Bendruomeniniai menai XX a. ir dabar

Vakarų šalyse, ypač Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, jau beveik tris dešimtmečius bendruomenėmis paremti ir bendruomeniniai menai yra ne tik kultūros, bet ir socialinės politikos centre. Nors Lietuvoje dalyvavimo ar reliacine (santykių) estetika, bendradarbiavimu, bendruomenėmis paremto meno (arba: socialiai angažuoto, intervencinio ar naujojo stiliaus viešojo meno) strategijos tampa vis dažnesnės, teoriniame diskurse jos (o kartu ir vertinimo problemos bei metodų analizė) jau pradeda sulaukti tyrėjų dėmesio (paminėtini svaresni teoriniai indėliai: Linos Michelkevičės disertacija „Dalyvavimo praktikos Lietuvos šiuolaikiniame mene: analizės kriterijų ir vertinimo problema“, VDA, 2014; Linaros Dovydaitytės straipsnis „Socialinio meno galimybės ir ribos: projekto „Šančiai – draugiška zona“ atvejis“, Miesto tyrimai: viešumo patirtys, 2014; tyrėjų Daivos Citvarienės, Rūtos Mažeikienės, Tomo Pabedinsko, Virginijos Vitkienės ir menininkų Kristinos Inčiūraitės bei Vitos Gelūnienės projektas „[Ne]matomos bendruomenės“), tačiau tyrimų rezultatai kol kas mažai publikuoti. Taigi šiuo straipsniu pradedamu tekstų ciklu siekiame inicijuoti diskusiją apie tokio meno praktikas, jų raišką ir tyrimus, vertinimo kriterijus bei šių tyrimų įrankius. Remiantis skirtingais šiuolaikinio meno, teatro ir fotografijos sričių pavyzdžiais, bus bandoma atskleisti šio „dalyvaujamojo“ meno problematiką Lietuvoje bei pristatyti ją tarptautinių meno praktikų ir tyrimų kontekste.

Kaip jau minėta, bendruomenių ir įvairių socialinių grupių įtraukimas į šiuolaikinio meno projektus tampa vis dažnesnė kūrybinė praktika. Radikaliai peržengdamas savo autonomijos ribas šiandieninis menas ne tik skiria daugiau dėmesio socialinei aplinkai, bet ir ieško naujų dialogo su visuomene būdų. Dalyvavimo ar bendradarbiavimo su skirtingomis visuomenės grupėmis (etninėmis, religinėmis, seksualinėmis mažumomis, socialiai pažeidžiamomis grupėmis ir t.t.) strategijomis besiremiantys projektai vis dažniau užpildo galerijų, muziejų ir didžiųjų meno festivalių programas ir jau prieš keletą dešimtmečių tapo daugelio pasaulio valstybių kultūros politikos ašimi: meno projektai imti vertinti pirmiausia dėl reikšmės ir naudos, kurią jie teikia visuomenei. Daugelio Vakarų valstybių kultūros politikos gairėse, kultūros ir meno fondų programose menininkui suteikiamas aktyvaus visuomenės socialinės raidos procesų katalizatoriaus, galinčio stimuliuoti bendruomenės susidomėjimą ir pasididžiavimą savo istorija, vaidmuo. Nepaisant kritiškų balsų, teigiančių, kad tokiais meno projektais siekiama maskuoti socialinės nelygybės problemas, „dalyvavimas“ tapo vienu svarbiausių raktažodžių socialinės įtraukties diskurse, o didžioji tokių projektų tyrinėtojų dalis pripažįsta poreikį radikaliai keisti meno, menininko ir visuomenės galios santykių pusiausvyrą. Šie paradigminiai pokyčiai kultūros lauke paskatino ne tik permąstyti šiuolaikinių meno projektų tikslus, bet ir kurti naujus ateities meno ir visuomenės bendradarbiavimo modelius, formuoti meno projekto kaip diskursyvios, dinamiškos, interaktyvios erdvės sampratą, pagal kurią bendruomenėms suteikiami sprendimų ir kultūrinės galios svertai.

