7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kaip egzistuoti tikrovėje

65-oji Berlinalė įpusėjo

Živilė Pipinytė
Nr. 6 (1112), 2015-02-13
Kinas
„Niekas nemėgsta nakties“. L. Betancor nuotr.
„Niekas nemėgsta nakties“. L. Betancor nuotr.
Žvaigždėms šiemet Berlinalėje nesiseka. Neįtikėtinai silpname atidarymo filme – Isabel Coixet „Niekas nemėgsta nakties“ („Nobody Wants the Night“) – Juliette Binoche teko Arktikos tyrinėtojo Roberto Peary žmonos Josephine vaidmuo. Binoche herojė išsirengia pas vyrą artėjant arktinei nakčiai, atvykusi į jo stovyklavietę randa tik kelis eskimus (tada jie buvo taip vadinami, bet filme skamba dabar priimtas pavadinimas „inuitai“), bet laukti mokslininko su Žozefina lieka tik jaunoji Alaka (japonų aktorė Rinko Kikuchi). Režisierė šį susitikimą pirmiausia rodo kaip dviejų civilizacijų susidūrimą: Binoche herojė demonstruoja rafinuotus tualetus ir kailius, atsisako čiabuvių maisto ir moko Alaką, kaip elgtis prie stalo. Kai paaiškėja, kad Alaka taip pat laukia jos vyro, Žozefina leidžia suprasti, kad jo jai neatiduos, o kai pamato, kad mergina laukiasi, prasideda siaubinga naktis, pūgos, badas. Kova už išgyvenimą ir kūdikio gyvybę moteris, regis, suartina. Bet Coixet nedomina veikėjų psichologijos niuansai, jai svarbiau pasmerkti kolonijinį mąstymą, kurio atstovė filme ir yra Binoche Žozefina. Dar Coixet žavisi ekologinėmis idėjomis ir pompastiškomis frazėmis. Kai vienas filmo veikėjų, rodydamas į eskimus, sako Žozefinai, kad „šie žmonės neturi Dievo, jie turi gamtą“, dar sunkiau patikėti filmo autentiškumu.
 
Nicole Kidman Wernerio Herzogo „Dykumos karalienėje“ („Queen of the Desert“) taip pat vaidina istorinę asmenybę – Artimųjų Rytų tyrinėtoją Gertrudą Bell. Kitaip nei Coixet, Herzogui tikrai būtų pravertęs šiuolaikiškesnis požiūris į filmo veikėją, nes būtent ši moteris iš dalies užprogramavo Artimųjų Rytų konfliktus – jai patariant buvo braižomos Irako, Sirijos, Jordanijos, kitų valstybių, kurias po Pirmojo pasaulinio karo Osmanų imperijos griuvėsiuose steigė didžiosios valstybės, sienos. Herzogas kartu su Kidman romantizuoja ir idealizuoja savo heroję, į pirmą planą iškeldami jos nelaimingus meilės romanus, nepaisydami gana akivaizdaus fakto, kad Kidman jau neturėtų vaidinti dvidešimtmetės, nors jos veide ir nematyti nė vienos raukšlelės.
 
Tačiau stirnaitės už lango, gulbės ežere ar Rytų turgaus vaizdai dvelkia visomis Holivudo klišėmis. Nors labai norėčiau tikėti, kad Herzogas šaiposi iš „didžiojo stiliaus“, deja, taip nėra. Todėl neabejoju, kad filmas sulauks didelės sėkmės. Ankstesnį Herzogą – tokį pat pamišusį vizionierių, kaip ir jo filmų herojai, – primena tik poetiški, įsiskverbiantys giliai į atmintį dykumos vaizdai.
 
Apibūdinimai „poetiški vaizdai“, „poetiškas filmas“ nuolat šmėkščioja ir Alantės Kavaitės „Sangailės“ pristatymuose. Lietuvišką filmą rodo Panorama – antroji oficiali (po konkurso) Berlinalės programa, ir tai tikrai svarbu turint omenyje pasibaisėtino lygio, tik vietinei publikai skirtą lietuvių komercinį kiną. Nors „Sangailės“ kūrėjai bando eiti kitu keliu, jie neatsisako supaprastinimų, tik juos pateikia galanteriškai gražiai. Matyt, šiuolaikiniai kūrėjai kino poeziją supranta ne kaip specifinę kino kalbą ar formą, bet tik kaip gražiai nufilmuotus vėjyje ošiančių medžių, ežero bangų, akrobatinių lėktuvų triukų ar nuogų jaunų kūnų vaizdus. Viso to „Sangailėje“ su kaupu, tik naujumo ir originalesnių minčių pristigo. Dviejų merginų – save žalojančios, susikausčiusios, nelaimingos Sangailės (Julija Steponaitytė) ir gyvybingos menininkės (siuvėjos, fotografės, konditerės) Austės (Aistė Diržiūtė) meilės istorija filme tampa pasakojimu apie tai, kaip meilė padeda atrasti save ir nugalėti sunkumus. Nors, tiesą sakant, meilės filme nepamačiau, tik kelias erotines scenas, viena jų net nufilmuota miške, regis, tarp bruknynų. Kavaitė taip pat nesigilina į savo herojų psichologiją, ji ima paskutiniais metais labai dažnai Europos kine eksploatuojamą tapatybės (seksualinės, tautinės ir pan.) schemą ir ją užpildo gražiais vaizdais bei nesudėtingomis metaforomis (skrydis, kriauklė, randai...), kurios bus suprantamos ir, svarbiausia, visiems patiks. Juk dabar režisieriams svarbu patikti.
 
