7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ką gali balsas

Nacionalinis simfoninis orkestras, Ieva Prudnikovaitė ir Modestas Pitrėnas Filharmonijoje

Živilė Ramoškaitė
Nr. 6 (1112), 2015-02-13
Muzika
Ieva Prudnikovaitė ir Modestas Pitrėnas. S. Žiūros nuotr.
Ieva Prudnikovaitė ir Modestas Pitrėnas. S. Žiūros nuotr.
Šeštadienio, vasario 7 d., simfoninis koncertas Nacionalinėje filharmonijoje sudomino maestro Modesto Pitrėno sudaryta patrauklia ir skoninga programa, kurios bene didžiausia intriga buvo dirigento žmonos Ievos Prudnikovaitės pasirodymas su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir jos iniciatyva įvykusi pirmoji pažintis su amerikiečių kompozitoriaus Peterio Liebersono (1946–2011) muzika. Dainininkė atliko 2005 m. jo sukurtas „Nerudos dainas“, penkių dainų ciklą mecosopranui ir orkestrui pagal Pablo Nerudos meilės eilėraščius. Šį XXI a. pradžios veikalą įrėmino du prancūzų muzikos šedevrai: prieš šimtą metų sukurta žavinga Maurice’o Ravelio siuita „Mano motušė žąsis“, taip pat penkių dalių (!), ir XIX a. pabaigoje gimusi Césaro Francko Simfonija d-moll.
 
Mecosopranui ir orkestrui skirtų kūrinių, turint omenyje ne operos žanrą, nėra daug. Jų dar sumažėja, jei norisi padainuoti ką nors įdomaus, naujo, negirdėto. Žinoma, artimo sau. I. Prudnikovaitė Liebersono „Nerudos dainas“ po ilgų ieškojimų surado internete.
 
„Pasiklausiusi vienos dainos įrašo, iškart panorau kūrinį dainuoti“, – sakė solistė. Apie kompozitorių ji nieko nebuvo girdėjusi. O tai Amerikoje žinomas ir atliekamas kompozitorius, sukūręs operą ir daug instrumentinės bei vokalinės muzikos. Parsisiuntusi natas ir prisėdusi mokytis solistė pradžioje net išsigando supratusi, kad norint tinkamai atlikti kūrinį reikia labai daug darbo ir teorinių žinių. Tačiau kantriai dirbta ne veltui, koncerte išgirdome jaudinančią interpretaciją, kupiną nuoširdaus išgyvenimo ir šilumos. Klausantis dainininkės, minčių apie pastangas „įveikti“ sunkią muzikinę medžiagą nekilo. Žavėjo lakus ir išraiškingas aksominio tembro balsas, gera dikcija (solistė dažnai atlieka muziką ispanų kalba), tikslus neįprastų melodinių slinkčių intonavimas. Ji dainavo natūraliai ir taip „iš širdies“, tarsi šią muziką būtų sukūrusi pati.
 
Kūrinys sudėtingas dėl nuolat kintančio ritmo, harmonijos ir dermės, bet ne mažiau – dėl komplikuoto vokalo ir orkestro partijų santykio. Vokalą lydintis orkestras atlieka labai emocingo komentuotojo vaidmenį. Nepraleidžiama negirdomis net ir smulkiausia dainuojamo teksto detalė, reikšmingai suskamba instrumentų soliniai intarpai. Intymus balso ir orkestro duetas vietomis pasiekia pavojingą ribą, gerai, kad jos neperžengia. Sproginėjančios kaitrios aistros staiga tampa skrydžiu į dausas, panašiai kaip atonali muzika staiga „subėga“ į tobulus harmoningus sąskambius. Modesto Pitrėno diriguojamas orkestras buvo labai dėmesingas ir jautrus partneris.
 
