Jurga Barilaitė, „Skaičiuotė – Abrakadabra“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Prisipažinsiu – lankydamasi parodoje niekada neskaitau pateiktos informacijos apie kūrybą ir parodos idėjas. Kartais mėgstu įsivaizduoti, kad esu seklys Morka ir klaidžioju po sales tvirtai nežinodama nieko, tik kūrinių pavadinimus. Tik grįžusi namo, mintyse susidėliojusi savo versiją, tikrinu oficialiąją. Jei matau ryškių neatitikimų, žingsniuoju parodon dar kartą ir nuodugniai vėl viską ištyrinėju. Džiaugiuosi, kad tokių baisiai gėdingų kuriozų yra buvę vos vienas kitas – galiu sau leisti įsivaizduoti, jog kaltas parodos eksponavimas. Tiesa, nepavykusius tyrimus būtinai papasakoju kitiems ir laukiu pritariamo linktelėjimo: taip taip, išdėstymas prastas.
Tokį patį tyrimą nusprendžiau atlikti ir sužinojusi apie Jurgos Barilaitės ir latvio Indrikio Gelzio solo parodas, veikiančias galerijoje „Vartai “. Atvykusią mane pasveikina Gelzio šmaikšti videokilpa , šiek tiek primenanti juokelius apie vairavimą. Iš pradžių, tik užmetusi akį, pamatau du žmones, važiuojančius automobiliu – vyras prie vairo, moteris keleivio vietoje. Regis, dabar turėtų apsikeisti. Ir apsikeičia! Tik ne vairuotojas su keleive – staiga žmonės sėdi ant kapoto, jų kojos nuleistos į saloną ir nebeaišku, kurion pusėn traukia automobilis. Suprunkščiu ir apsidairau, ar niekas į mane neatkreipė dėmesio. Įsitikinusi, kad likau nepastebėta, pritupiu prie kito šio jauno menininko kūrinio, tarsi atsainiai palikto ant grindų. Atremtos į sieną stovi penkios vienodos, po truputį siaurėjančios fotografijos, paskutinė išnyksta juodame rėme. Stengiuosi įžiūrėti, ar jos tikrai fiksuoja tą patį vaizdą. Norėtųsi sakyti, kad taip, bet vaizdas taip smarkiai ištemptas, jog fotografijos pasirodo visai nepanašios viena į kitą, o paskutinės lyg ir išvis nėra. Ką autorius tuo norėjo pasakyti, kol kas nesuprantu, tik nejučiomis susitapatinu su kūrinio pavadinimu – „Pasiklydęs akiratyje“.
Kitos salės centre stypsančios dvi tuščios knygų lentynos, kampe atremtame ekrane rodomas laikraštį skaitantis vyras, pasidėjęs kojas ant laikraščių lapų, o ant grindų palikti lyg šlapiame cemente braidžiusių batų pėdsakai mane mintyse nukelia į remontuojamo kambario aplinką. Pėdsakai veda tolyn į kitą erdvę, ir aš skubu paskui juos. Dar kartą tyliai suprunkščiu pamačiusi, kad ant raudono kilimo pėdsakų forma pasikeičia – čia eita ant pirštų galų. Kaip kvaila ir juokinga – juk kilimas vis tiek išteptas, jei norėta nepalikti dėmės, buvo galima eiti šalimais! Ant sienos pakabinta videokilpa , kažkuo panaši į anoje salėje matytas penkias fotografijas. Vaizdinių masteliai vėl keičiami, bet vis dar nesuprantu kodėl. Tai išlieka mistika iki pat tyrinėjimo pabaigos (nors jau tada galėjau susivokti, bet labai skubėjau sekti pėdsakais).
Juokingosios pėdos nuveda prie uždangos, už kurios girdėti gerai pažįstamas Jurgos Barilaitės balsas, ir ten sustoja. Įsliūkinusi vidun šiek tiek nuščiūvu – visiškoje tamsoje stovi hiperJurga ir, piktai murmėdama, net išrėkdama užkeikimus, bado į mane pirštu. Įsiklausiusi į žodžius, atpažįstu vaikišką skaičiuotę, pašnibždomis tariu tuos pačius garsus, tačiau šį kartą jie skamba visiškai kitaip nei atsiminimuose. Stengiuosi nusisukti nuo jos rimto stoto, bet šoninėje sienoje pamatau vis tolstančią ir artėjančią ranką, hipnotizuojančią spiralę... Pamažu įtikiu magiškomis Jurgos galiomis ir stebuklingu, iš pažiūros visai bereikšmių žodžių kratinio poveikiu. Ne veltui videoperformansas pavadintas „Skaičiuotė – Abrakadabra “ – tinka ne tik žodžio reikšmė, bet ir istorija. Nors dėl žodžioabrakadabrakilmės diskutuojama, jo nepaprastomis galiomis žmonės tikėjo bene iki XIX a., burtažodį naudodavo gydyti įvairioms ligoms. Dabar tai tėra žaidimų, fokusų žodelis. Atvirkščia tampa skaičiuotės istorija – menininkė įkvėpė mistikos ne tik žodžiams, bet ir pačiam išsiskaičiavimui – badymas pirštu tai į save, tai į žiūrovą virsta magišku ritualu, sustiprinančiu girdimą užkeikimą.
