono „Styga – miuziklas apie mūsų gyvenimą“– modernus muzikinis sceninis kūrinys jaunimui, kurį statant dalyvavo 72 dalyviai iš aštuonių pasaulio šalių. Vien tik chore 22 vaikai – tai B. Dvariono muzikos mokyklos moksleivių choras „Viva Voce“, vadovaujamas Virginijos Katinienės ir Raimundo Katino, dar vienuolika paauglių – „Griaučių“ grupės dalyvių ir jų draugių, trylika solistų, šokėjai ir didžiulis būrys vizualinio sprendimo autorių ir vykdytojų. Spektaklio scenografė, Londone scenografiją studijuojanti Milda Samsonaitė įtraukė į darbą savo bendramokslius ir jų draugus iš įvairių pasaulio kampelių. Mintis įdomi – kaip skirtingi žmonės pasižiūrėtų į visa tai, kas vyksta scenoje. Spektaklio muzikinė stilistika labai marga, taigi norėjosi, kad ir vizualinis sprendimas remtųsi įvairių jaunų menininkų darbais, kad atsispindėtų jų požiūriai. Vaizdo apipavidalinimo autoriai – Londono universiteto kalbos ir dramos mokyklos „Royal Central“ auklėtiniai, Amsterdamo universiteto studentai, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyriaus moksleiviai. O dar jei pridėsim visus tekstų autorius, režisierius ir mokytojus, surinksime gausybę žmonių.

Skarelės metafizika

Šis tekstas turėtų būti kvadratinis – kaip skarelės.
 
„Na, Egla, paduok šventinį skarialį, eisma turgun, katrų, babut, ir atnešu dėžutį, kad išsirinktų, nes jų tų skarialių daug ir visos tokios gražios. Taip gražiai sulankstytos, sudėtos (tikras lobis) taip man tada atrodė, beje, ir dabar. Išsirenka, aš užrišu ir einam visi į turgų,“ – rašo Eglė Ridikaitė, pristatydama 17 ant drobės išpurkštų skarelių parodą. Ją žiūrint ima girdėtis ir mano močiučių šlepsėjimas, zyzia musė, o gal siuvamoji, tiksi sieninis laikrodis, krosnyje sproginėja malkos, sukyla dulkės ir susimaišo su dūmų kvapu.
 
Mes savo močiutėms kiekviena proga vis dovanodavom skarelę. Prisimenu, net buvo viena su kažkurių metų kalendoriumi. Močiutės tomis skarelėmis mielai puošdavosi, kad vis kitaip (jų manymu) atrodytų. Mums jos atrodė vis taip pat – kaip bobutės su skarelėmis. Kodėl jos negali rengtis elegantiškai, kaip pagyvenusios damos rengiasi užsienyje? – bambėdavom. Skarelė buvo bobutystės simbolis. Dabar mano mamai tokios dovanos neįkiši – įsižeis mirtinai. O mudvi su seseria tik neseniai liovėmės gėdytis vienos vaikystės nuotraukos, kur stovime pas močiutę kaime apsirišusios skarelėmis. Todėl pirma mintis, atėjusi į galvą žiūrint Ridikaitės parodą, buvo tokia: šiose skarelėse slypi ne tik Eglės prisiminimai apie savo konkrečią bobutę, bet visos kartos savastis. Tai jau kitas laikas, tikrai pasibaigęs. Žinai, kad pati tokių skarelių neryšėsi, net kai būsi bobutė.

Akims ir širdžiai

Agnieszkos Holland trijų dalių serialas „Degantis krūmas“ (LRT, vasario 5 d. 21.30) prasideda filosofijos studento Jano Palacho susideginimu Prahos Vaclavo aikštėje 1969-ųjų sausio 16 d. Palachas protestavo prieš Čekoslovakijos okupaciją, kurią prieš pusmetį buvo įvykdžiusios Varšuvos sutarties kariuomenės. Holland rodo, kas buvo po susideginimo: kaip Palacho poelgis paveikė jo artimųjų – motinos ir brolio gyvenimą; kaip funkcionuoja čekoslovakų saugumas, kuris visais būdais stengiasi sukompromituoti ir Palachą, ir jo artimuosius; kaip reaguoja jo draugai studentai ir visai nepažįstami žmonės; kaip teisininkai imasi ginti gerą Palacho šeimos vardą. Seriale daug personažų, siužeto linijų, bet Holland iš jų meistriškai kuria sukrečiančią visumą.
 

Kino naujienos trumpai

Sausio 23 d. kino koncerno „Mosfilm“ paviljone vyko 13-oji Rusijos nacionalinės kino menų ir mokslų akademijos premijų „Auksinis erelis“ („Zolotoj oriol“) teikimas.
Už geriausią antro plano moters vaidmenį apdovanojimą pelnė lietuvių aktorė Severija Janušauskaitė, suvaidinusi Anos Melikian filme „Žvaigždė“ („Zvezda“). Vasarą šis filmas atnešė aktorei kitą – Atviros Rusijos kino festivalio „Kinotavr“ apdovanojimą.
 

„Auksinių erelių“ lyderiais tapo du filmai, tarp kurių ir vyko pagrindinė kova, – Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“ ir Nikitos Michalkovo „Saulės smūgis“ („Solnečnyj udar“). Geriausiu filmu pripažintas „Saulės smūgis“. Už geriausią režisūrą apdovanotas A. Zviagincevas. Geriausio dokumentinio filmo „Auksiniu ereliu“ apdovanotas Arkadijaus Kogano „Jankovskis“ – pasakojimas apie rusų aktorių Olegą Jankovskį. Geriausiu animaciniu filmu tapo Vladimiro Toropčino „Ivanas caraitis ir Pilkasis vilkas2“. Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas Aleksandras Zbrujevas („Kinas apie Aleksejevą“, rež. M. Sagalas), „Auksinis erelis“ už geriausią moters vaidmenį atiteko Jelenai Liadovai už vaidmenį „Leviatane“. Už geriausią antro plano vyro vaidmenį apdovanotas taip pat „Leviatane“ suvaidinęs Romanas Madianovas. „Auksinis erelis“ už geriausią scenarijų paskirtas Andrejui Končialovskiui ir Jelenai Kiseliovai („Baltosios laiškanešio Andrejaus Triapicyno naktys“, rež. A. Končialovskis). Geriausiu operatoriumi tapo Vladislavas Opeljancas („Saulės smūgis“). Geriausiu Rusijoje rodytu užsienio filmu pripažintas Weso Andersono „Viešbutis „Didysis Budapeštas“.

Šviesa

Lemtingoji 1991-ųjų sausio 13-oji, Lietuvai atnešusi tragediją, dabar skleidžia šviesą, kasmet sukviesdama žmones ne tik pagerbti žuvusiuosius, bet ir pasiklausyti rimtį skleidžiančios muzikos. Jau ne pirmus metus Šv. Kotrynos bažnyčioje rengiamas moterų choro „Liepos“ ir Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertas, skirtas Sausio 13-ajai. Koncerte taip pat dalyvavo Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ jaunoji dainininkė Austėja Zinkevičiūtė, sopranas Vida Taurinskaitė-Rukšienė ir Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ jaunių choras. Abiejų chorų vadovė – Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė.
 
„Liepos“ – tai neišsenkantis teigiamos energijos šaltinis, savo noru dainuoti stebinančios ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių klausytojus. Nuobodu vardinti ilgą „Liepų“ laimėjimų sąrašą, bet norisi pasidžiaugti choro vadovės ir chorisčių entuziazmu, profesionalumu ir nuoširdumu.
PUSLAPIS
IŠ
1003