7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Fluxus lavonai, kyšantys mums iš burnų

Apie „Fluxus is Fun, Fun is Fluxus“ renginius Kaune

Karolina Rimkutė
Nr. 18 (1124), 2015-05-08
Tarp disciplinų Dailė
„Fluxus is Fun, Fun is Fluxus“ ekspozicijos fragmentas. K. Rimkutės nuotr.
„Fluxus is Fun, Fun is Fluxus“ ekspozicijos fragmentas. K. Rimkutės nuotr.
Labai ilgai galvojau, kaip apibūdinti „Fluxus is Fun, Fun is Fluxus“ parodą ir ją lydinčius renginius Kaune, galerijoje „101“. Sužinojusi, kad visus tris įvykius kuruoja net aštuonios Vytauto Didžiojo universiteto meno kuratorystės programos magistrantės, tikėjausi pamatyti tokią Fluxus parodą, kokios dar ilgai nepamiršiu. Na, ko gero, ilgai ir nepamiršiu, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog ji mane nudžiugino.
 
Tiesa, paroda ir ją lydėję renginiai buvo labai informatyvūs – jei buvo žmonių, nieko negirdėjusių apie Fluxus judėjimą, tai iš parodos jie išėjo jau neblogai nusimanydami. Pateikiama daug duomenų apie Fluxus atsiradimą, garsiausius menininkus, išsamiai aprašyti kai kurie kūriniai (net tie, kurie nebuvo eksponuojami), minimos žymesnių lietuvių menininkų nuomonės, o kur dar diskusija su žymiais intelektualais ir olimpiada, suteikianti galimybę geriau pajusti Fluxus dvasią. Tačiau man trūko rimtumo tuose tekstuose ant parodos salės sienų. Toks jausmas, kad kuratorės pačios į Fluxus žiūri paviršutiniškai – à la viskas dėl juoko ir linksmybių, kaip pačios rašo: „Instrukcija gyventi linksmai“. Nieku gyvu nedrįsčiau pristatyti Fluxus kaip pasilinksminimui skirto meno, juo labiau turint mintyje, kokioje aplinkoje Fluxus atsirado, kaip griežtai Jurgis Mačiūnas iš Fluxus menininkų sąrašo braukydavo jam nepritikusius asmenis, kokie revoliucingi buvo judėjimo užmojai... Žinoma, daugelis Fluxus kūrinių yra smagūs, pavyzdžiui, Yoko Ono „Šypsenų dėžutės“, tačiau net jos turi gilesnę mintį nei juokai. Rimtumą fliuksistų„išdaigose“pabrėžia Henry Flynto fotografija „Šalin meną“ ar parodoje nebuvęs J. Mačiūno kūrinys „JAV pralenkia visus genocido rekordus!“. „Instrukcijos gyventi linksmai“ dar labiau nesuprantu atpažinusi Jono Meko filmą „Brigada“ (tarp kitko, ką jis veikia Fluxus parodoje?), kuriame vaizduojami įvykiai anaiptol nėra linksmi.
 
Kuratorės siekė ne tik sudominti lankytojus informatyvumu, bet ir realizuoti J. Mačiūno „Fluxmanifesto Fluxpasilinksminimui“ teiginį, jog bet kas gali būti menas ir bet kas gali kurti meną. Tai puikiai iliustravo jų pačių sugalvotos pramogos, tokios kaip piešimas ant „IKI“ parduotuvės degtukų dėžučių, aptrauktų baltu popieriumi. Dėžutės buvo eksponuojamos ant staliuko salės kampe kaip Fluxus meno dalis.
 