Visi atlikėjai alsavo drauge, muzikantai griežė su neslepiamu malonumu, įsijautę į kūrinyje užkoduotus meilės pavidalus, išreiškiančius besikaitaliojantį meilės veidą nuo euforijos iki amžinybės. Paskutinioji, penkta daina „Mylimoji, jei aš mirsiu“ nušviesta ypatingų, sakyčiau, maleriškų spindulių, ypač apie tai galvoji, kai balsas ir orkestras rimsta, tarsi ištirpdamas begalybėje. Beje, orkestro faktūra, instrumentuotė ir keliose dainose pasigirstantis raiškus obojus (puikūs Tomo Bieliausko solo) sustiprina mintį apie Gustavo Mahlerio poveikį kompozitoriui. Biografijoje internete apie tai nerašoma, tik teigiama, kad šis kūrėjas yra paveiktas budizmo.
 
„Nerudos dainas“ Liebersonas sukūrė savo žmonai dainininkei Lorraine Hunt (1954–2006), kuri mirė nuo krūties vėžio praėjus vos metams nuo kūrinio premjeros. Nežinau, ar kurdamas dainas autorius žinojo apie žmonos ligą. Kūrinio muzika sako, kad žinojo, man ji asocijuojasi su tirštose sutemose skendinčiomis intymiausiomis paslaptimis, atskleidžiamomis tik išskirtiniais atvejais. Prisilietimas prie tokios muzikos praturtina ir atlikėjus, ir klausytojus. Manau, kad kūrinys I. Prudnikovaitės repertuare apsigyveno ilgam ir bus progų nesyk jį išgirsti.
 
Recenzijos žanras, kurį rašyti Edmundas Gedgaudas tvirtina atsisakęs, vis dėlto reikalauja įvertinti likusią programos dalį. Nežinia, kaip sureaguotų orkestro muzikantai ir ypač dirigentas Modestas Pitrėnas, jei nieko nepasakyčiau apie Ravelio ir Francko kūrinių interpretaciją. Spėju, pasijustų įžeisti arba laikomi nereikšmingais koncerto dalyviais. Taip tikrai nėra.
 
Koncertą pradėjusi jau minėta žavinga Ravelio siuita „Mano motušė žąsis“ buvo atlikta tiesiog užburiančiai. (Vartoju šį kiek nutrintą žodį, bet šiuo atveju jis tikrai reikalingas.) Taip, kaip pridera pasakų motyvais ataustai muzikai. Nuostabiai švelnus aksominis orkestro piano „Miegančios gražuolės pavanoje“ privertė ne juokais suklusti ir beveik nekvėpuojant išklausyti nuostabią melodiją. Toliau – dar gražiau, dar įdomiau, kai muzikiniai pasakojimai įgijo beveik regimus kontrastingus vaizdus, o kūrinio orkestruotė žaižaravo šimtais spalvų. Orkestro dermės kaitaliojasi, minorą keičia šviesus mažoras, „rytietiška“ pentatonika, būgneliai, barškučiai, vaizdingi solo intarpai. Koks įspūdingas retai skambančio kontrfagoto epizodas „Pabaisos ir Gražuolės pokalbyje“! Orkestro muzikantai labai jautriai grojo visas penkias siuitos dalis, virtuoziškus raiškius solo ir užbaigė siuitą garsiu ir iškilmingu C-dur akordu.
 
Toks pat susikaupimas ir preciziškas tikslumas vyravo atliekant Francko Simfoniją – dramatišką ir didingą veikalą, tipišką XIX a. prancūzų simfonizmo pavyzdį. Čia į griežtą klasikinę formą įvilktas romantiškas maištingumas, labai įspūdingai išryškintas kūrinio dirigento. Man labiausiai patinka šio kūrinio pirmoji dalis, leidžianti „pasitaškyti“ emocijomis, bet kartu labai jausmingai išdainuoti lyrines temas. Prisimenu, kaip šią simfoniją mėgo amžiną atilsį Jurgis Fledžinskas, vadovavęs tuometinės konservatorijos studentų orkestrui. Būtina paminėti visų orkestro grupių šventiškai pakilų muzikavimą ir meistriškai anglų ragu Luko Sarpaliaus atliktą elegišką antrosios dalies melodiją, kildinamą iš bretonų folkloro.

 

Ieva Prudnikovaitė ir Modestas Pitrėnas. S. Žiūros nuotr.
Ieva Prudnikovaitė ir Modestas Pitrėnas. S. Žiūros nuotr.
Ieva Prudnikovaitė. S. Žiūros nuotr.
Ieva Prudnikovaitė. S. Žiūros nuotr.