Autorius: Karolina Rybačiauskaitė
Karolina Rybačiauskaitė
Vilniuje viešpatavo zombiškas figūratyvas ir kvailos instaliacijos
Kritiškai apie tarptautinę šiuolaikinio meno mugę „Art Vilnius ’15“
Kai praėjusių metų gruodį perskaičiau Christiano Viveros-Fauné atsiliepimą apie tuo metu Majamyje vykusią meno mugę „Art Basel“ pavadinimu „Ar meno mugės sunaikino meną? Majamyje viešpatavo zombiška abstrakcija ir kvaila tapyba“ („Have Art Fairs Destroyed Art? Zombie Abstraction and Dumb Painting Ruled in Miami“), darbalaukyje prisiklijavau virtualų lapelį su nuoroda, nes jau nuo rudens, perėjusi per keturias skirtingas meno muges, galvojau, kad vasarą būtinai parašysiu apie „Art Vilnius ’15“.
Karolina Rybačiauskaitė
Nerami Vinco Kisarausko mūza
Jaunosios kartos požiūris į menininko kūrybą
Niekada nemėgau Lietuvos sovietinio modernizmo dailės. Tiesą sakant, ir XX amžiaus istorija iki praėjusių metų neatrodė pernelyg įdomi – visad skaičiau ją kaip agresyvių ir susireikšminusių žmonių tekstą, neigiantį moteris, tradicijas ir patį save. Todėl tikriausiai kiek paradoksalu, kad savo baigiamajam darbui nutariau pasirinkti Vinco Kisarausko (1938–1988) kūrybos analizę, nors nei jo darbai, nei laikotarpis visai nežavėjo. Lemtingas pasisveikinimas su dailininku įvyko tiriant antikos mitų raišką avangardo dailėje, kai dėstytojas Fabrice’as Flahutezas pasiūlė antikos ieškoti ten, kur jos tikrai nesitikėjau rasti, – futurizme. Tyrimo metu labai domėjausi italų metafizinės tapybos kūrėju Giorgio de Chirico – mįslingoje, įtampos kupinoje erdvėje dažnai tapiusiu neramias mūzas, vienišus apolonus ir ariadnes. De Chirico tradicinių vertybių ilgesys ir nostalgija meninei Italijos šlovei man susisiejo su nerimastinga Kisarausko kūrinių atmosfera ir noru sovietmečiu išsikirsti langą į kitą – Vakarų pasaulio erdvę. Jo kūrinys „Išsigandęs miestas“ (1975) atrodė kaip De Chirico mūzų parafrazė, kai jos, tarsi įkalintos postamentuose ir šarvuose, stovi antikinės architektūros fone. Vėliau sužinojau, kad su De Chirico Kisarauską siejo ir daugiau Lietuvos dailėtyrininkų, tačiau tik įžvelgdami formalių italų neorealizmo bruožų. Taigi, šis paraštinis dailės ir dailėtyros klausimas – antikos mitai ir modernizmo ikonografija – tapo akstinu analizuoti Kisarausko kūrybą, kurios retrospektyvą „Pasisveikinimas su laiku“ (kuratorė Milda Žvirblytė) dar galima pamatyti Nacionalinėje dailės galerijoje. Šalia pristatomas ne tik istorinis, bet ir asmeninis žvilgsnis – Aistės Kisarauskaitės parengta paroda „124 fotografijos ir keli daiktai iš Vinco Kisarausko archyvo“.
Tadas Zaronskis, Karolina Rybačiauskaitė
Kodėl labirinte slepiasi metaminotauras?
Dar kartą apie Dainiaus Liškevičiaus parodą „Labyrinthus“ Šiuolaikinio meno centre
Su raudonu siūlų kamuoliu atėjusi (-ęs) į Dainiaus Liškevičiaus sukonstruotą „Labyrinthus“ Šiuolaikinio meno centre klausiau: „O kur pradingsta neapmąstytas menas?“ Galbūt savo laiko kišenėse jį paslepia minotauras – įtarus erdvės prižiūrėtojas, neleidžiantis pasiklysti žemėlapyje, kuriame aiškiai pažymėti įėjimo („Jūs esate čia / Ten galite pasiklysti“) ir išėjimo („EXIT“) laukeliai. Ar labirintas privalo turėti vienintelį išėjimą?
Karolina Rybačiauskaitė
Kada nereikia rašyti apie parodas?
Iš naujametinių užrašų apie dailės kritiką
Dvi savaites iki Kūčių kiekvieną dieną konstravau un dossier, pretenduojantį būti moksliniu tekstu. Juk tiesa, kad be poros komplektų kaladėlių, kurias galima dėti į burną arba kurioms prilituoji rankas, užaugęs tikrai nebūsi nei kritiku, nei filosofu, nei šiuolaikiniu menininku. Dvi savaitės nenuilstamo konstravimo – tai visai daug, todėl pusryčiams, kad apšiltų pusrutuliai, kasdien skaitydavau kultūrinę spaudą, tiksliau – daugybę tekstų apie parodas, visus naujus ir senesnius, dar neskaitytus, kartais ir krūvas to paties autoriaus arba po kelis apie tą patį įvykį, tik prieinamus internete.
