7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Karo šešėlis

Įspūdžiai po Tarptautinio Roterdamo kino festivalio

Linas Vildžiūnas
Nr. 6 (1112), 2015-02-13
Kinas
„Mūšiai“
„Mūšiai“
Vienas iš nuolat deklaruojamų Tarptautinio Roterdamo kino festivalio (IFFR) principų – stengtis neatsilikti nuo laiko, apčiuopti „čia ir dabar“, pristatyti žiūrovams jei dar ne tendencijas, tai bent jau ore tvyrančias nuojautas. Tad nieko stebėtino, kad šiemetinį, 44-ąjį, vykusį sausio 21 – vasario 1 d., lydėjo karo tema. Tiesiogiai ji lyg ir nėra susijusi su politine praėjusių metų realybe, karu Ukrainoje, neprognozuojama Rusijos grėsme, nubloškusia Europą atgal į Šaltojo karo laikus, tačiau signalizuoja išaugusią karo grėsmę kaip naują socialinės sąmonės veiksnį.
 
Festivalį atidarė BBC prodiusuotas filmas „Karo knyga“ („War Book“, rež. Tom Harper), improvizuojantis situaciją, „kas būtų, jeigu...“ – jeigu pasaulis atsidurtų ant branduolinio konflikto slenksčio (tiesa, išprovokuoto ne Rusijos, bet Indijos ir Pakistano). Kokie turėtų būti neatidėliotini vyriausybės veiksmai, siekiant apsaugoti savo piliečius, ir kokius užsienio politikos principus pasirinkti: izoliuotis, kaip tai daro Šveicarija, ar vykdyti sąjunginius įsipareigojimus Jungtinėms Valstijoms ir tiesiogiai įsitraukti į konfliktą? Tokius nuolat kintančius klausimus trijų dienų eksperimente svarsto specialiai suburta tarpžinybinė grupė, kad iškilus realiam pavojui vyriausybė turėtų galimų veiksmų planą. Sukurti šį „kalbančių galvų“ filmą (veiksmas vyksta uždarame kabinete) paskatino neseniai paviešinta informacija, kad Šaltojo karo metais buvo iš tikrųjų rengiamos panašios „karo knygos“. Tačiau galimas situacijos tikroviškumas nepadėjo atsikratyti abstraktaus deklaratyvumo įspūdžio. Finale triumfuoja retoriniai demokratijos principai, įpareigojantys ginti jos vertybes visame pasaulyje, išdėstyti pompastišku stiliumi, kaip daugelyje Holivudo filmų.
 
Iš tikrųjų sukrečia (salė po seanso liko pastėrusi) jau klasika tapęs Peterio Watkinso inscenizacinės dokumentikos filmas „Karo žaidimas“ („The War Game“, 1965), sukurtas pačiame Šaltojo karo įkarštyje. Neatsitiktinai ta pati BBC uždraudė filmą rodyti ir jis, nelyginant Sovietų Sąjungoje, dvidešimt metų išgulėjo ant lentynos. Vis dėlto riboto demonstravimo teisė buvo suteikta, 1967 m. „Karo žaidimas“ pelnė „Oskarą“ kaip geriausias dokumentinis filmas ir tapo svariu antibranduolinio judėjimo argumentu. Watkinso metodas – pasitelkus neprofesionalius aktorius sukurti kuo tikslesnę moksliškai pagrįstą branduolinio smūgio situaciją. Kas būtų, jeigu SSRS atakuotų D. Britanijos branduolinius arsenalus... Skrupulingai parodomi visi naikinamieji branduolinio sprogimo veiksniai: smūgio banga, šviesos spinduliuotė, spindulinė liga, tūkstančiai griuvėsiais užverstų, sudegusių žmonių, gyvų yrančių kūnų... Tačiau dar baisesnis už fizinį – ir tai jau autorinė filmo pozicija – yra moralinis visuomenės sunaikinimas, civilizacijos pabaiga. Tai valdžios suirimas, aukų pribaigimas, bado maištai, maištininkų sušaudymas, sužvėrėjimas. Kokie užaugs branduolinio karo vaikai? – klausiama kunigui tarp griuvėsių laikant mišias per pirmąsias karo Kalėdas.
 