Patraukusi į kitą patalpą sutrinku ne mažiau. Videokoliaže „Abrakadabra – žemyn“ Jurga leidžiasi tamsiu požemiu mušant būgnams, kol jos visiškai nebematyti. Žaižaruojanti šviesa tunelio gale skatina pasmalsauti ir nueiti paskui ją, suteikia viltį (juk taip sakoma) rasti atpildą už nueitą kelią. Tačiau viltis – kvailių motina (taip irgi sakoma), todėl, užmetusi akį į kitą videokoliažą „Abrakadabra – aukštyn“, nusprendžiu, kad nieko toje apačioje nėra – tik Jurga su žaižaruojančia šviesele. Kitame kūrinyje erdvė kitokia – tai nebe senas fortas, o veikiau sovietinis pastatas. Ant jo stogo stovi išdidi herojė Jurga. Lėtai praskridus lėktuvui, ji pradeda suktis ir virsta optine iliuzija. Didvyrė Jurga stovi ant tokio pastato neatsitiktinai – kas gi, jei ne „ Dom Sovietov“ , geriau atskleidžia SSRS savimeilę ir išdidumą? Statinys uždrėbtas tiesiai ant Prūsijos Kioningsbergo pilies griuvėsių, siekiant aiškiai parodyti okupantų galybę. Girdėjau, vietiniai jį dažnai vadina monstru . O juk prieš tai matytas fortas yra išlikusi griuvėsių dalis! Pavadinimai ne tik nusako kryptis, bet ir asocijuojasi su blogiu ir gėriu. Įprasta manyti, kad aukštyn reiškia geryn , pavyzdžiui, kilti karjeros laiptais, o žemyn – blogyn , pavyzdžiui, žemai pulti. Tik šitame videokoliažeaukštynatrodo apgaulingai, tai suponuoja ir sovietinis pastatas, ir herojės virtimas iliuzija. Žvilgsniu grįžtu prie Steino požemių ir suprantu, kad visgi žemynkartais reiškia geresnius dalykus nei aukštyn.Tik iš pradžių tai sunku įsisąmoninti.
Išėjusi iš tamsios mistinės Jurgos Barilaitės kūrinio erdvės grįžtu pas Indrikį Gelzį , į kambario remontą. Į tikrovės pasaulį, kuris dėl savo kasdieniško aiškumo suteikia saugumo jausmą. Aš ir vėl čia, dviprasmiški vaizdai manęs nebehipnotizuos, galima šiek tiek atsikvėpti. Stoviu prie dviejų tuščių lentynų ir apmąstau ką tik matytus reginius aname pasaulyje. Staiga pastebiu – ir vėl tie mastelių žaidimai! Lentynos juk skirtingo aukščio, bet išmatavimai parodyti tie patys... O gal ir plotis skiriasi? Pagaliau suprantu , kad ir čia, racionalioje tikrovėje, knibždėte knibžda dviprasmybių ir paslapties, kadangi kiekvienas į viską žiūrime iš skirtingų pozicijų. Šneku ne tik apie skirtingus atstumo, žvilgsnio kampo taškus, apie kuriuos kalba lentynos (kurias iš atitinkamos vietos matome kaip visiškai identiškas) ar videokoliažas su trimis paveikslais ir trimis žiūrovais, bet apie skirtingas pažiūras ir suvokimą, kurį kartais reikia keisti, kad galėtume iki galo suvokti objekto esybę. Dabar pasidaro kaip niekad aiški automobilio videokilpos žinutė – pakeitę žiūros kryptį, pamatome naujas, netradicines objekto galimybes, apie kurias prieš tai nepagalvojome. O tai yra viso šiuolaikinio meno, visų kultūros naujovių šaltinis, stumiantis mus pirmyn.
Šį kartą pritariamo linktelėjimo iš niekieno nelaukiu ir drąsiai pareiškiu – nors atskirai pristatyti, visiškai skirtingi Jurgos Barilaitės ir Indrikio Gelzio solo pasauliai puikiai susipina papildydami vienas kitą ir atmintyje susilieja į vieną netikėtą unikalią patirtį.
Paroda veikia iki vasario 7 d.
Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.
