Artūras Areima, pastaruoju metu dirbęs su klasikine dramaturgija, sausio pabaigoje – vasario pradžioje nustebino šiuolaikinio kūrinio pastatymu, skirtu visai šeimai. Tiesa, spektaklio „Mechaninė širdis“ pagal tokio pat pavadinimo Mathias Malzieu knygą publika ribojama ženklo N-10.
„Mechaninėje širdyje“ (inscenizacijos autorė Gabrielė Labanauskaitė) pasakojama apie berniuką Džeką, gimusį paauglei motinai pačią šalčiausią naktį Edinburge. Vos gimusiam jam suledėjo širdis, tad pribuvėja Madlena (ji ir šiokia tokia ragana) vietoj jos įtaisė laikrodį su gegute. Paauglė mama nebematė Džeko, niekas nepanoro jo įsivaikinti, tad jis augo kaip Madlenos sūnus. Kad ir kaip saugomas nuo stiprių jausmų, jis pamilo mažutę flamenko dainininkę. Spektaklyje pasakojama, kaip jis ieškojo mis Akasijos, kaip ją rado, kaip jie mylėjo vienas kitą ir galiausiai kaip jis ją prarado. Tuomet paaiškėjo, kad mylėti jam nėra taip pavojinga, kaip jį buvo perspėjusi Madlena. Ji, kaip kiekviena rūpestinga motina, tenorėjusi apsaugoti Džeką nuo skausmo.
Šioje istorijoje ar bent Areimos sceninėje jos versijoje daugiausiai kalbama apie romantišką meilę, įsimylėjimą. Kaip dažname spektaklyje, į kurį kviečiami ir mažieji žiūrovai, pagrindinė mintis išsakoma ganėtinai aiškiai: mylėti būtinai reikia, net jei ta meilė be atsako – tik mylėdami galime patirti didžiausią laimę ir geriau pažinti save. Vis dėlto tiek daug apie įsimylėjimą (ir visokias su tuo susijusias veiklas, aktualias, regis, tik prasidėjus paauglystei) kalbėti spektaklyje, skirtame publikai nuo dešimties metų, vargu ar verta. „Mechaninės širdies“ kūrėjai per mažai vietos paliko kitokiai, neromantiškai meilei. Nors pirmoje spektaklio dalyje Džekas (Saulius Čiučelis), atsisveikindamas su Madlena (Eglė Grigaliūnaitė), pasako, kad ją myli, o ji atsako jam tą patį, tai nutinka tarsi prabėgomis. Tokios scenos sureikšminti spektakliui tik įsibėgėjant, matyt, nereikia, nes per anksti paaiškėtų Madlenos apgaulė: mylėti Džekui visai nepavojinga. Jis gali mylėti Madleną ir išgyventi išsiskyrimo skausmą. Nors jam griežtai uždrausta tą daryti. Ir meilė motinai, meilė draugui, stebuklų meilė nustumiamos į antrą ar dar tolimesnį planą. Tad vis dėlto spektaklis skirtas ne visai šeimai, o tik tiems, kuriems romantiška meilė jau arba vis dar aktuali.
Kita ryški spektaklio tema yra patyčios. Tačiau ir čia ne viskas taip, kaip turėtų būti teatre vaikams ir jaunimui. Džekas ir Džo (Tomas Erbrėderis) siekia tos pačios mergaitės meilės. Stipresnis ir populiaresnis Džo užgaulioja, niekina Džeką. Perspėtas Madlenos valdyti savo pyktį, Džekas patyčias kenčia keletą metų, kol galiausiai nesusivaldęs išduria Džo akį. Čia viskas tarsi ir turėtų baigtis (kaip 2007 m. Estijoje sukurtame filme „Klasė“, rodytame ir Lietuvos moksleiviams: viskas baigiasi, kai tie, iš kurių tyčiojamasi, neapsikentę imasi neadekvačiai veikti), bet Džekas ir Džo susitinka dar kartą, jau suaugę. Vienas su kitu jie elgiasi ganėtinai agresyviai (nors Džeko agresija labiau savidestruktyvi), nes abu vis dar bijo savo jausmų ir nesugeba būti atviri. Tikslą – Akasiją – pasiekia tas, kuris parodo daugiau savitvardos. Taigi galiausiai iš visos patyčių istorijos nieko neišeina: nekalbama apie priežastis, o pasekmės ir tam, kuris tyčiojosi, ir tam, iš kurio tyčiotasi, vienodai nemalonios.
