7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Reikšmingas debiutas

Vienas įspūdingiausių klasikinio baleto šedevrų – Ludwigo Minkaus „Bajaderė“ – žinomas ir šokamas daugelyje pasaulio scenų. Lietuvoje ši spalvinga melodrama apie nelaimingą indų šventyklos šokėjos likimą pastatyta 2007 metais. Iki šiol svarbiausią vaidmenį šiame balete kūrė LNOBT baleto trupės solistės, baigusios kitų šalių mokyklas – Miki Hamanaka, Anastasija Čumakova. Todėl balandžio 23 d. įvykęs Kristinos Gudžiūnaitės debiutas įsimintinas Lietuvos baleto mokyklai – ir siauresne, ir platesne prasme: šokėja prieš keletą metų baigė Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių (pedagogė – Beatričė Tomaševičienė).
 
Gudžiūnaitės kūrybinė biografija klostosi sėkmingai: metai Miuncheno baleto akademijoje, sezonas Honkongo baleto trupėje ir užtikrintai į viršų kylanti karjeros kreivė LNOBT, kurios apogėjus – 2014 m. pabaigoje pelnytas Metų baleto solistės apdovanojimas, apvainikavęs šokėjos darbus – pagrindinius vaidmenis Piotro Čaikovskio baletuose „Miegančioji gražuolė“ ir „Spragtukas“.
 

Giedras žvilgsnis į Vilnių

Pakviestas Lietuvos ir Austrijos draugijos balandžio 23–26 d. Vilniuje lankėsi Zalcburgo tarptautinio fondo „Mozarteum“ prezidentas dr. Johannesas Honsigas-Erlenburgas. Jis susitiko su LR Seimo Tarpparlamentinės grupės su Austrijos Respublika pirmininku dr. Arvydu Vidžiūnu, kartu su Zalcburgo Federacinės Žemės landtago delegacija dalyvavo ir pasisakė Seimo parengtoje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje Lietuvos ir Zalcburgo kultūrinio bendradarbiavimo 45-mečiui. Svečią priėmė LR kultūros ministras Šarūnas Birutis, pokalbiuose dalyvavo Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prorektorė doc. dr. Judita Žukienė, LDK Valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas, renginių koordinatorius Vytautas Gailevičius, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Regina Lopienė, Lietuvos ir Austrijos draugijos atstovai. LMTA Muzikos istorijos katedra (vedėja dr. Laima Budzinauskienė) kartu su Lietuvos ir Austrijos draugija surengė svečio susitikimą su akademijos bendruomene. Susirinkusieji J. Karoso salėje susidomėję klausėsi anksčiau Zalcburgo universitetui „Mozarteum“ priklausiusių vargonų kelionės į LMTA istorijos, kurią papasakojo prof. dr. Juozas Antanavičius ir doc. Gediminas Kviklys. Svečias savo pasisakyme apibūdino Fondo mokslinę tiriamąją veiklą, skiriamą Mozarto dokumentų ir kūrybos šiuolaikinėms studijoms, publikavimui internete, koncertinę ir muziejų veiklą. Pokalbio metu dr. Honsigas-Erlenburgas pakilo į sceną ir fortepijonu, esančiu greta Zalcburgo vargonų, paskambino žavias Mozarto variacijas „Ah! vous dirais-je, maman“ (K 265).

Fluxus lavonai, kyšantys mums iš burnų

Labai ilgai galvojau, kaip apibūdinti „Fluxus is Fun, Fun is Fluxus“ parodą ir ją lydinčius renginius Kaune, galerijoje „101“. Sužinojusi, kad visus tris įvykius kuruoja net aštuonios Vytauto Didžiojo universiteto meno kuratorystės programos magistrantės, tikėjausi pamatyti tokią Fluxus parodą, kokios dar ilgai nepamiršiu. Na, ko gero, ilgai ir nepamiršiu, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog ji mane nudžiugino.
 