 

Vis dėlto Lietuvos politikos viešojoje retorikoje bendruomenių sąvoka dažniausiai vis dar siejama tik su socialinių problemų sprendimu (pvz., „Ministras D. Jankauskas: „Bendruomenės ateityje taps dar stipresne ir vieningesne jėga“, http://www.socmin.lt/lt/naujienos/pranesimai-spaudai/ministras-d.-jankauskas-sqdy.html?backlink=%252Flt%252Fpaieska%252Fresults%252Fp0.html), o kultūros sektoriuje šis socialinės politikos propaguojamas bendruomenių judėjimas teisinio pavidalo neįgavo. Kita vertus, pastarųjų metų oficialiuose Lietuvos Respublikos mokslo ir kultūros gairių dokumentuose vis dažniau galime išvysti tokius raktažodžius kaip „įtrauki ir kūrybinga visuomenė“, „socialinė sanglauda“, „tvarus vystymasis“, bendruomenių indėlis į gerovės valstybės kūrimą (žr.: LRV 2013 m. spalio 14 d. nutarimas Nr. 951 „Dėl Prioritetinių mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros ir inovacijų raidos (sumanios specializacijos) krypčių patvirtinimo“), vis garsiau imama kalbėti apie kultūros ir mokslo projektų bei institucijų atnešamą pamatuojamą naudą visuomenei. Ši retorika, beveik identiška ir socialiai angažuoto meno praktikų pasisakymams, kaip vėlyvas aidas atskamba iš Vakarų politikų lūpų. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos konservatorių ir leiboristų politinėse programose ne vieną dešimtmetį buvo deklaruojamas rūpestis viešųjų paslaugų efektyvumu, jų kokybės užtikrinimu, siekta įvertinti, ar valstybės finansuojamos kultūros įstaigos ir kultūros, meno projektai yra verti jiems skiriamo finansavimo (John Reeve, Vicky Woollard, „Influences on Museum Practice“, Responsive Museum: Working with Audiences in the Twenty-First Century, Ashgate, 2006, p. 32). 9-ojo dešimtmečio Didžiosios Britanijos ir JAV „naujosios dešinės“ politikoje išryškėjo siekis sumažinti valstybės vaidmenį rinkoje, nuo „valstybės globos“ pereiti prie „bendruomenės globos“ visuomenės, pasukti nuo „gerovės valstybės“ mokesčių sistemos prie tokios, kurioje pirmenybė teikiama verslo sektoriui (Elizabeth Crooke, Museums and Community: Ideas, Issues and Challenges, Routledge, 2007, p. 33). Ši politika akcentuoja savarankiškumą, savanorystę ir stiprią bendruomenę kaip priemones taupyti viešojo sektoriaus lėšas ir suteikti bendruomenių raidos projektams didesnį tvarumą.

 

Didžiosios Britanijos politikos centre bendruomenių judėjimo raida išliko ir 10-ajame dešimtmetyje: vyriausybės dokumentuose nuolat pabrėžiamos bendruomenės sanglaudos vertybės, bendruomenių atsinaujinimas ir tvarių bendruomenių kūrimas, taip pat tokios sąvokos kaip „aktyvi“, „sveika“, „kūrybinga“ ir „pasitikinti“ bendruomenė (ten pat, p. 45).

 

Didžiosios Britanijos kultūros strategijų žodyną ir praktikas sėkmingai perėmė Europos Sąjungos institucijos. Meno lauke bendruomenėmis paremto meno praktikų ideologija rėmėsi demokratinėmis dalyvavimo idėjomis, t.y. siekiu suteikti galios marginalioms visuomenės grupėms, oponuoti bet kokiems elitinės kultūros hierarchijos modeliams. Kita vertus, įvairūs bendradarbiavimo, kolektyviškumo ar bendruomeniniai aspektai tapo vienomis svarbiausių temų pastarųjų dešimtmečių šiuolaikinio meno parodose, ypač palaikančiose antikapitalistinį (antineoliberalistinį) diskursą.

