7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie balso nusavinimą

Pokalbis su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi

Agnė Pulokaitė
Nr. 3 (1109), 2015-01-23
Teatras
„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
Sausio 29, 30 d. teatro „Lėlė“ Didžioji salė trumpam taps sumažintu Vilniaus socialinio, kultūrinio ir politinio landšafto modeliu; bus prisimintos pastarojo dešimtmečio istorijos, susijusios su viena plačiai žinoma figūra, tikrų faktų ir anekdotinių mistifikacijų fone atgims miesto įvaizdžiai ir simboliai, o visa tai tarsi filme čia pat scenoje ims demonstruoti viename garaže suverstos senos detalės. Su šiuo juodai humoristiniu objektų, muzikos, vokalinių eksperimentų ir videoprojekcijų spektakliu „Lėlės“ scenoje pirmąkart pasirodo režisierius Agnius Jankevičius, pasikvietęs dirbti scenografę ir kostiumų dailininkę Laurą Luišaitytę bei videoprojekcijų autorių Joną Tertelį. Spektaklyje „Maršrutas“ vaidina ir gausi aktorių komanda: Karolis Algimantas Butvidas, Indrė Liutkevičiūtė, Jurgis Marčėnas, Dainius Tarutis, Birutė Belada Tauterytė, Deivis Sarapinas. Su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi kalbamės apie spektaklį, jo kūrimo procesą, darbą „Lėlės“ teatre ir Vilnių.
 
Gal pradžiai labai punktyriškai – apie ką tau pačiam šis spektaklis?
Apie tai, kaip garaže likusios detalės sukūrė filmą apie baisų Padarą, miesto merą, kuris, įkvėptas savo žmonos Ksenos, keliauja per Vilnių paimti iš tokio vaikino, garažo savininko Stasio, paskutinį balsą, kurio jam trūksta iki pilnos laimės. Jis turi savo kelią ir juo eina. Šalina viską, kas stoja skersai – „Šanchajų“ sudegino, prospekto plyteles išlupo, medžius nupjovė. O dabar jam reikia balso, todėl važiuoja pas Stasį ir jį terorizuoja. Tą balsą, be abejo, jis gauna. „Kur dingo Stasys? Kur jis yra, tas paprastas žmogelis, iš kurio atėmė viską – darbą, šeimą, balsą?“ – klausia jo daiktai.
 
Atimti balsą – tai nutildyti, sunaikinti?
Čia tokia dviprasmybė. Atimti balsą – tai atimti tapatybę. Bet atiduoti balsą – tai ir padėti kryžiuką ant biuletenio, taigi už ką nors balsuoti. Išraiškingas posakis – „atiduoti balsą“, tarsi atiduoti skaistybę, dalį savęs. Man tai asocijuojasi su vampyrizmu: surenki kelis tūkstančius balsų, atstovauji tiems, kurie tau atidavė savo balsą, turi teisę už juos kalbėti. Tačiau iš tiesų nusavini tuos balsus tam, kad pats galėtum kalbėti – ne dėl jų, o dėl savęs. Spektaklyje balso atėmimas yra tarsi galvos nurovimas, tapatybės sunaikinimas. Nes santykis kaip su daržove – kam tau tas balsas, ką su juo veiksi?
 
Spektaklyje susitelkiama į kelias istorijas, nors per įvaizdžius, detales ataidi ir daugybė kitų. Vis dėlto svarbiausios – maršrutiniai taksi, skandalingasis prospekto grindinys, „žaliojoje Europos sostinėje“ (sic!) kertami medžiai. Kodėl panorai apie tai kalbėti – dėl įniršio, kasdienybėje atsiradusio nesmagumo?
Impulsas atėjo iš asmeninio įniršio. Manau, kad mikroautobusų įmonių atžvilgiu buvo pasielgta labai neteisingai ir monopolistiškai. Ir tokių istorijų dėl miesto savivaldybės, o konkrečiai – dėl jos vadovo – veiklos yra begalė. Tas asmuo apskritai yra ryški figūra, turinti savo simboliką, heraldiką, mitologiją, ir medžiagos yra apsčiai, reikia tik valios ir noro atsirinkti. Pasiekimų sąrašas ilgas ir nuolat pildomas: ar tai būtų mistiniai gaisrai „Šanchajuje“, ar pigiai iš Kinijos atvežtos trinkelės, kai tikrosios puošia mūsų personažo kiemą, ar Gedimino kalno medžių epopėja, kai staiga jie tapo kalno erozijos kaltininkai. Taigi šios istorijos galiausiai liko dėl to, kad jos man arba atrodo giliai absurdiškos, arba sukelia neteisybės jausmą.
 
