7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tapybos stotelė ir grafika tamsoje

Eglės Gineitytės ir Elenos Grudzinskaitės parodos galerijoje „Kairė–dešinė“

Kristina Stančienė
Nr. 6 (1112), 2015-02-13
Dailė
Eglė Gineitytė, „Nuo pradžių“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Nuo pradžių“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Taip sutapo, kad Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ viena po kitos savo kūrybą pristatė dvi Eglės, dvi talentingos tapytojos. Ką tik baigėsi Ridikaitės kūrybos paroda, o dabar čia kybo Gineitytės paveikslai. Sutapimų yra ir daugiau – abi Eglės priklauso tai pačiai viduriniajai lietuvių tapytojų kartai ir kūrybingų, talentingų moterų menininkių „klanui“ (kartu su Jurga Barilaite, Patricija Jurkšaityte, Aiste Kirvelyte), kuris vis auga ir stiprėja jau seniai nebe vyriškoje lietuvių tapybos teritorijoje.
 
Siejasi ir abiejų menininkių pasaulėvaizdis bei jo išraiška. Jos savo drobėse įamžina prisiminimus, išgyvenimus – tarsi dienoraščiuose ar užrašuose. Beje, Ridikaitė savo paveiksluose iš tikrųjų daug rašo (kiekvienas paveikslas turi pavadinimą – komentarą). O Gineitytės parodą lydi pačios menininkės tekstas, kuris taip pat svarbus kaip paveikslų perskaitymo raktas, „instrukcija“. Iš paveikslų ir teksto susidėlioja pasakojimas apie laiką, peizažą, kelionę, Friedrichą Nietzsche, apie konkrečią dieną ir akimirką, prieitą ribą ir žvalgymąsi už jos.
 
Be to, pasak Agnės Narušytės, Ridikaitės skaros yra metafizinės (7 meno dienos, 2015 01 30, nr. 4). Gineitytės peizažai, nors ji pati juos suskirstė į „gamtovaizdžius“ ir „sielovaizdžius“, – taip pat yra metapeizažai, nes juose nėra nei konkretybės, nei laiko. Svarbiausia čia ne gamta, o menininkės jausena susidūrus su ja. Tiesa, išduosiu paslaptį: tas mistinis kelias (ėjimas į sodą) – tai ne visai koks nors „hesiškas“ ar dzenbudistinis ritualas, o paprasta kasdienybės akimirka. Kartą tapytoja pėstute keliavo į savo kolektyvinį sodą Kryžiokuose, kur ją lydėjo tie paveiksluose atsispaudę molio koloritai, pakelės kvapai, miško drėgmė... Tačiau Gineitytei „paprasta“ ir yra „nepaprasta“. Metafizinis matmuo – tai ir pretekstas susieti jos tapybą (kaip, beje, ir Ridikaitės) su vyresniąja lietuvių tapytojų karta. Jis gražiai susijungia su galingos Arvydo Šaltenio tapybos retrospektyvos leitmotyvu, kad gražu esą „taip, kaip yra“. Žinoma, Gineitytė – ne realistė ir ne pasaulio blogio demaskuotoja. Tačiau jos noras išlukštenti kasdienybę iki kažkokios pirminės idėjos, plika akimi nematomos šerdies yra panašus, tik prie jo kitaip artėjama.
 
Gineitytė moka įvairių žavingų tapybinių burtų. Priešingai nei Ridikaitės paveikslų aerozolinis sfumato, ji teptuku tirpdo formų kontūrus, panardina jas į švelnų rūką. Parodoje „Ėjimas į sodą“ menininkė demonstruoja dvi skirtingas ir kartu glaudžiai susijusias tapybos kryptis – kairėje, arba „gamtovaizdžių“, salėje matome peizažus, kažkur tolin banguojančius laukus, sodus, kalnus. Kelionės į Pietų Prancūziją įkvėptus vaizdus menininkė apibendrina iki ankstesnėje tapyboje naudotų geometrinių kūnų – rutulio, stačiakampio, kvadrato. Tačiau toks peizažo matymas siejasi ne tiek su Paulio Cézanne’o paveikslų geometrija, kiek su XX a. pradžios tapytojais mistikais – Marku Rothko, Kazimiru Malevičiumi, kurių paveiksluose gamta ir daiktai iškyla ne kaip konkretybė, o kaip tvarūs, laikui nepavaldūs simboliai. Kitoje, parodos „sielovaizdžių“ dalyje Gineitytė suteikia rankai daugiau laisvės, o tikrovę panardina švelniuose šiltų spalvų potėpiuose. Tačiau net ir tapydama laisviau, energingiau, menininkė įsileidžia į savo paveikslus subtilių detalių, kurios sukuria ikonos ar kažkokio svarbaus pirmavaizdžio įspūdį. Tai dulsvu auksu mirganti linija, kur nors drobės kamputyje it spiralė besisukanti forma, vertikalūs „kulisai“ iš abiejų paveikslo kraštų, lyg atveriantys vartus į paslaptingą pasaulį ar natūros teatro „sceną“. Paveikslai tapyti keletu sluoksnių, tačiau lengvučiu, skystu dažu. Vieni vaizdai švelniai perkloja kitus tarsi vėjo sunešti rudens lapai, bet kada galintys pasislinkti ir atidengti nematomą sluoksnį, anapusybės uždangą, kurią nuo mūsų akių saugo ir slepia kasdienybės šurmulys.
 
Paroda liudija, kad Gineitytės tapyba keičiasi. Ankstesniuose jos paveiksluose sutikdavome šamanus ir burtininkes – bitininkus, per melsvus ledynus keliaujančias moteris, figūras, dunksančias vešlių žiedynų ir pievų fone. O naujausiuose darbuose žmogus nebedalyvauja, tik vienur kitur regime figūros silueto užuominas. Statistai pasitraukė iš scenos – trikampes ritualines kepures pakeitė kalnų piramidės, vaismedžių apskritimai, laukų kvadratai... Vis dėlto žmogaus buvimas čia yra numanomas. Tapomi daiktai, jausmai, išgyvenimai yra labai konkretūs, susiję su asmenine patirtimi. Kartu tai pasakojimas apie kažką bendra mums visiems.
 
Iki parodos buvo eita keliu, kažkokio pažinimo, nušvitimo link, nesvarbu, į Kryžiokus ar per Prancūzijos platybes – „atvirą tapybos vadovėlį“, o paroda kartu yra ir tapybos stotelė. „Ėjimas – veiksmas, kad pasiektum vietą ir sustotum“ (cituoju Gineitytę). Nes nepaisant nerašytų savo kūrybos modernistinių priesakų, ji vertina ir procesą, eigą – tai yra stabtelėjimas jai tebevykstant. Turbūt todėl su Gineitytės paveikslais taip darniai susikalba ir jos gyvenimo draugo, dizainerio Andriaus Leonavičiaus sukurti suoliukai (eksponuojami po vieną abejose salėse). Šalia pakabintas tekstas skelbia, kad juos dera naudoti pagal paskirtį, t.y. sėdėjimui. Iškart galvoje nuskamba Henri Matisse’o frazė apie meną kaip krėslą pavargusiam... Iš tikrųjų Gineitytės tikslas buvo paprastas – paslaugiai padėti parodos lankytojams. Tačiau susikūrė glaudus abipusis ryšys: blizgančio dažo linija, konstruktyvi forma, geometrinės įpjovos suoleliuose antrina paveikslams. Nors ir pagaminti iš banalios šiuolaikinės baldų pramonės medžiagos – MDP (medžio drožlių plokštės), originaliai nudažyti, šie suolai savo kiek secesinėmis, moderno formomis antrina ir XX a. pradžios simbolizmo, abstrakcionizmo idėjoms Gineitytės kompozicijose. Kartu jie veikia kaip savarankiški esiniai – parodos eksponatai – ir kaip tapytojos idėjų komentarai.
 
