Autorius: Brigita Bublytė

Jau penktus metus iš eilės Sevilijoje, Andalūzijos sostinėje, mokausi flamenko dainavimo ir šokio. Čia atradau antrus namus, kurie padėjo iš naujo atskleisti ir suprasti gimtuosius namus ir mano šaknyse paslėptus lobius. Studijuodama Sevilijoje supratau, kad flamenkas, o, matyt, ir bet kuri kita kultūra, įsileidžia mane tik iki tam tikros ribos, o galbūt ir atvirkščiai, mano esybė priešinasi ir neleidžia persimainyti iki kaulų smegenų. Atsirado poreikis giliau ir sąmoningiau pažinti savosios kultūros bruožus. Teko atsitraukti nuo savo šalies, susižavėti flamenku ir per kontrastą atrasti sau artimą archajiškos lietuviškos sutartinės magiją.

 

Flamenko mokosi žmonės iš viso pasaulio. Ypač daug japonų. Kartą teko dalintis butą su šokėja iš Japonijos. Kai jos kambaryje skambėdavo japoniškos dainos, žinodavau, kad ji raminasi, kad jai sunku. Medituodama su japoniškomis dainomis šokėja sugrįždavo į savo gimtus namus ir atgaivindavo kraujo ląsteles okinavietiškų garsų ir sąskambių deriniu.

Liepos pradžioje Lietuvoje viešėjo flamenko meno meistrai iš Sevilijos: gitaristas Javieras Gomezas, šokėja Tamara Lucio Roales ir dainininkas Manuelis Romero El Cotorro. Atvyko jie ne tik tam, kad dar kartą sužavėtų Lietuvos publiką flamenko grožiu, bet ir tam, kad gyvai susipažintų su lietuviškos kultūros šedevru – sutartinėmis, sukurtų bendrą skambėjimą ir pristatytų gimusį kūrinį Lietuvos žmonėms ir jos svečiams.

 

Pasirengimas projektui vyko penkerius metus. Viskas prasidėjo nuo mano (straipsnio autorės) flamenko meno studijų Sevilijoje. Norėjau pažinti meną, kuris jau seniai žavėjo ir traukė. Flamenkas natūraliai įsiliejo į mano kūrybinį kelią, atskleidė naujas išraiškos erdves, kurio esmė yra emocinis atvirumas ir laisvė. Būnant svetimoje šalyje, bendraujant kita kalba, pažįstant Ispanijos kultūrą iš vidaus, dar svarbesni tapo mano šalies kultūra ir identitetas. Po emocingų cante jondo dainų, sudėtingų ir dinamiškų ritmų sugrįždavau prie sutartinių monotonijos ir gelmės, kuri man tapo dar artimesnė nei anksčiau. Manyje derėjo ir gimtoji kultūra, ir flamenkiškoji, abiem jaučiau