Tiesa, paroda ir ją lydėję renginiai buvo labai informatyvūs – jei buvo žmonių, nieko negirdėjusių apie Fluxus judėjimą, tai iš parodos jie išėjo jau neblogai nusimanydami. Pateikiama daug duomenų apie Fluxus atsiradimą, garsiausius menininkus, išsamiai aprašyti kai kurie kūriniai (net tie, kurie nebuvo eksponuojami), minimos žymesnių lietuvių menininkų nuomonės, o kur dar diskusija su žymiais intelektualais ir olimpiada, suteikianti galimybę geriau pajusti Fluxus dvasią. Tačiau man trūko rimtumo tuose tekstuose ant parodos salės sienų. Toks jausmas, kad kuratorės pačios į Fluxus žiūri paviršutiniškai – à la viskas dėl juoko ir linksmybių, kaip pačios rašo: „Instrukcija gyventi linksmai“. Nieku gyvu nedrįsčiau pristatyti Fluxus kaip pasilinksminimui skirto meno, juo labiau turint mintyje, kokioje aplinkoje Fluxus atsirado, kaip griežtai Jurgis Mačiūnas iš Fluxus menininkų sąrašo braukydavo jam nepritikusius asmenis, kokie revoliucingi buvo judėjimo užmojai... Žinoma, daugelis Fluxus kūrinių yra smagūs, pavyzdžiui, Yoko Ono „Šypsenų dėžutės“, tačiau net jos turi gilesnę mintį nei juokai. Rimtumą fliuksistų„išdaigose“pabrėžia Henry Flynto fotografija „Šalin meną“ ar parodoje nebuvęs J. Mačiūno kūrinys „JAV pralenkia visus genocido rekordus!“. „Instrukcijos gyventi linksmai“ dar labiau nesuprantu atpažinusi Jono Meko filmą „Brigada“ (tarp kitko, ką jis veikia Fluxus parodoje?), kuriame vaizduojami įvykiai anaiptol nėra linksmi.
 

Berliozo galva

Pastarosiomis dienomis rusų intelektualai aptarinėja naują skandalą: Rusijos televizija parodė vieną pirmųjų Vladimiro Bortko serialo „Meistras ir Margarita“ serijų be kadrų, kuriuose matyti nukirsta rašytojo ateisto Michailo Berliozo galva. Pasipiktinusiam režisieriui buvo atsakyta, kad tai – ne cenzūra, o noras apsaugoti nepilnamečius nuo prievartos vaizdų, mat serialas rodomas dieną.
Šventeiviškumas pasaulyje klesti visais laikais, tik dabar jis dar įgijo politinio korektiškumo pavadinimą. Įtartinų ambicijų ir kompetencijų moralės sargai Lietuvoje saugiai jaučiasi po įvairių valstybinių institucijų, kurios nesidomi ir neanalizuoja visuomenėje pastaraisiais dešimtmečiais vykstančių permainų, iškabomis. Po to, kai prie Lietuvos kino centro veikianti filmų indeksacijos komisija norėjo uždrausti rodyti Larso von Triero „Nimfomanę“, mažai kas gali stebinti. Tačiau pamatęs Kino įstatymo pataisas vis dėlto nustebau. Štai kaip siūloma indeksuoti filmus: „1) „V“ – filmai, skirti įvairaus amžiaus žiūrovams; 2) „N-7“ – filmai, skirti žiūrovams nuo 7 metų. Jaunesni kaip 7 metų žiūrovai į šiuo indeksu pažymėtus filmus įleidžiami tik kartu su juos lydinčiais pilnamečiais asmenimis; 3) „N-13“ – filmai, skirti žiūrovams nuo 13 metų. Žiūrovai nuo 7 iki 13 metų į šiuo indeksu pažymėtus filmus įleidžiami tik kartu su juos lydinčiais pilnamečiais asmenimis; 4) ‚,N-16“ – filmai, skirti žiūrovams nuo 16 metų. Žiūrovai nuo 13 iki 16 metų į šiuo indeksu pažymėtus filmus įleidžiami tik kartu su juos lydinčiais pilnamečiais asmenimis; 5) „N-18“ – filmai, skirti žiūrovams nuo 18 metų. Žiūrovai nuo 16 iki 18 metų į šiuo indeksu pažymėtus filmus įleidžiami tik kartu su juos lydinčiais pilnamečiais asmenimis.“ Kaip žmogus, kuris gūdžiu sovietmečiu įsigudrindavo praslysti į tik suaugusiems skirtus Michelangelo Antonioni ar Federico Fellini filmus, pasigailėjau šiuolaikinių paauglių, kuriems atviros durys tik į komiksų ekranizacijas kino teatruose ir internetą, kur jie pamato viską, ko jų amžiuje matyti iš tikrųjų negalima. Kodėl lietuviams taip patinka viską drausti, matyt, jau kitas klausimas, bet, regis, sovietinę tikrovę kaip fantasmagoriją ar groteską romanuose aprašęs Michailas Bulgakovas vis dar aktualus ne tik savo tėvynėje, bet ir pas mus.

Atvėrę kelius

Kornelija Kalinauskaitė – legendinio Lietuvos kvarteto smuikininkė, griežusi jame nuo 1946 iki 1981 metų. Lietuvos kvarteto laimėjimai Budapešto (1959) ir Lježo (1964) tarptautiniuose konkursuose garsino ne tik Lietuvos vardą, bet ir pažymėjo kvartetinės muzikos tradicijos Lietuvoje pradžią.Dar 1943 m. pradėjusi aktyviai koncertuoti kaip solistė, K. Kalinauskaitė šią veiklą tęsė beveik penkiasdešimt metų. Su vyru, altininku Jurgiu Fledžinsku vienuolika metų rengė ciklą „XVII‒XVIII a. smuikininkų virtuozų muzika“, griežė duetus smuikui ir altui, muzikavo su kitais atlikėjais fortepijoniniuose trio, kvartetuose, kvintetuose, įrašė plokštelių, apie 300 kūrinių radijuje, bendradarbiavo su žymiausiais to meto muzikais.
 
Stingant lietuviškų pjesių smuikui, K. Kalinauskaitė prikėlė iš užmaršties bei pritaikė šiam instrumentui retai atliekamas J. Naujalio, M.K. Čiurlionio, J. Karnavičiaus, J. Gruodžio, S. Šimkaus, J. Pakalnio pjeses. „Man labai patikdavo „atrasti“ nežinomus, retai grojamus ar naujus kūrinius, – kalba profesorė. – Jais mėgdavau paįvairinti ir studentų repertuarą kamerinio ansamblio klasėje. Tai tarsi stebuklas, kai nuskamba, pradeda lietis iki šiol negirdėta muzika. Natos – negyvi ženklai, kuriuos atlikėjas savo fantazija ir išradingumu turi atgaivinti. Kiekvienas atliekamas kūrinys privalo būti charakteringas, įsisąmonintas, atvertas dvasiškai. Kiekvienas epizodas turi sukelti tam tikrą dvasinę būseną.“ Šias mintis profesorė perdavė ir savo studentams. K. Kalinauskaitė Vilniaus konservatorijoje 1945 m. baigė Stanislovo Špinalskio fortepijono, o 1948 m. – Jakovo Targonskio smuiko klases. Toks išskirtinis pianistės ir smuikininkės išsilavinimas – ideali galimybė kameriniame ansamblyje atskleisti abiejų specialybių žinias. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje K. Kalinauskaitė iki 1994 m. dėstė kamerinį ansamblį. Iki šiol profesorė konsultuoja studentus, dalyvauja egzaminų ir konkursų vertinimo komisijose. Už išskirtinius nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai ji apdovanota LTSR valstybine premija (1965 m.) bei Gedimino V laipsnio ordinu (1999 m.). Už ilgametę, aktyvią ir produktyvią pedagoginę veiklą 2014 m. K. Kalinauskaitei buvo suteiktas LMTA profesoriaus emerito vardas.
 

Kaip Robertas Plantas ar Ozzy Osbourne’as

Neseniai Vilniaus galerijose vienas po kito pasirodė lietuviško ekspresionizmo adeptai – Vygantas Paukštė, Audronė Petrašiūnaitė. Dabar štai – Vytautas Dubauskas. Pirmieji du atstovauja lyrinio ir kamerinio ekspresionizmo linijai, o mėgstantis šėlioti didelėse drobėse Dubauskas įkūnija naujųjų Lietuvos tapybos „laukinių“ proveržį. Jo pavardė, žinoma, pirmiausia asocijuojasi su „Angimi“. Vadinasi, Dubauskas – kartu ir „istorinis“ mūsų tapybos personažas. Nors dabar jis aiškina, kad „Angis“ yra jau „pasibaigusi“, ir regi save kaip autonomišką kūrėją, jo ankstesnė tapytojo karjera klostėsi būtent su šia grupuote ir kur kas lengviau pasiduoda interpretacijai kitų jos narių kūrybos aplinkoje.
 

Kita vertus, V. Dubauskas yra ir „Angies“ arba visos ūmiosios „laukiniškos“ mūsų tapybos autsaideris. Jo žinomumas nė iš tolo neprilygsta Jono Gasiūno šlovei. Nėra jis toks žinomas ir taip dažnai linksniuojamas dailės kritikų tekstuose kaip, sakysime, Henrikas Čerapas. Daugelį metų panašiai kotiruotą kitą „Angies“ menininką – Raimondą Gailiūną – į dienos šviesą ištraukė geriausio menininko titulas 2013 m. tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius“. Taip pat ir netrukus pasirodžiusios įdomios jo tapybos interpretacijos.

Nauja šokio profesionalų karta

Penktadienį, gegužės 1 d., Šokio teatre vykusiame koncerte buvo galima susipažinti su jauniausia Lietuvos profesionalių šokėjų karta – į koncertą pakvietė M.K. Čiurlionio meno mokyklos Baleto skyriaus tryliktokai. Gavę diplomus, jie pradės savarankišką kūrybos kelią.
 
Šiais metais parengti šeši klasikinio ir trys šiuolaikinio šokio specializacijos šokėjai – palyginti su praėjusiais, tai nemaža grupė, todėl koncerte su nedidelėmis išimtimis pasirodė vien jie. Viltingai nuteikė pirmoji koncerto dalis. Skaidriai, nuotaikingai, gana tiksliai Audronė Dirsytė, Evelina Fokina ir Vasara Visockaitė atliko Odaliskų šokį iš baleto „Korsaras“, o Eimantė Šeškutė ir Jonas Laucius parodė efektingą savo pačių sukomponuotą duetą „Tu ir aš“ pagal „Disclosure“ muziką. Šie du šokėjai porą metų mokėsi Šveicarijoje, Ženevos šokio centre, ir praturtino savo šokio manierą artistiškumu ir emocingu įsijautimu į muziką, o choreografiniame kūrinyje mokėjo parodyti savo privalumus.

Paprasta sėkmė

 Aktorius Sergejus Puskepalis filmuojasi nedaug, tačiau be jo sunku įsivaizduoti šiuolaikinį Rusijos kiną. Debiutinis vaidmuo režisieriaus Aleksejaus Popogrebskio juostoje „Paprasti dalykai“ (2006) jam atnešė svarbiausio Rusijos kino festivalio „Kinotavr“ bei Tarptautinio Karlovi Varų festivalio prizą už geriausią vyro vaidmenį, nacionalinio kino apdovanojimą „Nika“ už metų atradimą, kino kritikų apdovanojimą „Baltas dramblys“ ir daugelį kitų. Suvaidinęs kitame šio režisieriaus filme „Kaip aš praleidau praėjusią vasarą“ (2010) Puskepalis buvo pagerbtas Berlyno festivalio „Sidabriniu lokiu“ už geriausią vyro vaidmenį (kartu su aktoriumi Grigorijumi Dobryginu). Aktorius filmavosi Veros Storoževos, Sergejaus Ursuliako, Aleksejaus Učitelio ir kitų iškiliausių viduriniosios bei jaunosios kartos rusų režisierių filmuose. Jis daug dirba teatre – režisuoja spektaklius Maskvos, Jaroslavlio, Magnitogorsko, Samaros, Ufos ir kitose scenose. Balandžio pabaigoje tarptautinio žiniasklaidos klubo „Formatas – A3“ kvietimu Sergejus Puskepalis lankėsi Vilniuje.

Festivalis „Jauna muzika“: ar pasiteisino „meniu“?

2015-ųjų metų „Jauna muzika“ klausytojams pateikė ypač glaustą kompaktišką,  bei patraukliai pristatytą programą.  

 

Kompozitorius, eseistas, multimedijų menininkas, radijo programų autorius Šarūnas Nakas, subūręs žymių atlikėjų pajėgas tikrai išsiskyrė savo projektu„Apolono beprotybė“: prie fortepijono – Nacionalinės premijos laureatas profesorius Petras Geniušas, kanklėmis grojo viena ryškiausių Lietuvos atlikėjų – Aistė Bružaitė, įrašai transliavo ne tik aplinkos garsus ar triukšmus, bet ir žinomos aktorės Severijos Janušauskaitės balsą, skambiai įvardijęs savo funkciją kūrinyje – kaip psichoakustinę koordinaciją – autorius, taip pat įvertintas aukščiausiu kultūriniu apdovanojimu šalyje, tikrai pritraukė daug auditorijos. Tarp klausytojų buvo galima išvysti solidžių autoritetų, jaunosiosios kartos kūrėjų, teoretikų bei gausų būrį besidominčių kultūra.

Daug ar mažai?

Festivalio metu buvau paklaustas: 25 metai džiazo festivaliui – tai daug ar mažai? Čia pat ir pagalvojau, kad žmogui tai, matyt, tik sąmoningo gyvenimo pradžia, o renginiui? Juk žinome pasaulyje esant ilgaamžių ne tik žmonių, bet ir festivalių, konkursų, kolektyvų. Na, ir pats džiazas dar nėra labai senas, tačiau koks jis įvairus, spalvingas, daugiaplanis, daugiabriaunis. Tai, matyt, ir 25-erių „Kaunas Jazz“ yra vis atsinaujinantis, besikeičiantis, tačiau tvirtėjantis ir solidėjantis. Čia visuomet surasi ir džiazo madų šou, ir vaikų piešinių aikštelę, ir kariliono koncertų, ir žydiškos muzikos Kauno sinagogoje, ir sakralinio džiazo šaltinį Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje, ir parodų, ir džiazo gatvę, ir dar daug gražių dalykų. Festivalis tiesiog veržte veržiasi į visuomenę, tokiu būdu didindamas „užkrėstųjų“ džiazu skaičių. Daugėja nemokamų koncertų, platėja erdvė jauniesiems Lietuvos muzikantams, demokratiškėja pati muzika. Tačiau bet kuriuo atveju įprasti koncertai salėse lieka, ir jie vis dėlto yra svarbiausi. Šiemet organizatoriai pristatė penkias gana ryškias džiazo žvaigždes, iš kurių trys jau lankėsi festivalyje anksčiau.

PUSLAPIS
IŠ
1003