 

Dalyvavimo praktikas Vakarų mene nuosekliai imta naudoti nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio. Tiesa, iš pradžių jos buvo neatsiejamos nuo tradicinės meno erdvės – muziejaus ar galerijos, tačiau aktyvesnio žiūrovo dalyvavimo reikalaujančios instaliacijos ar performansai tapo vis dažnesne alternatyva statiškai meno kūrinių ekspozicijai. 8– 9-ajame dešimtmečiuose aktualėjant skulptūriniams, žemės meno projektams, peržengusiems galerijų sienas, kilo meno viešosiose erdvėse bumas. Tokius procesus lėmė ne tik naujųjų meno formų apimtys, bet ir vis didėjantis menininkų nepasitenkinimas ar įtarumas įsitvirtinusių meno institucijų (kurias jie kaltino elitiškumu ir snobizmu) atžvilgiu. Iki šiol menininkai visame pasaulyje įvairiais būdais aplenkia muziejų ar galerijų erdves: kuria apleistuose pastatuose ar buvusiose pramoninėse zonose, atokiose gamtos vietovėse ar viešosiose miesto erdvėse. JAV, taip pat ir Didžiojoje Britanijoje jau 7-ajame dešimtmetyje menininkai stengėsi išsivaduoti iš fizinių bei ideologinių sterilios galerijos, Briano O’Doherty garsiai pavadintos „baltu kubu“, gniaužtų.

 

XX a. 7-asis ir 8-asis dešimtmečiai buvo itin vaisingi ne tik ieškant naujų erdvių, bet ir naujo santykio su žiūrovais arba bendruomenėmis (dažniausiai tai buvo žemesniųjų klasių atstovai, nedalyvaujantys elitinėje kultūroje). Kai kurie menininkai, norėdami demokratizuoti (dehierarchizuoti) meną, apribotą konservatyvių muziejų ir meno rinkos taisyklių, jautė būtinybę įtraukti bendruomenes į kūrybos procesus jų pačių erdvėse ir kasdienėse teritorijose. Šiuo tikslu 1973 m. JAV buvo įkurta bendruomeninį meną propaguojanti ir finansuojanti organizacija (Comprehensive Employment and Training Act, CETA), koordinavusi daugumą 8-ojo dešimtmečio šios srities projektų. Didžiojoje Britanijoje buvo sukurta sava tokio meno skatinimo sistema, pradedant „miesto menininko“ statuso atsiradimu 7-ajame dešimtmetyje ir baigiant Londono tarybos (Greater London Council) bendruomeninio meno programų sukūrimu 9-ajame dešimtmetyje bei Gulbenkian fondo parama ankstyviesiems projektams. Minimo laikotarpio britų ir amerikiečių meno projektai reagavo į socialinius ir politinius reiškinius, turėjo nemažai politinio aktyvizmo atspalvių. Minėtos institucijos, finansuojamos iš valstybės ir privačių lėšų, skatino meno rinkai, galerijoms ir muziejams alternatyvią veiklą. Jos rėmė performansus, videomenus, instaliacijų ir skulptūrų kūrimą viešose erdvėse, politinį meną ir aktyvizmą, t.y. tai, kas nesulaukdavo įsitvirtinusių meno institucijų dėmesio ir palaikymo. Taip buvo atkreiptas dėmesys į neformalias erdves miesto pakraščiuose, darbininkų ir pramonės rajonus, bendradarbiavimą su bendruomenėmis ir įvairių sričių profesionalais. Vis dėlto šias alternatyvias meno praktikas jau 9-ojo dešimtmečio viduryje imta vis labiau institucionalizuoti. Kita vertus, ne visos bendruomenės sutiko tapti šių naujų institucinių projektų subjektais. Menininkai vis dažniau susidurdavo su neigiamu bendruomenių požiūriu į menininko autoritetingą poziciją (jis paprastai atvykdavo turėdamas išankstinę kultūrinę ar socialinę viziją, tačiau be jokių gilių ryšių su bendruomene).

