7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Atviri atvaizdai

„Ar tai liekanos, ar užuomazgos?“ – tokį klausimą mėgsta užduoti vienas mano pažįstamas, žiūrėdamas į menkus drabužėlius ant kūno užsimetusią moterį. Šis klausimas nedavė ramybės ir man, išvydus menininko Gyčio Skudžinsko darbų parodą „12 fotografijos tiesų“, šiuo metu veikiančią VDA parodų salėje „Titanikas“.
Jau pats pavadinimas intriguoja. Tikriausiai kiekvienas, besidomintis menu, užeitume į parodą, pavadintą „12 tapybos tiesų“ ar „12 skulptūros tiesų“ ir pan. Tikrai smalsu, kokios tos tiesos, kas jas „įtiesino“, ar jos sutampa su mano tiesomis? Šiuo atveju tai fotogr..., ne, negaliu jo pavadinti fotografu, nes jis pats per atidarymą minėjo, kad fotografijos profesionalai jo nelaiko fotografu, tik mėgėjai. Tai kaip jį pavadinti? Turėtų būti lyg ir fotografas, jei paroda apie fotografiją. Štai ir įvardijau skirtumą – tai ne fotografijos paroda, o paroda apie fotografiją! Nors vis dėlto nuotraukų ten šiek tiek yra... O gal galime Skudžinską pavadinti tiesiog menininku, naudojančiu fotografiją?
Parodos anotacijoje šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas ir kritikas Jurijus Dobriakovas rašo, kad „atvaizdas kaip toks jam (Skudžinskui, – T. I.) praktiškai neįdomus; kur kas labiau autoriui rūpi jo viduriai, vidinis veikimo mechanizmas arba vieta tam tikroje platesnėje kontekstualioje sistemoje“. Nesutikčiau su Jurijumi, nes man atrodo atvirkščiai – Skudžinskui atvaizdas labai įdomus. Netgi sakyčiau – labai svarbus. Toks svarbus, kad jis jį slepia: apverčia (serijoje „Albumas“), užtušuoja ir pakiša po deklaratyviu tekstu (serijoje „Transparantai. Artist’s Statement“ / „Menininko pareiškimas“), dekonstruoja ir supina savąją versiją (serijoje „Stilius ’03“) ar susiurbia su pinhole kamera ir transformuoja į asmeninį dienoraštį (serijoje „Infospalvos“). Būtent atvaizdo paslėpimas ar jo dekonstrukcija ir suteikia kūriniui didžiausią prasminį krūvį, tampa jo esme. Ar mes taip įdėmiai ir su didžiuliu smalsumu tyrinėtume apverstas „Albumo“ nuotraukas ir užrašus ant kitų jų pusių, jei nežinotume, kad po jais slepiasi atvaizdai? Ar tie užrašai įgytų prasmę be atvaizdo? Jų neprieinamumas ir sukuria intrigą. Tai – erdvė mūsų interpretacijų laisvei. O štai serijoje „Backgrounds“ („Fonai“) jis elgiasi kaip atvaizdų kolekcionierius ir užsiima objektyviu dokumentavimu.

Turkiškas Čechovas

Lėtas, kartais itin lėtas tempas. Įdėmus įsižiūrėjimas ir įsiklausymas. Ilgi statiški planai. Pauzės. Personažų vidinių būsenų perteikimas stebint juos tarsi iš šalies, nemėginant tapatintis, bet sykiu išreiškiant savo santykį su supančiu pasauliu, – tai šiandienos sinefilui turbūt nesunkiai atpažįstamas turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano braižas. Nepasakytum, kad jis būtų unikalus, tiesiog šiais laikais itin retas. Programinis mažumos kinas, sekantis geriausiais klasikos pavyzdžiais. Pakanka žvilgtelėti į Ceylano mėgstamiausių autorių sąrašą: Tarkovskis, Bressonas, Antonioni, Bergmanas, Ozu...
 