Organizatorės taip pat siūlė atlikti vieną partitūrą iš 16 pateiktų sąraše, nufilmuoti arba nufotografuoti įvykį ir pasidalinti ant parodos sienos feisbuke, tačiau niekas to neatliko. Tiesa, siūlomos partitūros buvo tikrai lengvos. Mielai prasmingai dainuočiau ką tik išgalvota kalba, ką siūlo padaryti Emmettas Williamsas, arba pasigaminčiau salotas pagal Alison Knowles „Pasiūlymą“. Jei visgi labai tingėčiau, galėčiau nusifilmuoti, kaip nieko neveikiu (Beno Vautier „Niekas“). Tačiau nė vienos partitūros specialiai neatlikau, kaip neatliko ir kiti lankytojai. Turbūt taip atsitiko dėl paprasčiausios priežasties – išėjęs iš parodos vėl grįžti į savo kasdienybės būseną. Niūniuodamas, gamindamas maistą ar gulinėdamas ant sofos tikrai nesusimąstai, kad tai yra kažkuo prasminga. Kasdienybėje nekvaršini galvos dėl Henry Flynto „brendo“ teorijos, paprasčiausiai veiki tai, kas patinka. Kai į tai įsibrauna instrukcija „atlik vieną iš veiksmų“ arba dar baisiau – „nufilmuok veiksmą“, tau liepiama vykdyti nurodymus, o ne užsiimti patinkančia veikla. Nieko neveikimas netenka savasties, nes šį kartą nieko nedarai specialiai, paklusdamas instrukcijai. Nenori įsitraukti į papildomą sistemą, meną palieki meno erdvei ir, iš parodos grįžęs namo, jau nebegalvoji apie tai, kaip kažko išpakavimas (Keno Friedmano „Christo pagerbimas“) galėtų būti „meniškai“ nufilmuotas.
 
Dar buvo galima užrašyti savo mintis ant geltonų lipnių popierėlių ir užklijuoti juos ten, kur norisi. Keletas žmonių rašė ir klijavo, tačiau klijavo ne bet kur, o ant plikų sienų. Ar iš tiesų lapelius buvo galima klijuoti, kur norisi? Jei užklijuočiau ant, tarkime, Ay-O „Piršto dėžutės“, ar lapelis nebūtų nuklijuotas? Tokie siūlymai man graudžiai asocijuojasi su nuolatine laisvės imitacija. Galime apsimesti, kad klijuojame, kur norime, bet, savaime suprantama, negalėtume užklijuoti lapelio ant kuratorės kaktos ar J. Mačiūno „Antologijos“. Jis nedelsiant būtų nuklijuotas. Tai apmąsčiusi, nusprendžiau šiuo siūlymu nepasinaudoti, o tik skaityti kitų lankytojų užrašus.
 
Norėčiau čia stabtelėti ir pasvarstyti, kodėl ši paroda iš viso turėtų sudominti? Kuo ji skiriasi nuo Fluxus kabineto Šiuolaikinio meno centre? Ar tai nėra ta pati kolekcijos dalis, kurią nuo 2014 m. rudens iki 2015 m. balandžio eksponavo Jono Meko vizualiųjų menų centras (JMVMC)? Žinoma, kolekcija atkeliavo būtent iš ten, tik negaliu paliudyti, ar ta pati, nes, prisipažinsiu, parodoje neapsilankiau. Kita vertus, jei kolekcija ir ne ta pati, nuolatinis Fluxus kartojimas (jau minėti Fluxus kabinetas ir periodiškos parodos JMVMC, kolekcijų migravimas į Kauną ir Klaipėdą, Fluxus ministerija ir t.t.) žlugdo Fluxus prigimtinę idėją ir verčia judėjimą nuobodžiu, įgrystančiu prekės ženklu. Apie tai kalba ir parodoje eksponuojama Šarūno Nako citata: „Viskas teka, fluxinasi, po 50 metų prie to grįžti – neįdomu ir beprasmiška. Verčiau ieškoti naujų dalykų, nes humoro ir paradokso temos yra neišsemiamos, o be galo kartojami seni anekdotai (dauguma Fluxusscenarijų, gaivinami dabartinių pasekėjų) – nelabai gero tono ženklas.“ Beje, ant parodos sienos perrašytus Šarūno Nako, Vidmanto Bartulio, Gintaro Sodeikos, Broniaus Kutavičiaus ir Jono Meko fluxus apmąstymus galima perskaityti ir Rūtos Gaidamavičiūtės publikacijoje „Fluxus ir Lietuva“ (Lietuvos muzikos informacijos centras, http://old.mic.lt/lt/classical/info/700).
 