 

Vis dėlto 10-ajame dešimtmetyje įvyko nemažas proveržis: ėmė keistis menininkų strategijos ir veiklos modeliai. Suzanne Lacy straipsnių rinkinyje „Teritorijos ženklinimas: naujojo stiliaus viešasis menas“ šią naująją bendruomeninių menų bangą pavadino naujojo stiliaus viešuoju menu (Mapping a Terrain: New Genre Public Art, Part I, Public Art Review 4, Spring-Summer 1993, p. 14–18). Esminis jos skirtumas nuo ankstyvųjų aktyvizmo praktikų – gilus domėjimasis konkrečia vieta, jos žmonėmis, situacijomis. Menininkams rūpėjo ne sukurti objektą, o tiesiog bendradarbiauti, ir šis procesas keitė menininko bei jo projekto dalyvių sąmonę. Posūkį nuo skulptūrų kūrimo viešosiose erdvėse į dalyvavimo proceso inicijavimą apibendrino Suzanne Lacy minėtame straipsnių rinkinyje bei Nina Felshin antologijoje „Bet ar tai – menas? Meno aktyvizmas ir Amerikos permąstymas: socialinės kaitos menai“ („But Is It Art? The Spirit of Art as Activism, and Reimaging America: The Arts of Social Change“). Itin svarbus tuo metu buvo Mary Jane Jacob kuruotas ir gausiai analizuotas renginys „Kultūra vyksme: naujasis viešasis menas Čikagoje“ (Culture in Action: New Public Art in Chicago, 1993 m.), kuriame projektų bendraautoriais tapo pažeidžiamų visuomenės grupių atstovai: vienišos mamos, fabrikų darbininkai, jaunimo grupuočių nariai ir pan.

 

Bendruomeninio meno įtaką liudijo ir JAV meno rėmimo fondų gairių kaita 9-ajame dešimtmetyje – daugiau dėmesio imta skirti „socialiniams projektams“. Pavyzdžiui, vienas didžiausių šalies fondų „The MacArthur Foundation“, iki tol rėmęs naujųjų medijų menus, 9-ajame dešimtmetyje nusprendė remti „bendruomene paremtas organizacijas, kurios pasitelkdamos medijas stiprina socialinį teisingumą ir demokratiją“ (Grant H. Kester, Conversation Pieces: Community and Communication in Modern Art, University of California Press, 2004, p. 129). Akivaizdu, kad tokie pokyčiai sutankino bendruomeninių menų „žemėlapius“, tačiau paskatino ir vis aktyvesnes diskusijas apie tokių projektų tikslus, rezultatus, finansavimo skaidrumą, meno vertės bei jo vertinimo klausimus ir pan.

 

Lietuvoje bendruomeninių menų ar bendruomenių įtraukimo į kultūros ir socialinės gerovės kūrimą samprata kol kas neišryškinta nei socialinės, nei kultūros politikos gairėse. Nėra ir tokio pobūdžio veiklas finansuojančių programų Lietuvos meno tarybos tinklelyje. Tai viena iš priežasčių, lemiančių viešojo meno praktikų fragmentiškumą Lietuvoje. Dėl tokių praktikų ilgalaikiškumo ir tarpdiscipliniškumo joms reikalingas tęstinis ir kompleksinis finansavimas (ne tik kultūros, bet ir socialinių fondų lėšomis). Ne mažiau būtinas ir savivaldybių (seniūnijų) infrastruktūros atvirumas – kad menininkas galėtų netrukdomas dirbti bendruomenėje, o jos nariai būtų nusiteikę kūrybingumu grįstoms pozityvioms permainoms konkrečioje vietoje, aplinkoje ar grupės santykiuose. Tad, siekdamos paskatinti tokios kūrybos atvejus Lietuvoje, kituose šio ciklo „[Ne]matomos bendruomenės: bendruomeninių menų atvejai“ straipsniuose analizuosime konkrečias užsienio ir Lietuvos menininkų naudojamas metodikas bei praktikas, per konkrečius pavyzdžius stengsimės atskleisti šio „naujojo stiliaus viešojo meno“, kitaip vadinamo bendruomeniniu ar bendruomene paremtu menu, ypatumus ir vertę, sukuriamą per viešumo patirtis, atminties aktualizavimą, atsakomybės už viešą erdvę prisiėmimą ir kt.