Muzikiniais garsais sekama pasaka

Daugelis yra skaitę XIX a. anglų rašytojo Lewiso Carrollo apysaką „Alisa stebuklų šalyje“, supažindinusią su mažųjų drąsa savo vaizduotėje įgyvendinti didžiules svajones. Scenoje išvydus vokiečių romantizmo kompozitoriaus Engelberto Humperdincko operoje „Jonas ir Greta“ atidarytą milžinišką, gardaus maisto prikimštą šaldytuvą, staiga atgimsta Alisos nuotykių įspūdžiai. Nors operos libretas parašytas remiantis to paties pavadinimo brolių Grimmų pasaka, visgi pastebimos itin ryškios sąsajos su fantastiniu Alisos minčių pasauliu. Tik čia nepatenkame kartu su personažais į kambarius pro rakto skylutę ir nesutinkame išmintingojo katino. Dabar mėgaujamės gardėsiais pačiame šaldytuve, kuris, pasirodo, yra slapta vampyro laboratorija. Kompozitorius Humperdinckas tarsi klausia: ar didžiulių svajonių įgyvendinimas svarbesnis už nuolatinę artimųjų meilę?

 

Vasario 5 d. opera „Jonas ir Greta“ buvo parodyta Vilniaus Kongresų rūmuose. Šį šiuolaikinį romantiniu turiniu grįsto veikalo pastatymą inicijavo menininkų sambūris „Vilnius City Opera“. Pirmiausia šiame spektaklyje matomas darnus modernių režisūros, scenografijos sprendimų ir romantinės muzikos santykis. Pirmoje spektaklio dalyje parodoma Jono (Justina Gringytė) ir Gretos (Maria Nazarova) šeimos namų aplinka. Ankstų rytą pabudę paaugliai ieško maisto, tačiau suvokia, kad jų namuose ir vėl badas. Galvodami apie maistą, Jonukas ir Gretutė pradeda dūkti – šokdami ir dainuodami jie netyčiomis numeta ant žemės puodelius, šakutes ir t.t. Mėtomų daiktų garsai subtiliai įpinami į orkestro atliekamą muzikinę medžiagą. Šių skirtingų garsų suderinimas – pagyrimo vertas režisieriaus Gedimino Šeduikio sumanymas. Vis dėlto, nors nemuzikiniai garsai neužgožė orkestro, nerangus „sukinėjimasis“ virtuvėje kartais žiūrovams kėlė nerimą. Įtampa pasijuto, kai pagrindiniai veikėjai pradėjo vienas į kitą mėtyti lėkštes, nors tai buvo daroma įtaigiai, žaismingai. Toks Jono ir Gretos kvailiojimas, mėtant virtuvės įrankius, susisiejo su kitų veikėjų – Motinos (Jovita Vaškevičiūtė) ir Tėvo (Arūnas Malikėnas) – nerūpestingą nuotaiką kuriančiu šokiu, kai rankose buvo laikomas maistas arba tiesiog šluota. Šie išdaigų momentai puikiai sujungė visų pirmosios dalies personažų (paauglių ir jų tėvų) charakteristikas. Tapo tikrai aišku, kad „obuolys nuo obels netoli rieda“.

 

Šio pastatymo scenografijos skiriamasis bruožas – įtaigiai keičiamos erdvės. Spektaklio pradžioje dekoracijos neaprėpė visos scenos. Žiūrovai matė scenos viduryje pastatytą mažą namelį, kuriame buvo vienas kambarėlis su dviaukšte lova ir virtuvėle. Kiek toliau nuo šio tariamo namelio stovėjo lauko stalelis su kėdėmis. Likusioji scenos dalis buvo tiesiog neapšviesta. Mažų dydžių dekoracijos atrodė nepasiekiamos. Naudojant tokį vizualaus nuotolio efektą, dėmesys koncentravosi tik į dalį scenos. Žiūrovai galėjo atidžiai stebėti veiksmą, mat minimalios dekoracijos netrukdo sekti pačių atlikėjų judesių. Atsižvelgiant į veikalo siužetą, erdvės operai vykstant pamažu plėtėsi – vėliau pereita prie klaidinančiais keliais vedančio miško, o galiausiai – prie apsilankymo pačiame šaldytuvo viduje.

 

Atsiradus kito daikto viduje, emocijos tampa stipresnės, jos tarsi pasklinda po visą erdvę. Šaldytuvą primenančioje laboratorijoje tiesiog pribloškė solisto Rafailo Karpio atliktas vampyro vaidmuo! Gebėjimas vienu metu keisti emocines būsenas ir jas atitinkančias balso spalvas sukūrė paslaptingo ir dinamiško vampyro vaizdinį. Ne ką mažesnių pagyrimų vertos solistės Justina Gringytė ir Maria Nazarova. Jono vaidmenį atlikusiai Gringytei teko nemenkas uždavinys – įsikūnyti į berniuko personažą. Nepakanka vien tik apsivilkti plačias kelnes ir užsimaukšlinti beisbolo kepuraitę. Solistė visus nustebino savo pasirengimu šiai partijai. Ji įtikinamai naudojo ne tik „berniukišką“ kūno kalbą, bet ir tam tikrą dikciją. Gretos šviesų paveikslą sukūrusi Nazarova pademonstravo stiprias fizines galimybes. Režisierius Gretą įsivaizdavo kaip intensyviai, be paliovos scenoje judančią paauglę. Vokalistė lengvai sugebėjo suderinti staigius judesius ir greitą eiseną su taisyklingu dainavimu. Dėmesį patraukė ir Samantos Bielskytės vadovaujamos Vaikų choro studijos auklėtiniai. Choras vaidino vaikus, spektaklio pabaigoje išvaduotus iš vampyro nelaisvės. Jonui ir Gretai sulaužius paslaptingų durų spyną, išvargę vaikai ir paaugliai vėl išvydo dienos šviesą. Kiek dirbtinai atrodė jų įėjimas į sceną. Iš pradžių jie įžengė energingai, o tik po to pradėjo skausmingai leistis žemyn, kol galiausiai buvo visiškai parblokšti ant žemės. Norėta atskleisti jaunuolių skausmą, kančią, tačiau tai atrodė pernelyg dramatiška tokio pobūdžio veikalui. Vis dėlto pastebėjau daugiau pliusų. Vaikų choras tiesiog natūraliai ir kokybiškai valdė garsą ir tai padėjo sukurti stiprų skambesį. Protarpiais atrodė, kad dainuoja patyrę suaugusieji.

 

Solistams ir chorui itin padėjo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantai. Tą vakarą prie pulto stojo jaunasis Ričardas Šumila. Šiam dirigentui būdingas „mąstymas į priekį“. Operos muzika nė karto nesustojo vietoje, net ir cezūros, pauzės buvo logiškai prijungiamos prie šios nenutrūkstamos muzikos tėkmės. Kitas svarbus dirigento Šumilos bruožas – subtilus instrumentų suderinimas dinamikos požiūriu. Nuo pirmųjų veikalo taktų net ir varinių pučiamųjų grupė taikliai reguliavo garso stiprumą.

Jono ir Gretos socialinė linija tęsiasi iki dabar, tačiau ši pasaka moko jaunuolius niekada neprarasti noro belstis į fantazijų pasaulio duris ir tikėti, kad iš visų „vampyrų“ gali išgelbėti meilė artimiesiems. Galbūt čia ir slypi visi problemų sprendimai? Tereikia tik prisiminti – pasakos, sekamos muzikiniais garsais, gali padėti dar greičiau surasti išsvajotą stebuklą ir atkreipti dėmesį į mus supančius tikruosius lobius.