Grįžkime prie J. Mačiūno „Fluxmanifesto Fluxpasilinksminimui“ ir Fluxus problematikos. Jame parašyta: „HAVE NO COMMODITY OR INSITUTIONAL VALUE“ („neturėkite prekinės ar institucinės vertės“). Ir štai – besistengdamos realizuoti vienus manifesto aspektus kuratorės pamina kitus: Fluxus menas ne tik eksponuojamas parodoje, bet jo ir negalima liesti – Fluxus tapo vertingas. Tiesa, ne tik šios parodos kuratorės Fluxus paverčia aukštuoju menu – visi žinome begales išaukštintų, suprekintų Fluxus pavyzdžių, kurie net nebeturėtų vadintis fluxus, o anti-fluxus. Kaip žinoma, J. Mačiūnas kovojo prieš menininko – genijaus mitologiją, tačiau jis pats visuomenėje įvardijamas būtent šitaip: talentingas Fluxus pradininkas iš mažos SSRS respublikos, turėjęs daug užmojų ir genialių, išskirtinių idėjų. Apie tokį Fluxus judėjimo paradoksą plačiai buvo kalbama ir suorganizuotoje diskusijoje, o ypač – apie jau suprekintą Fluxus atvykimą į Lietuvą. Mus šis menas pasiekė per nacionalizmą, judėjimas buvo nukomunistintas, nupirktas. Todėl „nebūtina sieti niujorkietiško ir lietuviško Fluxus“, – parodą lydinčioje diskusijoje pabrėžė Kęstutis Šapoka. Apie skirtį užsiminė ir Redas Diržys bei Gintautas Mažeikis teigdami, jog „nacionalistinis atspalvis čia labai svarbus“, Fluxus yra tapęs „ne pokštu, bet antipokštu“. Tai buvo viena priežasčių, kodėl man Eugenijaus Varkulevičiaus 1995–2005 m. grafiškai išraižytos filmo juostos „Kinas be kameros“ paskirtis parodoje pasirodė neaiški. Tačiau prie jos nesustosiu.
 
Dėl tokio Fluxus išsigimimo (išaukštinimo, suprekinimo, nacionalistinimo) diskusijoje „Ar Fluxus – vykęs pokštas?“ dalyvavęs R. Diržys iš principo nesilankė parodoje ir primygtinai kvietė kitus pasielgti taip pat. Fluxus patenka į problematišką situaciją todėl, kad priešindamasis Didžiajam Naratyvui judėjimas kaip tik ten ir atsiduria. „Jau rytoj mūsų buržuazija naują paveiksliuką pavogs ir įterps į didįjį pasakojimą. Todėl mūsų, situacionistų, uždavinys – sukurti rytojui kitą situaciją, nes ana jau nebetinkama. Šiandien Fluxus, kurį matote, nėra Fluxus pagal situacionistus, tai buržuazinis menas“, – kalbėjo G. Mažeikis. O Leonidas Donskis savotiškai papildė Fluxus koncepcijos nesėkmę: „Jis pradėjo atlikti socialinės, politinės kritikos funkciją. Visa tai man primena meno mirties teorijas.“
 
Toks judėjimo paradoksalumas man labai asocijuojasi su Dada judėjimu. Juk Dada, kaip ir Fluxus, atsirado labai sudėtingu politiniu laikotarpiu, atliko socialinės, politinės kritikos funkciją, priešinosi materializmui ir nacionalizmui, buržuazijai. Dada, kaip ir Fluxus, sukilo prieš akademinį, „aukštąjį“ meną, muziejus. Tiesa, Fluxus elgėsi radikaliau, bet pamatinės idėjos labai panašios, naudojamas sarkazmas. Netgi Josepho Beuyso žymioji frazė „Kiekvienas yra menininkas“, visos tos Fluxus instrukcijos susijusios, pavyzdžiui, su Tristano Tzara „Kaip sukurti dadaistinį eilėraštį“. Turiu pripažinti, labai apsidžiaugiau, kai per diskusiją Česlovas Lukenskas užsiminė apie Fluxus sąsajas su Dada: „Dadaistai suabejojo pasaulio tvarka, atsirado ne pokšto, ne ironijos, bet tiesiog sarkazmo elementas, kuris išjudino kitą sąmonę. Žmonės pradėjo nebetikėti totalinėmis sąvokomis – gėris, šeima, bažnyčia, struktūros, valstybė. (...) Manau, tai turi sąsajų su Fluxus.“ Čia įsiterpęs R. Diržys pareiškė, kad skirtumas tarp dadaistų ir fliuksistų yra sugebėjimas ir nesugebėjimas užbaigti, paleisti judėjimą. Galbūt dėl to Fluxus taip išsigimė, kad niekas nesugebėjo jo palaidoti?
 