Jauna belgų režisierė Isabelle Tollenaer, kurios dokumentinę esė „Mūšiai“ („Battles“) savo prizu apdovanojo FIPRESCI, įsiklauso į karo aidus. Pirmiausia gimtinėje, kur žemė iki šiol iškelia Pirmojo pasaulinio karo sprogmenis. Seni artilerijos sviediniai iš dirbamų laukų suvežami į tam skirtą sprogdinimo vietą – karas čia aidi jau šimtą metų. Iš Belgijos režisierė keliauja į Latviją, kur prisiminimai apie sovietinę okupaciją įgavo groteskiškas turistines formas, – galite sudalyvauti išlikimo žaidime, keikiami ir stumdomi persirengėlių jefreiterių. Komunistinę Albaniją sėte nusėję betoniniai bunkeriai, „gynę“ šalį nuo tarptautinio imperializmo, virto valstiečių karvidėmis ir vištidėmis. Ir tiktai Rusijoje praėjusio karo aidai tebegriaudi kariniais maršais. Iš Pergalės dienos minėjimo (linksma pavasario šventė senam ir jaunam su karuselėmis ir balionėliais-tankais) režisierė persikelia į neįprastą siuvyklą, kur pratyrusios meistrės siuva natūralaus dydžio butaforinius tankus ir savaeigius artilerijos įrenginius. Įdomu stebėti, kaip pripučiami jie įgauna apčiuopiamus pavidalus ir išsirikiuoja žalioje pievoje. Ir kam reikalingas toks kamufliažas? Nebent klaidinti priešo kosminę žvalgybą, kad Rusijos karinis arsenalas ramiai tebestovi savo dislokacijos vietose, užuot persikėlęs į Ukrainą.
 
Festivalio šeimininkų filmas „Dangus virš mūsų“ („The Sky Above us“, rež. Marinus Groothof) bando atkurti 1999 m. NATO bombarduojamame Belgrade tvyrojusią nuotaiką ir, regis, pakankamai sėkmingai, nors filmas ir atstovauja Vakarų Europos kino internacionalizacijos tendencijai, kai nerandantys įkvėpimo autoriai ieško jo svetur, o rezultatas dažnai nepranoksta turistinių įspūdžių. Atsitiktinai susikertantys filmo personažų keliai padeda kurti kolektyvinį nuolatinės įtampos draskomo miesto portretą. Vienintelis dalykas, kurį galima būtų prikišti, – tai tam tikras propagandinis „antiimperialistinis“ atspalvis.
 
Propagandai IFFR skyrė specialų teminį rodymą, iliustruojantį teiginį, kad visos medijos daugiau ar mažiau pavaldžios ideologinei manipuliacijai. Pradėta nuo chrestomatinio sovietinio montažinio kino pavyzdžio – Esfirės Šub „Šiandien“ („Segodnia“, 1929), tendencinga montažine seka gretinančio kapitalizmo piktžaizdes ir socializmo laimėjimus. Šiandienos kine nepridengtos propagandos mažiau, bet televizijoje jos poveikis milžiniškas. Vakariečiai, ir patys veikiami Rusijos propagandinių technikų, turbūt net neįsivaizduoja, kokį neįtikėtiną dezinformacijos mastą pasiekė informavimo priemonės pačioje Rusijoje. Tad specialaus rodymo filmai, įdomūs pažintine prasme, palyginti buvo tik vaikų žaidimas.
 
Adamo Curtiso „Kartusis ežeras“ („Bitter Lake“, vėl BBC) nagrinėja Afganistano istoriją po Antrojo pasaulinio karo ir kelia klausimą, kaip atsitiko, kad vadinamoji „Azijos žvaigždė“ akumuliavo esminius pasaulinės politikos prieštaravimus ir tapo nuolatinio ir neišsprendžiamo konflikto židiniu. Anot filmo tezės, tai Jungtinių Valstijų imperialistinės politikos, jos sandėrio su Saudo Arabija rezultatas. Mainais į naftą JAV rėmė Saudo Arabiją, kurios ideologija buvo grindžiama kraštutinai ortodoksiniu vahabizmo mokymu. Saudidai skleidė vahabizmą kitose šalyse ir radikalizavo islamo pasaulį. Vahabizmas panaudotas ir kaip jėga kovai su komunizmu, o kai Sovietų Sąjunga okupavo Afganistaną, pagrindinis Ronaldo Reagano sąjungininkas, siekiant jį išlaisvinti, vėl buvo Saudo Arabija. Galų gale vahabizmas suformavo Talibaną, o Bin Ladenas nukreipė islamo revoliuciją prieš Vakarus.
 