Pernykštė žinia iš Kanų, kad Nuri Bilge Ceylano filmą „Žiemos miegas“ žiuri įvertino aukščiausiu festivalio apdovanojimu, nebuvo netikėta. Jau nuo 2002 m., kai ten parodytas filmas „Vienišius“, šis režisierius yra Kanų elitinio klubo narys, apdovanojimus pelnydavo kiekvienas naujas jo filmas: „Vienišius“ – Didįjį žiuri prizą, „Klimatas“ (2006) – FIPRESCI prizą, „Trys beždžionės“ (2008 m.) – geriausio režisieriaus prizą, „Kartą Anatolijoje“ (2011) – vėl Didįjį, ir pagaliau „Žiemos miegas“ („Kış Uykusu“, 2014) – „Auksinę palmės šakelę“. Tarsi Ceylanui skirta šakelė jau anksčiau augo ant Kanų palmės medžio ir tik dabar buvo nuskinta. Gaila, kad net kiek per vėlai, nes „Žiemos miegas“, nepaisant aukštos kinematografinės kokybės, nepalieka tokio stipraus įspūdžio kaip „Kartą Anatolijoje“.
 
Stebėtinai harmoninga skirtingų žanrinių elementų – kriminalinės dramos, kelio filmo ir filosofinio disputo, į kurį, regis, vis labiau linksta režisierius, – visuma, atšiauraus peizažo sugestija, nakties ir dienos nuotaikų kaita, aplinkybių atsitiktinai suvestų personažų portretai, – visa tai kūrė hipnotinę ir sykiu labai autentišką „Kartą Anatolijoje“ atmosferą, perteikiančią visos visuomenės dvasinę savijautą, jos nuolankumą, snaudulį, apatiją. Tokio autentiškumo labiausiai ir stokoja literatūrinė „Žiemos miego“ siužetinė konstrukcija, nors dirbtinumą, beje, pajunti ne iš karto.

Septyni nykštukai ieško adresato

Po teatro vaikams turtingo sausio ir Vilniaus mažasis teatras pakvietė į premjerą mažiesiems – originalią pasakos „Snieguolė ir septyni nykštukai“ versiją. Pasaką perrašė ir režisavo Evaldas Jaras, šiame teatre prieš keletą metų pastatęs „Mamą katiną“ – ypač didelio populiarumo sulaukusią Čilės rašytojo Luiso Sepúlvedos apysakos interpretaciją.
 
Kurdamas spektaklį „Septyni nykštukai ieško Snieguolės“, režisierius panaudojo kelis jau patikrintus sėkmės elementus: vaisingą bendradarbiavimą su dailininku Mariumi Jacovskiu, iš esmės vyrišką aktorių trupę ir komiška improvizacija grįstą vaidybą. Šįkart scenografijos sprendimą laikyčiau kone labiausiai vykusiu meniniu sumanymu. Vienoje scenos pusėje – milžiniškas medžio kamienas su drevėmis-langais, atstojantis nykštukų namą, kitoje – efektingai ir išradingai naudojamas veidrodžio rėmas su užuolaida, per vidurį – žalia miško aikštelė, o gilumoje – du postamentai su Snieguolės suknele ir riterio šalmu. Atrodo, lyg pati Mažojo teatro scenos erdvė turėtų magišką galią į kone kiekvieną šioje scenoje gimstantį naują spektaklį įterpti kokią nors Rimo Tumino spektaklių reminiscenciją – scenografijos ar rekvizito detales, praeitin nugrimzdusio grožio idėjos atgarsį ar atmosferą. Naujajame spektaklyje vaikams irgi jų netrūksta. Tekstas sufleruoja – nykštukų miškas virto muziejumi, o jie patys – tik legendinių žygdarbių šešėliais. Tai turėtų patvirtinti ir minėti postamentai, ir „paauksuotas“ muziejinis atitvaras scenos priekyje. Man ši tvorelė tapo simboliu – atsiribojimo, nebendravimo ir dirbtinumo.
 

VMT informuoja, kad „Septyni nykštukai...“ skirti ne patiems mažiausiems, tačiau ir vyresniems vaikams turėtų būti nepaprasta susigaudyti, kas ir kodėl vyksta spektaklyje.