„Sangailė“ – nei blogesnė, nei geresnė už, bijau, didžiąją dalį visų festivalių filmų. Ji atitinka daugumos festivalių skonio kriterijus, tiksliau, vis labiau art house kine įsigalinčius masinio skonio atributus. Festivalių prizai, žiūrovų simpatijos, o ne profesionalumas ar novatoriškumas ima vis labiau lemti filmo vertę. Gal todėl festivalių vis daugėja, tik gerų filmų – ne. Matyt, tokie filmai, kad ir kur būtų sukurti, atrodo provincialūs ir senamadiški todėl, kad atkartoja sėkmingas, jau ne kartą pasiteisinusias schemas („Sangailėje“ galima įžvelgti ir „Adelės gyvenimo“, ir Pawelo Pawlikowskio filmo „Mano meilės vasara“, „My Summer of Love“, 2004, motyvų), jų kūrėjai bijo eksperimentų, provokacijos, nenori varginti žiūrovų pernelyg sudėtingomis mintimis.
 
Malgorzata Szumowska visada mėgo provokuoti. Ankstesniuose filmuose, pavyzdžiui, „Jos“ ar „Vardan...“, prisipažinsiu, erzino režisierės noras spekuliuoti įvairiais tabu ir taip priblokšti žiūrovus, nors tai buvo daroma itin profesionaliai, pasitelkus puikius aktorius. Šiandien Berlinalės konkurse parodytas „Kūnas“ („body/cialo“) taip pat provokuoja, bet kartu ir stebina savo, pasakyčiau, intensyvumu, temų tankumu.
 
Kitaip nei „Sangailės“ autorė, Szumowska nesitenka įvairių kūno pozicijų ar būsenų rodymu. Kūnas Szumowskai yra pretekstas pasvarstyti, kas yra giliau. Iš pradžių „Kūno“ tema buvo anoreksiškos merginos, bet palaipsniui pasakojimas išsiplėtė ir dabar filme rodomi skirtingi kūno aspektai. Pagrindinis herojus Janušas, kurį suvaidino Januszas Gajosas, yra teismo medicinos ekspertas – jis „bendrauja“ su mirusiais kūnais. Jo duktė – anoreksikė, vis dar išgyvenanti prieš šešerius metus mirusios mamos mirtį ir nekenčianti tėvo. Dukters psichologė Ana (Maja Ostaszewska) įsitikinusi, kad gali bendrauti su mirusiaisiais, perduoti jų žinią artimiesiems. Ji tiki, kad mirusieji visada šalia. Skeptikas Janušas netiki Anos idėjomis, nors filmui įpusėjus, regis, pradeda abejoti.
 
Suvedusi tris šiuos personažus, Szumowska pasirinko neįprastą pasakojimo būdą, nes „Kūnas“ – juodoji komedija su daugybe užuominų į šių dienų Lenkijos realijas. Iš pirmo žvilgsnio filmo pabaiga atrodo atvira – „Kūnas“ nei paneigia, nei patvirtina kurio nors personažo teisumą. Tačiau po visu tuo slypi svarbi mintis, kurią spaudos konferencijoje Szumowska suformulavo taip: „Svarbiausia yra egzistuoti realybėje.“ Deja, kol kas dauguma Berlyne pamatytų filmų, regis, teigia priešingai. Bet tai tik pirmieji Berlinalės įspūdžiai, prieš akis dar koks dvidešimt filmų ir tiek pat realybių.
Berlynas

 

„Niekas nemėgsta nakties“. L. Betancor nuotr.
„Niekas nemėgsta nakties“. L. Betancor nuotr.
„Dykumos karalienė“
„Dykumos karalienė“
„Sangailė“
„Sangailė“
„Kūnas“. J. Drygałos nuotr.
„Kūnas“. J. Drygałos nuotr.