Maršrutas“, kaip ir daug kitų tavo spektaklių, atsispiria nuo realybės, tikrų istorijų, to, kas yra čia ir dabar. Ar nesinori nuo viso to nutolti, ištrūkti į universalesnę plotmę?
O kas yra daugiau be realybės? Ką aš daugiau turiu be to, ką atsikėlęs ir pramerkęs akis pamatau pro langą? Tai man ir duoda impulsus fantazuoti, jausti, daryti. Jei pradedi galvoti apie globalius dalykus, apie egzistencinį blogį, neteisybę, realybė atsitraukia. O tai jau veda prie mūsų mylimo lietuviško metaforinio teatro, kuris tarsi kalba apie tai, kas yra dabar, bet buvo ir prieš 100 metų, ir bus po 200 metų. Tai saviapgaulė, nes jei gyvenu čia ir dabar, tai ir kalbėti reikia apie „dabar“. Juolab kad empirinė patirtis išlieka žmoguje, nuolat dalyvauja jo gyvenime. Neturiu pretenzijų į amžinybę, apibendrinimus, pamokslavimus.
 
O pretenzijų provokuoti turi?
Ne provokuoti, o dirginti. Provokacija man apskritai nuvalkiotas žodis, teatrinė klišė. Sudirginti, paerzinti – to siekiu. Nes jei sakysiu, kad padarom taip ir anaip, tai niekuo nesiskirsiu nuo tų kandidatų. Netikiu teatru kaip šventove – man tai absurdas, savęs apribojimas. Teatras – tai tokia visuomenės ląstelė, kuri turi dirginti. Yra proga, kaip ir šiuo atveju „Lėlės“ teatre, būti pajuokintam, įžeistam, nelikti abejingam. Jei tave sukirbina, vadinasi, esama kažko, su kuo nesutinki. O jei nesutinki, vadinasi, susimąstei, turi savo požiūrį. Tada kalbiesi apie tai su kitais ir gimsta dialogas. Taigi kūryba nesibaigia aplodismentais.
 
Maršruto“ kūrimas irgi buvo panašus į dialogą – konkretaus scenarijaus nebuvo, spektaklio audinys radosi kolektyviai dirbant, kalbantis, ieškant. Ką toks procesas duoda?
Malonumą. Be abejo, svarbu gera komanda, žmonės. Man regis, žmogui visada smagu, kai jis pats ką nors sukuria. Atradimo, žaidimo džiaugsmas „veža“. Taip ir čia – tiesiog visi kartu stengėmės kažką sukurti. Nežinau, gal aktoriui taip sunkiau, nepatogiau, bet aš nesiekiu savo kalbomis ir elgesiu sukurti sukūrinės vonios efekto. Konflikto ar spaudimo specialiai irgi nenoriu, man tai neįdomu.
Kita vertus, pats šiek tiek jutau spaudimą ir vidinį konfliktą dėl to, kad tai lėlių teatras. Ir nors iškart apsibrėžiau, kad su lėlėm nieko nedarysiu, vis tiek jaučiausi keistai. Vis sakiau sau – negalvok, kad esi lėlių teatre, dirbk kaip visada. Be abejo, tai ne lėlių spektaklis – nors yra kaukės, instaliacijos iš objektų, etiudai su atgaivintais daiktais. Ir vis tiek – apsidairau, o aplink visur lėlės.
 
Pagalvojau, kad spektaklio tema ir artėjantys rinkimai – ironiškas sutapimas.
Visiškas sutapimas. Galiu iškart išplatint pranešimą, kad jei spektaklis yra apie vieną asmenį, tai ne dėl to, kad kitus palaikau, bet tik dėl to, kad man pristigo laiko kiekvienam iš jų iškepti po tokį blyną.
 
Kalbėjosi Agnė Pulokaitė

 

„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo
„Maršrutas“. Nuotrauka iš teatro „Lėlė“ archyvo