Mirė ilgametė Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Regina Paliukaitytė

 Vasario 7 dieną mirė ilgametė Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro (dabar – Lietuvos nacionalinio dramos teatro) aktorė Regina Paliukaitytė (1940 01 06–2015 02 09). Ši aktorė per gyvenimą sukūrė virš 100 vaidmenų, o labiausiai išgarsėjo nusifilmavusi Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos filme „Jausmai“.

 

Regina Paliukaitytė gimė 1940 m. sausio 6 d. Kaune. 1957 m. baigė Utenos pirmąją vidurinę mokyklą.  1961 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. 
 
Aktorė dirbo Šiaulių, Akademiniame dramos ir Pilies teatruose. Sukūrė virš 100 vaidmenų. Dalyvavo radijo ir televizijos vaidinimuose, telefilmuose, radijo laidose, kaip skaitovė – koncertuose, taip pat dirbo pedagoginį darbą – dėstė scenos kalbą Vilniaus universitete ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
1969 metais už Agnės vaidmenį  režisieriaus A. Grinkevičiaus kino filme „Jausmai“ Baltijos šalių, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje Reginai Paliukaitytei suteiktas geriausios moters vaidmens atlikėjos vardas. „Jausmai“, paminint kino gyvavimo šimtmetį, 1995 metais buvo išrinktas geriausiu visų laikų lietuvišku vaidybiniu filmu. 
 

Gyvenimo praktika

2012 m. Londone vykusias parolimpinės žaidynes pradėjo triukšmingas šou. Įsimintiniausios šio atidarymo akimirkos – paralyžiuoto mokslininko kosmologo Stepheno Hawkingo pasirodymas ir kompiuteriniu balsu per jam specialiai sukurtą įrangą nuskambėjusi kalba, kurioje jis priminė savo teorijas apie ribų neturinčią visatą ir teigė, kad ribų nereikėtų ir žmonių siekiams.
 
Dabar jau septyniasdešimt trejų metų britas nuo dvidešimt vienų serga amiotropine lateraline skleroze. Ši liga sunaikino kadaise energingo, nenustygstančio jaunuolio raumenis ir prikaustė prie invalido vežimėlio. Rodos, šis faktas ir vaizdas tokie nepakeliamai trikdantys, kad net du filmai priešinasi šiai aplinkybei ir rekonstruoja mokslininko jaunystę, kai jis dar buvo sveikas. Filmai pabrėžia pirmųjų akistatų su liga akimirkas, kai Hawkingas sužino diagnozę, puola į neviltį, tačiau palaikomas mylimos merginos sugeba atsitiesti, gyventi ir dirbti toliau. 2004 m. televiziniame Philipo Martino „Hokinge“ jį suvaidino Benedictas Cumberbatchas. Pernykščiame Jameso Marsho filme „Visko teorija“ („Theory of Everything“, D. Britanija, 2014) šiltą ir žavų, jau „Auksinį gaublį“ laimėjusį ir „Oskarui“ nominuotą vaidmenį sukūrė Eddie Redmayne’as.

Niekas nepasikeis

Agniui Jankevičiui nesvetimas socialiai, politiškai angažuotas teatras. Ne tik spektakliai, bet ir pasisakymai viešumoje, darbas su „Bad Rabbits“ sako, kad šiam režisieriui svarbu teatre kalbėti aktualiai, skaudžiai, kelti nepatogius klausimus apie visuomenę, įstatymus, nerašytus susitarimus ir piktnaudžiavimą valdžia. Tad jo sprendimas statyti satyrinį spektaklį Vilniaus teatre „Lėlė“ suintrigavo aštraus, esamą tvarką išjuokiančio ir ją keisti siūlančio kūrinio galimybe.
 
Sausio 30 d. parodytas „Maršrutas“ prasidėjo itin entuziastinga aktorių (Karolis Algimantas Butvidas, Jurgis Marčėnas, Birutė Belada Tauterytė, Indrė Liutkevičiūtė, Dainius Tarutis) scena, kurios metu papasakota, kad jie yra daiktai iš garažo (tarpinė, pompa, valytuvai, domkratas), o aplinkui – įvairūs kiti daiktai, su kuriais aktoriai-daiktai turėjo asmeninį ryšį. Ilgainiui paaiškėja, kad garažas priklausęs Stasiui, buvusiam maršrutinio taksi vairuotojui. Dar paaiškėja, kad prarastas mikroautobuso vairuotojo darbas – ne vienintelė Stasį ištikusi bėda: kažkam užkliuvo jo žmona, kažkam – jo vaikai, o dar kitam prireikė jo balso. Žodžiu, Stasio gyvenimą ištiko... kas jį ištiko, Indrės Liutkevičiūtės pasirenkamas žiūrovas ar žiūrovė turi paklausti garsiai. O ištarus tą klausimą prasideda pasakojimas apie padarą Arturą, dabartinį Vilniaus merą Artūrą Zuoką, ir ne itin švarius jo darbelius.

Pagrindinis vaidmuo menui

Timas Burtonas – vienas originaliausių šių dienų režisierių. Jo filmuose dažnai susilieja pasaka, siaubas, animacija. Ypatingas Burtono vizualumo pojūtis prikėlė naujam kino gyvenimui komiksų didvyrį Betmeną ir daugybę kitų masinės kultūros ir vaizduotės personažų. Šią savaitę ekranuose pasirodo naujausias režisieriaus filmas „Didelės akys“ („Big Eyes“, JAV, 2014), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Amy Adams ir Christophas Waltzas. Pateikiame pokalbį su filmo scenarijaus autoriais Larry Karaszewskiu ir Scottu Alexanderu, kurie bendradarbiavo su Burtonu ir kuriant filmą „Edas Woodas“. Pokalbį, kuris buvo išspausdintas žurnale „Kino“ (2015, Nr. 1), pateikiame sutrumpintą.

Vidinis požiūris

Komentarą apie žakardo technologijos galias šiuolaikinio meno lauke norėčiau pradėti meno rinkos, kuri yra tarytum aktualijų barometras, pavyzdžiu. 2009 m. „Art Basel Miami“ meno mugėje vieno ryškiausių JAV menininko Chucko Close’o žakardo tapiserija (autoportretas) buvo parduota už 120 000 JAV dolerių. Kūrinio unikalumo ir pardavimo faktas sulaukė atgarsių ir nemenko susidomėjimo spaudoje. Pastarojo dešimtmečio Ch. Close’o parodose šalia tapybos nemažą dalį sudaro ir menininko užsakymu žakardo staklėmis austi milžiniški portretai, atrodantys lyg išdidintos itin aukštos raiškos fotografijos. Parodose įdomu stebėti ne tik pačius kūrinius, bet ir juos apžiūrinčiųjų reakcijas: įsistebeilijimą, žiūrovo nuolatinį judėjimą artyn ir tolyn nuo kūrinio, technologijos (įgyvendinimo proceso) tyrinėjimą ir nuostabą, kylančią suvokus, jog stebi ne fotografiją ar hiperrealistinę tapybą (būdingą ankstyvajai Ch. Close’o kūrybai), o tekstilinį kūrinį. Žodžiu, nuo pirmojo kontakto su kūriniu žiūrovą traukia technologinis hiperrealistinio atvaizdo tekstiliniame paviršiuje aspektas. Tai ne skaitmeninis atspaudas ant drobės (tuo būtų buvę galima autorių įtarti realistinės tapybos atveju, jeigu nematytume jo sukurtų portretų datų – pirmieji Ch. Close’o perdėm tikroviški tapybos kūriniai sukurti gerokai anksčiau už tokius efektus siūlančių skaitmeninių technologijų pasiūlą). Kiekvienas milimetrinis tapiserijų atvaizdo taškelis yra sukurtas manipuliuojant suaustų siūlų ir gijų kombinacijomis, suprogramuotomis kompiuteryje, ir kodų sistemomis, įskiepytomis protingų audimo staklių „smegenyse“.

Atspindėti šviesą

 Metų pradžioje įvykęs dainininkės Rasos Juzukonytės jubiliejinis koncertas Valdovų rūmuose, šiltai sutiktas gausiai susirinkusios publikos, nuskambėjo kaip ryškus jos kūrybinio tarpsnio akcentas, ilgai lauktas įvertinimas. Dideliu žiniasklaidos dėmesiu dainininkė nelepinama, o ir dabarties diktuojamu savireklamos poreikiu nepasižymi. Tad galbūt mažai kas žino, jog kasdien, be jokios pompastikos, be TV eterių ar didžiųjų teatrų scenų, programas rengianti ir visoje Lietuvoje koncertuojanti R. Juzukonytė yra praėjusi ne mažiau turtingą ir „kalnuotą“ kūrybinį kelią. Jis prasidėjo Garliavos Švč. Trejybės bažnyčios chore, kuriam vadovavo puiki muzikė ir talentinga pedagogė vienuolė Zuzana Miliūtė. Jos paskatinta, R. Juzukonytė pasuko į Juozo Gruodžio konservatoriją, vėliau studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas iškilius pedagogus Jolantą Čiurilaitę, Joaną Kepenienę, Virgilijų Noreiką, Ireną Milkevičiūtę, Reginą Maciūtę, tobulinosi užsienio profesorių interpretacijos meistriškumo kursuose, pelnė diplomus tarptautiniuose konkursuose Varšuvoje ir Bratislavoje. 1994 m. R. Juzukonytė debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Safi vaidmeniu Johanno Strausso operetėje „Čigonų baronas“. Netrukus šiame teatre, maestro Jono Aleksos vadovaujama, parengė vieną sudėtingiausių soprano partijų – pagrindinę Aidos partiją Giuseppe Verdi operoje „Aida“. Dainininkė yra sukūrusi ir daugiau operos vaidmenų (Žynė, Fraskita, Mama, Andželika, Liza, Tatjana, Dezdemona ir kt.), dainavusi Klaipėdos muzikiniame teatre, dalyvavusi tarptautiniuose festivaliuose (Franzo Schuberto, Thomo Manno, Operetės Kauno pilyje ir kt.), koncertavusi Vokietijoje, Lenkijoje, Anglijoje, Norvegijoje, JAV, Italijoje, Egipte ir kitose šalyse. Klasikinį operos žanrą R. Juzukonytė sėkmingai derina ir su populiariosios muzikos repertuaru (projektai „Klasikos metamorfozės“, „Muzikinės diversijos“), yra netgi įrašiusi dainą gotikinio roko grupės „Siela“ albume.

Tuščių šovinių terapija

Daugybė raudonveidžių žmogeliukų siekia išmušti tave iš vėžių. Jų pilna visoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė. Jie akivaizdžiai nori, kad pasijustum sekamas, stebimas, „nuklausomas“. Pamažu supranti, kad kaip tik dabar, šią akimirką, atsiranda, t.y. jau atsirado, puiki proga pajusti tą galingą teatro jėgą, kuriai užplūdus pats tampi bejėgis. Apskritai net pradeda kilti klausimas, kas tu esi? Tai visai natūralu, mat jei jau į tave krypsta kostiumuotų nepažįstamųjų (ar bent vieno iš jų) akys, tiksliau tariant, galva, automatiškai darosi įdomu, ką jos, t. y. ji, tavyje, tavo laikysenoje ar veido išraiškoje, o gal net ir kiaurai jų mato. Vis dėlto, nors ir spėji pasidžiaugti savo matomumu, beprasidedančio spektaklio interaktyvumu, iki galo susireikšminti nepavyksta. Pažiūrėjęs atidžiau pamatysi, kad iš tiesų tai niekam tu, bent jau čia, neįdomus. Žvelgiama visai ne kiaurai į tave (ir iš kur tiek naivumo?), o tik kiaurai pro tave. Tu, kaip ir visi likę žiūrovai, čia esi tik kūrėjo ir kūrinio, režisieriaus ir jo kuriamo teatro, Oskaro Koršunovo ir OKT, jų praeities ir ateities jungiamoji grandis ar paprasčiausias jau nežinia kelintos gerbiamo režisieriaus akistatos su savo kūryba ir pačiu savimi liudininkas.

PUSLAPIS
IŠ
1003