Vienas įspūdingiausių klasikinio baleto šedevrų – Ludwigo Minkaus „Bajaderė“ – žinomas ir šokamas daugelyje pasaulio scenų. Lietuvoje ši spalvinga melodrama apie nelaimingą indų šventyklos šokėjos likimą pastatyta 2007 metais. Iki šiol svarbiausią vaidmenį šiame balete kūrė LNOBT baleto trupės solistės, baigusios kitų šalių mokyklas – Miki Hamanaka, Anastasija Čumakova. Todėl balandžio 23 d. įvykęs Kristinos Gudžiūnaitės debiutas įsimintinas Lietuvos baleto mokyklai – ir siauresne, ir platesne prasme: šokėja prieš keletą metų baigė Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių (pedagogė – Beatričė Tomaševičienė).
Gudžiūnaitės kūrybinė biografija klostosi sėkmingai: metai Miuncheno baleto akademijoje, sezonas Honkongo baleto trupėje ir užtikrintai į viršų kylanti karjeros kreivė LNOBT, kurios apogėjus – 2014 m. pabaigoje pelnytas Metų baleto solistės apdovanojimas, apvainikavęs šokėjos darbus – pagrindinius vaidmenis Piotro Čaikovskio baletuose „Miegančioji gražuolė“ ir „Spragtukas“.
Dar besimokydama mokykloje Gudžiūnaitė įsitraukė į „Bajaderę“, paruošusi nelengvą Šešėlių trio variaciją, vėliau šoko Mažąją bajaderę antro veiksmo puotoje. Tai partijos, reikalaujančios geros klasikinio šokio technikos ir tikslumo. Nikija – vienas didžiausių, ypač daug ištvermės ir emocinio įsijautimo reikalaujančių klasikinio baleto vaidmenų. Gudžiūnaitė – viena techniškiausių Lietuvos balerinų, tačiau ji turi ir įdomios artistės talentą. Jį leido nuspėti prieš daugelį metų Baleto mokykloje matytas nuotaikingas šokio epizodas „Pagauk Bachą“, kurį jai, tuomet dar žemesniųjų klasių mokinei, buvo pastatęs Jurijus Smoriginas. Žaismingos intonacijos, lengvas humoristinis atspalvis būdingas ir kitiems šokėjos vaidmenims – Ridikutei „Čipoline“, Klarai „Kopelijoje“, netgi Mari „Spragtuke“. Sudėtingesnių jausmų prireikė kuriant Ozildę „Tristane ir Izoldoje“, tačiau Nikija – pirmasis ryškus dramatinis, herojinis šokėjos darbas, kuriame aiški pagal klasikinio baleto dramaturgijos kanonus modeliuojama vidinių herojės išgyvenimų kaita.
Rimta ir susikaupusi, suvokianti savo atsakomybę Gudžiūnaitės Nikija pasirodo scenoje su Brahmanu, netrukus sąlygiškais gestais demonstruoja jam abejingumą dėl jį apėmusios šventvagiškos aistros. Pasimatyme su Soloru akivaizdūs jaunatviškų, net vaikiškų jausmų proveržiai, palydimi viltingų šypsenų ir ekspresyvių judesių. Antro paveikslo Nikijos šokis buvo santūrus, iškilmingas – kaip ir dera ritualiniam pasirodymui pagal šventyklos šokėjos pareigas, o scena su Gamzati kibirkščiavo aistringa kova už savo meilę.
Šiame epizode puikiai pasirodė ir Gamzati (Olga Konošenko) – išdidus jos elgesys su varžove, puikavimasis savo padėtimi ir turtais, susidūręs su nepalenkiamu Nikijos atsisakymu išsižadėti mylimojo, išprovokavo impulsyvų šokėjai skeltą antausį – tuo labiau įtikinamai atrodė Nikijos pykčio proveržis sugriebus peilį. Stebint šią sceną, buvo galima pamiršti, jog ji vyksta sąlyginių aistrų prisodrintoje XIX a. pabaigoje sukurtoje baleto erdvėje – dėl meilės, kad ir iš skirtingų paskatų, kovojančių varžovių dvikova buvo pripildyta tikrų, motyvuotų jausmų.
Toks jaudinantis dramatizmas buvo ryškus ir antro veiksmo šokyje, kurį Nikija turėjo atlikti vis dėlto nugalėjusios savo varžovės ir mylimojo akivaizdoje – vos pastebimos vilties jai suteikė esą nuo Soloro šokio viduryje įteikta gėlių pintinė su joje slypinčia gyvate – radžos kerštu už drąsą stoti jo dukrai skersai kelio.
Romantiškuose baletuose įprastos tragiškos atomazgos, kai idealizuota meilė neatlaiko tikrovės išbandymų. Gudžiūnaitės Nikija mirė netausodama savęs, įsigyvenusi į dramatiškus muzikos kuriamus jausmus, su beviltiška nuoskauda metusi paskutinį žvilgsnį jos išsižadėjusiam Solorui.
Paskutinio veiksmo nuotaika neteko žemiškų atspalvių: Šešėlių karalystė – tai belaikė melancholijos ir mėnesienos erdvė, iš lėto užpildoma minoriškos šešėlių eisenos. Gudžiūnaitei pavyko šią nuotaiką perteikti, išryškinti – kartu įtikinamai susigrąžinti atgailaujantį mylimąjį, jam atleisti – apie tai bylojo tikslių, greitų sukinių įstrižainė. Techniniu požiūriu sudėtinga partija dar turės šiek tiek sutvirtėti, reikės dar labiau prisijaukinti scenografijos objektais ir daugybe veikėjų užpildytą erdvę, bet debiutą galima vertinti kaip vieną įdomiausių besibaigiančiame baleto sezone.
Solorą „Bajaderėje“ šoko Genadijus Žukovskis – patikimas partneris, įkvėptai perteikęs solo epizodus su aukštais efektingais šuoliais; virtuoziškai Bronzinio dievo partiją atliko Igoris Zaripovas. Šešėlių veiksme variacijas šoko Maja Dolidzė, Haruka Ohno ir Neringa Česaitytė – tai buvo pirmasis šios jaunos šokėjos pasirodymas, atkreipęs dėmesį lengvais šuoliais ir užtikrintų arabeskų serija.