Tokį nuolankumą, prisitaikymą, stebėjimąsi pasekmėmis ir priežasčių nutylėjimą spektaklyje pabrėžia visą veiksmą išlaikoma gana aukšta įtampa. Beveik visą laiką scenoje tvyro prietema, perskrodžiama prožektorių, mokslinę fantastiką ir iš jos išaugusį steampunk stilių primena Martos Vosyliūtės scenografija bei Monikos Gurskytės kostiumai, kaip visada atmosferą kaitina Antano Jasenkos muzika. Nuo Džeko gimimo, taigi nuo pradžių, įtampa tik didinama, beveik neleidžiant atsikvėpti. Todėl Džeko gyvenimas scenoje atrodo ne kaip naivaus berniuko, ieškančio jam patinkančios mergaitės, nuotykis, o kaip tragiška mylėti besimokančio vaiko patirtis, galimas daiktas, padėsianti jam gyventi toliau. Taigi ne pasaka, o drama. Toks aukštos įtampos seansas tinkamas tikrai ne visai šeimai, net jei jos nariams gerokai daugiau nei dešimt metų.
Režisierius, iki šiol dirbęs su teatru suaugusiesiems, per mažai pažįsta teatro vaikams ypatumus. Todėl visai šeimai kurtas spektaklis atrodo kur kas tinkamesnis paaugliams. Teatras jaunimui Lietuvoje ganėtinai apleista sritis, tad Areima galėtų pradėti kamšyti šią spragą. Vis dėlto režisieriui kiša koją jo mėgstama formalistinė vaidyba. Siekiant judesio tikslumo bendradarbiauta su šokėju, choreografu Mantu Stabačinsku, bet į judesio formą įvilkta net ir tai, kas spektaklyje būtų galėję išlikti paprasta, atvira ir nuoširdu. Blogiausia, kad formalizmas pasitelktas ne tik masinių scenų, bet ir pagrindinio veikėjo kūrimui. Saulius Čiučelis, už vaidmenis kituose Areimos spektakliuose įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“, gali derinti psichologinę ir formalistinę vaidybą. Tačiau šiame spektaklyje, kur taip svarbu užmegzti emocinį ryšį su pagrindiniu personažu, nugali formalizmas. Psichologinė vaidyba, galinti padėti publikai patikėti, įsijausti, susitapatinti su personažu, čia nesvarbi: Čiučelis scenoje juda ne kaip tikras žmogus, dažnai atsiduria scenos gilumoje, iš kur užmegzti ryšį su žiūrovais sudėtinga.
Sukūrus situaciją, kurioje žiūrovai patikėtų Čiučelio Džeku, švelniai, žaismingai įtraukus juos ne vien tik į linksmą fantazijos pasaulį, spektaklis būtų tapęs išskirtiniu teatriniu įvykiu visai šeimai. Tada neatrodytų, kad „Mechaninės širdies“ atmosfera pasiskolinta iš Timo Burtono filmų ar kad tai – ne aukščiausios kokybės Martino Scorsese’s „Hugo“ perdirbinys. Jautrus ir atviras personažas padėtų kurti jautrų ir atvirą spektaklį ir apsaugotų jį nuo pretenzingos teatrinės pozos. Bet pamokos apie atvirumo ir pažeidžiamumo naudą, taip neaiškiai susakytos spektaklio pabaigoje, pats režisierius, regis, vis dar nėra išmokęs.