Žlugo ir Vakarų iliuzija, kad įmanomas demokratijos eksportas. Vargu ar įvedant į Afganistaną tarptautines pajėgas buvo atsižvelgta į ankstesnę rusų patirtį. Ši šalis, teigia filmo autoriai, veikia atvykstančius kaip Soliaris: maino pavidalus, keičia gėrio ir blogio sampratas. Taikdariai palaikė legitimią valdžią, policiją, tačiau tai buvo korumpuota valdžia ir su narkotikų kontrabanda susijusi policija. Būtent valdžia, o ne Talibanas tapo paprastų žmonių priešu. Filme panaudotoje dokumentinėje medžiagoje yra simbolinė scena, iliustruojanti nesusikalbėjimą: kažkokio seminaro metu lektorė demonstruoja susirinkusiems Duchamp’o pisuarą ir aiškina, kokia tai buvusi revoliucija mene – klausytojų žvilgsniai daugiau negu iškalbingi. Afganistano modernizacijos, ekonominio atgaivinimo projektas nepasiteisino. 2014 m. gale iš jo buvo išvestos britų pajėgos, bazės sunaikintos. Ar įmanoma kita politinė legenda, tokia, kuria galėtume patikėti?
 
Šveicarų dokumentinis filmas „Perskelta žemė“ („Broken Land“, rež. Stéphanie Barbey, Luc Peter) – apie kitą civilizacinį susipriešinimą, kurį simbolizuoja Jungtinių Valstijų ir Meksikos valstybinė siena. Arizonoje tai iki horizonto nutįsusi metalinė statinių tvora, kurios neįmanoma perlipti, ir vis dėlto ją mėgina įveikti dešimtys nelegalių imigrantų. Besislapstančių dykumoje be maisto ir vandens, paliekančių sąvartynus ir... nepalaidotų kūnų kapines. Iš arčiau jų mes nematome, tik neaiškius naktiniu prietaisu užfiksuotus siluetus. Stiprų įspūdį palieka pati ši niekieno žemė ir interviu su ją saugančiais bei greta gyvenančiais amerikiečiais. Žmonių yra visokių. Vieni vežioja ir palieka ant takų plastikinius geriamo vandens butelius, kiti yra įsitikinę, jog tai vos ne karas prieš Ameriką ir tik geros tvoros reiškia gerą kaimynystę.
 
Didelio žiūrovų pritarimo sulaukė mūsų VDFF jau rodytas estų filmas „Pelenai ir auksas“ („Kust tuleb tolm ja kuhu kaob raha?“, 2013, rež. Tiit Ojasoo, Ene-Liis Semper), demaskuojantis politinės manipuliacijos mechanizmus. 2010 m. kovo mėnesį jauni teatro NO99 aktoriai paskelbė kuriantys naują „Vieningosios Estijos“ partiją ir gegužę šaukiantys steigiamąjį kongresą. Tie keli mėnesiai buvo ištisinis politinis performansas, kurio metu naujieji lyderiai nuolat keitė savo ir partijos įvaizdį, iš turtingųjų tapo darbininkais, patys kabino ir patys tepliojo rinkiminius plakatus, dainomis, lozungais ir šypsenomis ieškojo kelio į žmonių širdis ir negailėjo kandžios satyros politiniams oponentams, o ypač – Taliną dešimtmečius valdančiai Edgaro Savissaro Centro partijai. Į politiką aktoriai nusprendė eiti pasitelkę ne programą, bet estradą ir sceną, o tokios politinės klounados, deja, apstu ir mūsų valdančiųjų padangėje. „Vieningoji Estija“ ne juokais sukėlė šalies politinio elito nerimą, nes buvo neapčiuopiama ir neįvardijama. Ar tai tik teatras, ar rimti ketinimai? Suvažiavimas buvo organizuotas aukščiausiu politinės inžinerijos lygiu, salė buvo sausakimša, ir tik tada paaiškėjo, kad visa tai fikcija, kurios tikslas – praplauti rinkėjams akis.
 
Vis ko nors estams negražiai pavydime – tai „Eurovizijos“, tai „Oskaro“ nominacijos. O šį kartą tikrai reikia pavydėti brandžios pilietinės publicistikos. Ir drąsios kultūros politikos. „Pelenų ir aukso“ projektą finansavo Kultūros ministerija ir Estijos kultūros kapitalas. Ta proga – nuoširdžiausi linkėjimai Lietuvos kino centrui Z. Sierakausko gatvėje, į kurio duris kultūros politikos samprata dar nebuvo pasibeldusi.

 

„Mūšiai“
„Mūšiai“
„Perskelta žemė“
„Perskelta žemė“
„Pelenai ir auksas“
„Pelenai ir auksas“
„Dangus virš mūsų“
„Dangus virš mūsų“