![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Visi didieji pasaulio muziejai turi parodų strategiją ir vadinamųjų major exhibitions parodų tradiciją. Peržvelgus bet kurios tokios didžiosios parodos katalogą matyti, kad prie jos dirba grupė žmonių – vienas idėjinis lyderis, kuris suburia tyrėjų grupę, parodos rengėjų komandą ir koordinuoja darbą. Tekstus katalogui dažniausiai rašo keli specialistai. Tokiu būdu paroda ir jos dokumentas – katalogas – tampa kultūros raidos katalizatoriumi. Kuriamas kritinis istoriografinis diskursas. Viso to mums labai trūksta – dėl ydingos parodų finansavimo praktikos, neprognozuojamo, neaiškiais kriterijais reguliuojamo jų rengimo proceso ir dėl įsišaknijusių dailės leidinių stereotipų. Iki šiol tebesame kamuojami nepasotinamo albumų su nedidele įžangėle alkio, kuris kilo sovietmečiu, tačiau mūsų laikais jau turėtų trauktis. Atsirado krūvos niekam nereikalingų ir neįdomių leidinių, jiems išleista daugybė lėšų, nors pinigus galima buvo investuoti į tyrimus ir kur kas vertingesnių knygų leidybą. Vakarietiška parodos katalogo samprata neįsišaknijo, nors pavienių mėginimų ją keisti esama.Tad Valaičio kūrybos paroda padeda pamatyti, ką įgytume, jei pamėgintume elgtis pagal nusistovėjusią pasaulinę praktiką.
![]() |
![]() |
Apie tokius tradicinius spektaklių žanrus kaip komedija, tragedija ir drama jau seniai nebekalba nei teatro kūrėjai, nei kritikai – postmodernizmas smelkiasi ir į tokias smulkmenas. Prie spektaklių pavadinimų galima išvysti kokius tik nori jų kūrėjų sugalvotus apibūdinimus. Savo naują spektaklį „Persikūnijimai“ Keistuolių teatre Vytautas V. Landsbergis pavadino „trumpo metražo sapnais“. Skamba intriguojančiai? Nebūtinai, jeigu iš sapnų atimamas spalvingumas bei kaita ir tiesiog neleidžiama suprasti, kas ir kodėl vyksta.
![]() | ![]() | ![]() |
Miuziklo žanras Lietuvoje nėra labai populiarus, mėgstamas ir gausiai statomas. Neturime pakankamai šio žanro autorių ir atlikėjų. Tiesa, pastaruoju metu jaunų žmonių veikla suaktyvėjo, kuriasi jaunimo miuziklų organizacijos. O štai sausio viduryje, Vilniuje, Šokio teatro scenoje, pavyko pamatyti vieną visiškai naują kūrinį, kuriame pagrindiniai aktoriai ir dainininkai buvo vaikai ir paaugliai, žinoma, šalia suaugusiųjų, kurie tokius ir vaidino. Tai Arūno Navako ir Gintaro Samsono „Styga – miuziklas apie mūsų gyvenimą“– modernus muzikinis sceninis kūrinys jaunimui, kurį statant dalyvavo 72 dalyviai iš aštuonių pasaulio šalių. Vien tik chore 22 vaikai – tai B. Dvariono muzikos mokyklos moksleivių choras „Viva Voce“, vadovaujamas Virginijos Katinienės ir Raimundo Katino, dar vienuolika paauglių – „Griaučių“ grupės dalyvių ir jų draugių, trylika solistų, šokėjai ir didžiulis būrys vizualinio sprendimo autorių ir vykdytojų. Spektaklio scenografė, Londone scenografiją studijuojanti Milda Samsonaitė įtraukė į darbą savo bendramokslius ir jų draugus iš įvairių pasaulio kampelių. Mintis įdomi – kaip skirtingi žmonės pasižiūrėtų į visa tai, kas vyksta scenoje. Spektaklio muzikinė stilistika labai marga, taigi norėjosi, kad ir vizualinis sprendimas remtųsi įvairių jaunų menininkų darbais, kad atsispindėtų jų požiūriai. Vaizdo apipavidalinimo autoriai – Londono universiteto kalbos ir dramos mokyklos „Royal Central“ auklėtiniai, Amsterdamo universiteto studentai, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyriaus moksleiviai. O dar jei pridėsim visus tekstų autorius, režisierius ir mokytojus, surinksime gausybę žmonių.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
„Auksinių erelių“ lyderiais tapo du filmai, tarp kurių ir vyko pagrindinė kova, – Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“ ir Nikitos Michalkovo „Saulės smūgis“ („Solnečnyj udar“). Geriausiu filmu pripažintas „Saulės smūgis“. Už geriausią režisūrą apdovanotas A. Zviagincevas. Geriausio dokumentinio filmo „Auksiniu ereliu“ apdovanotas Arkadijaus Kogano „Jankovskis“ – pasakojimas apie rusų aktorių Olegą Jankovskį. Geriausiu animaciniu filmu tapo Vladimiro Toropčino „Ivanas caraitis ir Pilkasis vilkas2“. Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas Aleksandras Zbrujevas („Kinas apie Aleksejevą“, rež. M. Sagalas), „Auksinis erelis“ už geriausią moters vaidmenį atiteko Jelenai Liadovai už vaidmenį „Leviatane“. Už geriausią antro plano vyro vaidmenį apdovanotas taip pat „Leviatane“ suvaidinęs Romanas Madianovas. „Auksinis erelis“ už geriausią scenarijų paskirtas Andrejui Končialovskiui ir Jelenai Kiseliovai („Baltosios laiškanešio Andrejaus Triapicyno naktys“, rež. A. Končialovskis). Geriausiu operatoriumi tapo Vladislavas Opeljancas („Saulės smūgis“). Geriausiu Rusijoje rodytu užsienio filmu pripažintas Weso Andersono „Viešbutis „Didysis Budapeštas“.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |