Jau penktus metus iš eilės Sevilijoje, Andalūzijos sostinėje, mokausi flamenko dainavimo ir šokio. Čia atradau antrus namus, kurie padėjo iš naujo atskleisti ir suprasti gimtuosius namus ir mano šaknyse paslėptus lobius. Studijuodama Sevilijoje supratau, kad flamenkas, o, matyt, ir bet kuri kita kultūra, įsileidžia mane tik iki tam tikros ribos, o galbūt ir atvirkščiai, mano esybė priešinasi ir neleidžia persimainyti iki kaulų smegenų. Atsirado poreikis giliau ir sąmoningiau pažinti savosios kultūros bruožus. Teko atsitraukti nuo savo šalies, susižavėti flamenku ir per kontrastą atrasti sau artimą archajiškos lietuviškos sutartinės magiją.
Flamenko mokosi žmonės iš viso pasaulio. Ypač daug japonų. Kartą teko dalintis butą su šokėja iš Japonijos. Kai jos kambaryje skambėdavo japoniškos dainos, žinodavau, kad ji raminasi, kad jai sunku. Medituodama su japoniškomis dainomis šokėja sugrįždavo į savo gimtus namus ir atgaivindavo kraujo ląsteles okinavietiškų garsų ir sąskambių deriniu.
Aš irgi pavargdavau nuo gerokai aukštesnių ir stipresnių, nei man įprasta, flamenko decibelų. Pamokose įsikišdavau kamštukus į ausis ir pasaulis atrodydavo kiek ramesnis. Ypač sunku būdavo ištverti ilgai trunkančią penktadieninę grupinio džiaugsmo euforiją, kuri andalūzams natūrali. O man taip ilgai šypsotis ir džiaugtis būdavo sunku. Dabar džiaugsmo raumenys jau ištreniruoti.
Grįžusi į savo laikinus namus Sevilijoje ramindavausi sutartinėmis, kurių monotonija atgaivindavo mano ieškančią sielą. Jausmų bei minčių upės vėl pradėdavo tekėti šiaurietiška ramia tėkme.
Flamenkas mane įtraukė į savo karštą ir emocingą pasaulį. Ispaniškos kultūros perlas jau yra mano asmenybės dalis, be kurio galbūt ir savosios nebūčiau atskleidus su tokia meile. Flamenkas atvėrė džiaugsmo šaltinį ir suteikė drąsos išreikšti tai, kas veržiasi iš gilumos, o džiaugsmo raumenys padeda įgyvendinti svajones.
Po penkerių pažinties su flamenku metų, iš naujo atradusi savąsias sutartines, džiaugiuosi, kad Lietuvos žmones galiu pakviesti į ilgai brandintą ir puoselėtą spektaklį „Flamenko ir sutartinių jungtuvės“, kuriame dalyvauja flamenko atlikėjai iš Sevilijos: Javieras Gomezas (gitara, Ispanija), Vicente Gelo (vokalas, Ispanija), Yamuna Henriquess (šokis, Vokietija, Portugalija), Gabrielis Aragu (šokis, Čilė); LMTA Teatro ir kino fakulteto vaidybos trečio kurso studentai (kurso vadovas Oskaras Koršunovas):Gailė Butvilaitė, Žygimantė Elena Jakštaitė, Kamilė Petruškevičiūtė, Augustė Pociūtė, Inga Šepetkaitė, Ugnė Šiaučiūnaitė, Paulina Taujanskaitė, Viktorija Žukauskaitė, Eimantas Pakalka, Petras Šimonis, Oskar Vygonovski, Artiom Rybakov; sutartinių giedotojų ansamblis „Ūtara“:Lilija Milašienė, Jolanta Vaišvilienė, Rūta Aladavičienė, Aušra Antanavičienė. Tai teatralizuotas muzikinis pasakojimas apie flamenko ir sutartinių susitikimą, meilę, jungtuves, medaus mėnesį ir tai, kas iš jų gimsta. Tai spektaklis apie nuolatinį judėjimą ir neišvengiamą tarpusavio ryšių kaitą.
Sutartinės – ypač svarbus mūsų kultūros reiškinys, lietuviškojo identiteto branduolys, atskleidžiantis magišką monotonijos galią ir gebėjimą išlikti, išbūti bet kokiomis sąlygomis. Sutartinių muzikinio mąstymo sistema rodo jų archajiškumą. Anot knygų apie sutartines autorės, prof. Daivos Vyčinienės, jų ilgaamžiškumą rodo ne tik nepaprastai didelė atlikimo būdų įvairovė, bet ir plati estetinio vertinimo skalė: nuo sutartinių prilyginimo staugimui vilkų balsais iki žavėjimosi jų demoniška jėga, motorikos tikslumu bei skambesiu, artimu poetiškiausio paukščio – gulbės „tūtavimui“.
Flamenkas yra Ispanijos pietinės dalies, Andalūzijos, kultūros šerdis, jungianti dainavimą, šokį ir skambinimą gitara. Romų, krikščionių, arabų, sefardų, afrikiečių, Pietų Amerikos, vietinių ispanų senųjų kultūrų natūrali tarpusavio kaita sukūrė flamenko meną. Nors flamenkas yra kultūrinio proceso ir daugelio tautų kultūrinės meninės raiškos mišinys, jis turi savo autentiškus bruožus. Flamenke esantis istorinis kodas sukuria pagrindą bet kuriai kitai tautai jame surasti dalelytę savęs. Jis augo, vystėsi ir plito geležinkelių, upių ir sausumos keliais, kurie jungė senuosius pietų Ispanijos miestus. Tai dinamiškos miesto kultūros atspindys. Flamenko melodijomis skamba ne tik nežinomų autorių, bet ir Ispanijos poetų Federiko Garsia Lorkos, Augusto Ferano, Manuelio Mačado ir kt. eilės.
Sutartinės ir flamenkas yra itin kontrastuojančios etninių tradicijų išraiškos formos, tačiau jos dera papildydamos viena kitą būtent skirtingumu ir ne racionaliai suvokiamais, bet pajuntamais saitais, atveria paslėptą abiejų kultūrų grožį ir turtingumą.
Spektaklio dailininkė Daiva Samajauskaitė; choreografės Sigita Juraškaitė, Rūta Butkus; šviesų dailininkas Vilius Vilutis; garso režisierius Virginijus Bagdzevičius; dizaineris Mykolas Budraitis.
Paskutinės kelionės į Seviliją metu teko duoti interviu Ispanijos nacionaliniam radijui apie flamenko ir sutartinių susitikimą. Manęs klausinėjo, kodėl mane sudomino flamenkas ir kodėl jis gali būti įdomus šiaurietiškos šalies žmonėms? Pamąsčiau. Juk flamenkas yra andalūzų tradicija. Andalūzija reiškia „po saule“, o mums saulė labai svarbi, mes jos pasiilgstame. Tad flamenkas šiaurietį gali sušildyti savo andalūziška šviesa ir šiluma, kurios yra flamenko garsuose. Ateikite pasišildyti ir ištirpdyti žiemą.
Spektakliai „Flamenko ir sutartinių jungtuvės“:
Kaune: vasario 19 d. 18 val., Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Anykščiuose: vasario 20 d. 18 val., Anykščių menų inkubatorius, J. Biliūno g. 53
Vilniuje: vasario 21 d. 19 val., Lietuvos rusų dramos teatras, J. Basanavičiaus g. 13
Panevėžyje: vasario 22 d. 17 val., Panevėžio muzikinis teatras, Nepriklausomybės a. 8