Karolina Rybačiauskaitė
Suomiškas knibždynas
Grafikos paroda „Ratamo 6 pack“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Informacija apie meno procesus Skandinavijos šalyse mus pasiekia retokai: apie juos nekalbama mokyklose, nedėstomi kursai universitetuose ir suomių meno Lietuvoje beveik nematome. Prieš keletą savaičių galerijoje „Kairė–dešinė“ atidarytoje suomių grafikos parodoje „Ratamo 6 pack“ pavadinimą taip pat tenka šifruoti. Net ir gudrus kultūros vartotojas greičiausiai nežinos, kad „Ratamo“ – tai nuo 1978 metų Jiuveskiulėje veikiantis suomių grafikos ir fotografijos centras, o 6 čia reiškia pristatomų menininkų skaičių. Pats pavadinimas parodos žiūrėjimo kampo nesiūlo, tad jo reikia ieškoti patiems.
Karolina Rybačiauskaitė
Tie patys lankytojai ten pat
Marijos Šnipaitės instaliacijų paroda Kauno galerijoje „Post“
Atvykus į galeriją „Post“ pažiūrėti Marijos Šnipaitės parodos „Ten pat“, durys buvo užrakintos. Kai paskambinau nurodytu numeriu, manęs paklausė: „O kas jūs esate?“ Atsakiau: „Lankytoja.“ Mano pašnekovas nusijuokė, po kelių minučių atėjo įleisti, ir užėjusi pamačiau tokį vieną jau matytą Marijos Šnipaitės darbą pavadinimu „Lankytojas“ (2013). Todėl jis, atrodo, buvo sukurtas kaip tik man. Tada staiga prisiminiau, kad „Lankytoją“ vieną kartą jau esu mačiusi rudenį LTMKS parodoje „Tarpdiscipliniškumo kapinynuos(?)“. Ten jis atrodė kiek kitaip: šviesa sklido ne iš apačios, o iš viršaus, ir ankstesnis saldainis-lazdelė čia tapo daugiafunkciniu kastuvu-didinamuoju stiklu. Kaip tik šiame kūrinyje atradau tai, ko ankstesniuose autorės darbuose nerasdavau – atsakymą į klausimą: „Kodėl apie tai verta galvoti?“
Karolina Rybačiauskaitė
Meninio tyrimo „punctum“
VDA dailės ir dizaino doktorantūros studentų paroda „Išklotinė“ parodų salėse „Titanikas“
Eidama į parodą tikėjausi, kad jau gerai žinomi menininkai ir ypač dailininkai parodys ką nors tokio, ko dar nebūsiu mačiusi anksčiau. Intriguoja ir pati parodos koncepcija, nes paprastai meninių tyrimų išklotinės (o aš tikiu, kad šiuolaikinio meno kontekste tokie tyrimai tiesiog būtini) lieka paslaptyje. Dažniausiai taip nutinka tuomet, kai pristatomas tik galutinis kūrinio variantas arba tyrimų rezultatas, todėl paroda siūlo vertingą galimybę – pažinti šių menininkų kūrybinį procesą.
Karolina Rybačiauskaitė
Meno laboratorija ar pramogų parkas?
Vadimo Fiškino ir Julijono Urbono paroda galerijoje „Vartai“
Tai „Artscape“ projekto, kur sugretinami du menininkai, tąsa. Užsieniečio vaidmenį atlieka Slovėnijoje gyvenantis ir kuriantis Vadimas Fiškinas, o lietuvio – Londone studijuojantis ir kuriantis Julijonas Urbonas. Pasidairius po parodą tapo aišku, kad neišvengiamai reiktų gilintis į meno ir mokslo santykius.
Karolina Rybačiauskaitė
Tarsi fotografija?
Tarsi nebūtų rytojaus. Jaunosios kartos Lietuvos fotografija, katalogas, sud. Justė Jonutytė, Paulius Petraitis, Vilnius: Rupert, 2013, p. 94, 500 egz.
Atsiversti neseniai pasirodžiusį šiuolaikinės Lietuvos fotografijos katalogą „Tarsi nebūtų rytojaus“ paskatino netikėti jo užmojai – parodyti kraštelį tos šiuolaikinės fotografijos, kurios, kaip sako viena katalogo autorių Rowan Lear, neslegia reprezentacijos svoris ir nevaržo nematomos gijos su praeitimi. Vienas mano draugas pavartęs katalogą šūktelėjo:
