Pakviestas Lietuvos ir Austrijos draugijos balandžio 23–26 d. Vilniuje lankėsi Zalcburgo tarptautinio fondo „Mozarteum“ prezidentas dr. Johannesas Honsigas-Erlenburgas. Jis susitiko su LR Seimo Tarpparlamentinės grupės su Austrijos Respublika pirmininku dr. Arvydu Vidžiūnu, kartu su Zalcburgo Federacinės Žemės landtago delegacija dalyvavo ir pasisakė Seimo parengtoje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje Lietuvos ir Zalcburgo kultūrinio bendradarbiavimo 45-mečiui. Svečią priėmė LR kultūros ministras Šarūnas Birutis, pokalbiuose dalyvavo Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prorektorė doc. dr. Judita Žukienė, LDK Valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas, renginių koordinatorius Vytautas Gailevičius, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Regina Lopienė, Lietuvos ir Austrijos draugijos atstovai. LMTA Muzikos istorijos katedra (vedėja dr. Laima Budzinauskienė) kartu su Lietuvos ir Austrijos draugija surengė svečio susitikimą su akademijos bendruomene. Susirinkusieji J. Karoso salėje susidomėję klausėsi anksčiau Zalcburgo universitetui „Mozarteum“ priklausiusių vargonų kelionės į LMTA istorijos, kurią papasakojo prof. dr. Juozas Antanavičius ir doc. Gediminas Kviklys. Svečias savo pasisakyme apibūdino Fondo mokslinę tiriamąją veiklą, skiriamą Mozarto dokumentų ir kūrybos šiuolaikinėms studijoms, publikavimui internete, koncertinę ir muziejų veiklą. Pokalbio metu dr. Honsigas-Erlenburgas pakilo į sceną ir fortepijonu, esančiu greta Zalcburgo vargonų, paskambino žavias Mozarto variacijas „Ah! vous dirais-je, maman“ (K 265).
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Kita vertus, V. Dubauskas yra ir „Angies“ arba visos ūmiosios „laukiniškos“ mūsų tapybos autsaideris. Jo žinomumas nė iš tolo neprilygsta Jono Gasiūno šlovei. Nėra jis toks žinomas ir taip dažnai linksniuojamas dailės kritikų tekstuose kaip, sakysime, Henrikas Čerapas. Daugelį metų panašiai kotiruotą kitą „Angies“ menininką – Raimondą Gailiūną – į dienos šviesą ištraukė geriausio menininko titulas 2013 m. tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius“. Taip pat ir netrukus pasirodžiusios įdomios jo tapybos interpretacijos.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Aktorius Sergejus Puskepalis filmuojasi nedaug, tačiau be jo sunku įsivaizduoti šiuolaikinį Rusijos kiną. Debiutinis vaidmuo režisieriaus Aleksejaus Popogrebskio juostoje „Paprasti dalykai“ (2006) jam atnešė svarbiausio Rusijos kino festivalio „Kinotavr“ bei Tarptautinio Karlovi Varų festivalio prizą už geriausią vyro vaidmenį, nacionalinio kino apdovanojimą „Nika“ už metų atradimą, kino kritikų apdovanojimą „Baltas dramblys“ ir daugelį kitų. Suvaidinęs kitame šio režisieriaus filme „Kaip aš praleidau praėjusią vasarą“ (2010) Puskepalis buvo pagerbtas Berlyno festivalio „Sidabriniu lokiu“ už geriausią vyro vaidmenį (kartu su aktoriumi Grigorijumi Dobryginu). Aktorius filmavosi Veros Storoževos, Sergejaus Ursuliako, Aleksejaus Učitelio ir kitų iškiliausių viduriniosios bei jaunosios kartos rusų režisierių filmuose. Jis daug dirba teatre – režisuoja spektaklius Maskvos, Jaroslavlio, Magnitogorsko, Samaros, Ufos ir kitose scenose. Balandžio pabaigoje tarptautinio žiniasklaidos klubo „Formatas – A3“ kvietimu Sergejus Puskepalis lankėsi Vilniuje.
![]() | ![]() | ![]() |
2015-ųjų metų „Jauna muzika“ klausytojams pateikė ypač glaustą kompaktišką, bei patraukliai pristatytą programą.
Kompozitorius, eseistas, multimedijų menininkas, radijo programų autorius Šarūnas Nakas, subūręs žymių atlikėjų pajėgas tikrai išsiskyrė savo projektu„Apolono beprotybė“: prie fortepijono – Nacionalinės premijos laureatas profesorius Petras Geniušas, kanklėmis grojo viena ryškiausių Lietuvos atlikėjų – Aistė Bružaitė, įrašai transliavo ne tik aplinkos garsus ar triukšmus, bet ir žinomos aktorės Severijos Janušauskaitės balsą, skambiai įvardijęs savo funkciją kūrinyje – kaip psichoakustinę koordinaciją – autorius, taip pat įvertintas aukščiausiu kultūriniu apdovanojimu šalyje, tikrai pritraukė daug auditorijos. Tarp klausytojų buvo galima išvysti solidžių autoritetų, jaunosiosios kartos kūrėjų, teoretikų bei gausų būrį besidominčių kultūra.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Festivalio metu buvau paklaustas: 25 metai džiazo festivaliui – tai daug ar mažai? Čia pat ir pagalvojau, kad žmogui tai, matyt, tik sąmoningo gyvenimo pradžia, o renginiui? Juk žinome pasaulyje esant ilgaamžių ne tik žmonių, bet ir festivalių, konkursų, kolektyvų. Na, ir pats džiazas dar nėra labai senas, tačiau koks jis įvairus, spalvingas, daugiaplanis, daugiabriaunis. Tai, matyt, ir 25-erių „Kaunas Jazz“ yra vis atsinaujinantis, besikeičiantis, tačiau tvirtėjantis ir solidėjantis. Čia visuomet surasi ir džiazo madų šou, ir vaikų piešinių aikštelę, ir kariliono koncertų, ir žydiškos muzikos Kauno sinagogoje, ir sakralinio džiazo šaltinį Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje, ir parodų, ir džiazo gatvę, ir dar daug gražių dalykų. Festivalis tiesiog veržte veržiasi į visuomenę, tokiu būdu didindamas „užkrėstųjų“ džiazu skaičių. Daugėja nemokamų koncertų, platėja erdvė jauniesiems Lietuvos muzikantams, demokratiškėja pati muzika. Tačiau bet kuriuo atveju įprasti koncertai salėse lieka, ir jie vis dėlto yra svarbiausi. Šiemet organizatoriai pristatė penkias gana ryškias džiazo žvaigždes, iš kurių trys jau lankėsi festivalyje anksčiau.
![]() | ![]() | ![]() |