Transo pojūtis, kurio su kaupu gauni Gineitytės tapybos „stotelėje“, galerijoje neapleidžia ir pakilus į trečią aukštą, kur eksponuojama jaunos grafikės Elenos Grudzinskaitės paroda „Amžinas įšalas“. Nes ir čia plyti materija be ribų, pasak autorės – be ženklų ir orientyrų. Tiesa, į gamtą ši menininkė žvelgia kitaip, nebe nuo svaigių tolių ar paslaptingų vartų, o iš arti, žiūrovui kone prie kaktos pridėdama po amžino įšalo gabalą. Šie įšalo luitai kybo, dunkso atremti į sieną, o ant grindų iš jų sudėliota tarsi biliardo ar stalo žaidimo plokštuma – sušalusios žolės, grunto faktūros, nužertos mažyčiais metaliniais rutulėliais. Galvojau, kokia galėtų būti tokio objekto paskirtis ir idėja. Galbūt tai žaidimo laukas? Jis beribis, nes jo vinguriuojantys raštai neturi pradžios ir pabaigos, tačiau suskirstytas į griežtus stačiakampius arba – atskirus laukus. Ko gero, svarbiausia, kad jis kuria tam tikrą santykį su stebėtoju. Žvelgiant per rūšinę ar žanrinę prizmę, tai instaliacija tamsoje, vadinasi, kartu ir spektaklis, scenografija. Todėl žiūrovo santykis su šiais kūriniais grįstas ne įprastu grafikoje subjekto ir objekto ryšiu, greičiau tai apsilankymas grafikos „viduje“. O amžino įšalo metafora menininkei pasitarnauja kaip būdas kalbėti apie individo akistatą su savimi. Atsakymų į prieblandoje kirbančius klausimus dera ieškoti ne grafikoje, o savyje...
 
Ko gero, natūrą tyrinėjančių šiuolaikinių lietuvių grafikų rastume ir daugiau. Štai „geografiniu klimatiniu“ požiūriu Grudzinskaitei artima Inga Dargužytė svaigsta nuo rūsčios šiaurės gamtos ir jos įkvėpta kuria santūrias abstrakcijas. Tačiau Elenos kūryboje svarbu kita – vis dėlto čia kalbama apie individą ir erdvę, jo veikimo galimybes ir ribas, visuomenę kaip socialinį miražą ir būtinybę pabūti pačiam su savimi. Kartu Grudzinskaitei tebėra svarbūs technologiniai dalykai – įšalo faktūros įtikina savo meistrišku atlikimu, galvota ir apie apšvietimą, žiūrovo matymo kampą. Tai kiek primena vyresnių jos kolegių kūrybą, kurioje virtuoziškai valdomos technologijos dera su ne mažiau svarbia minties, idėjos raiška. Taigi, grafikoje, kaip ir tapyboje, regis, vyksta ne revoliucingi pokyčiai, bet jautriai panaudojami ankstesni atradimai, ir tai nė kiek netrukdo būti individualiam, atpažįstamam.
 
Ir dar – kažkur už Gineitytės paveikslų stovi paslaptingas Mokytojas, kurio mintis menininkei yra labai svarbi, o Grudzinskaitės grafikoje šmėžuoja Žaidėjo siluetas. Jos prisistatyme jis nepaminėtas, tačiau, ko gero, šį vaidmenį atlieka nepažini amžino įšalo erdvė, kuri tave negailestingai palieka vieną su savimi.
 
Parodos veikia iki vasario 28 d.
Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)
 
Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 12–15 val.
 

 

Eglė Gineitytė, „Nuo pradžių“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Nuo pradžių“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Alyvmedžiai“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Alyvmedžiai“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Išeik į lauką“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Išeik į lauką“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Užmarštis“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Užmarštis“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Stotelė“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Stotelė“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Ankantis žiūri į tolį“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Ankantis žiūri į tolį“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Veikėjas ir žiema“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Veikėjas ir žiema“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Andrius Leonavičius, „Suolelis sėdėjimui II“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Andrius Leonavičius, „Suolelis sėdėjimui II“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Elena Grudzinskaitė, „Amžinas įšalas“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Elena Grudzinskaitė, „Amžinas įšalas“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Elena Grudzinskaitė, „Amžinas įšalas“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Elena Grudzinskaitė, „Amžinas įšalas“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Elena Grudzinskaitė, „Amžinas įšalas“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Elena Grudzinskaitė, „Amžinas įšalas“, ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.