Diskusiją moderavusios dvi meno kuratorystės magistrantės nesugebėjo suvaldyti jos krypties, todėl gausiau buvo aptariami kontekstai (pankai, fanzinai, „brendas“ ir t.t.) nei Fluxus judėjimas. Trukdė ir nebrandus, tačiau komiškas kai kurių dalyvių pasikandžiojimas. Pasišaipymai iš „žmonių, save vadinančių intelektualais“, prasivardžiavimai kosmonautais ar kaltinimai, kad „iš burnų kyšo lavonai“, nepridėjo respektabilumo. Negana to, pabaigoje įsiaudrinę dalyviai taip susikivirčijo, kad teko užbaigti diskusiją žodžiais: „na, kol visai nesusipešėte...“
 
Didesnį fiasko patyrė Fluxus sporto olimpiada. Joje, be kuratorių ir jų draugų, dalyvavo penki svečiai, iš kurių keturi čia atsidūrė mano pakviesti. Tikriausiai mažai žmonių susirinko dėl netikusios renginio datos – jis vyko antradienį 17 val., kai daugelis mūsų dirba ir paprasčiausiai negali atvykti. Vis dėlto man buvo keista, kodėl be mūsų, penkių vilniečių, olimpiadą pamatyti atėjo tik keletas kauniečių. Tikėjausi išvysti didelę žmonių minią – na, bent jau menotyros studentų, menininkų ar moksleivių grupę, tačiau sporto varžybos pasirodė niekam neįdomios (priešingai nei diskusijos, kurios taip pat vyko antradienį 17 val., – salė buvo pilna).
 
Atvirai sakant, ilgiausiai lauktoji diena neišpildė lūkesčių. Nors jau sukritikavau J. Meko filmo „Brigada“ įtraukimą į ekspoziciją, nemenkai pyktelėjau, kad jis nebuvo įjungtas parodoje pirmą kartą apsilankiusiems mano draugams. Nebuvo rodoma ir E. Varkulevičiaus kino juosta, todėl atrodė, kad lankytojai nebelaukiami (būtent šie du eksponatai pasitinka svečią). Renginio pristatymas taip pat šiek tiek nuliūdino, kai sužinojau, kad rungtys bus palengvintos – suvokiu, kad futbolas su kojūkais yra sudėtinga rungtis, tačiau netrukus įsitikinau, kad „palengvinimas“ reiškė minimalų pinigų sutaupymą, o ne užduoties sunkumo sumažinimą. Kuratorės dalyvius bandė padrąsinti teiginiu, jog jie kuria istorinį įvykį. Tai kėlė šypsnį. Taip, jei tai būtų 2008 m. „Tate Modern“ trijų dienų „Flux – olimpiados“ festivalis, būtų šioks toks meno istorijos įvykis, tačiau dabar, kai Fluxus sportas kone nuolatos rengiamas įvairių menininkų ir muziejų iniciatyva, jis tiek pat istorinis, kiek ir mano atvažiavimas į Kauną.
 
Tiesa, rungtys ne itin nuvylė – išties buvo smagu stebėti draugus, atliekančius absurdiškas rungtis. Apšilimui reikėjo pūsti balioną, kol šis sprogs (būdama silpnų plaučių apsidžiaugiau, kad dalyvavimo išvengiau slėpdamasi už fotoaparato), vėliau vyko popierinių lėktuvėlių laidymo varžybos, mini stalo futbolas su šiaudeliais, „palengvintas“ šachmatų su kvapais turnyras (kuratorės nepirko daržovių, o į vienkartines stiklinaites įbėrė įvairių prieskonių), vidaus ir lauko krepšinis su stalo teniso raketėmis, lenktynės su ilgais kartono lakštais, priklijuotais prie pėdų... Išsiskyrė baliono stūmimas, kurio laimėtoju paskelbtas mažiausiai pastūmęs balioną (aišku, rungties dalyviai tai sužinojo tik įvykdę užduotį). Olimpiadą užbaigė Fluxus himnas visiems dalyviams vienu metu giedant pasirinktas dainas, ir prizų įteikimo ceremonija. Vis dar nežinau, kaip turėčiau reaguoti į pastarąją – nors prizai buvo išties fliuksiški (stiklainiai, į kuriuos įberta įvairių niekučių, pavyzdžiui, konfeti, magnetukų, plastikinis šaukštelis su priklijuota J. Mačiūno nuotrauka ar aprašinėtos degtukų dėžučių), jie buvo teikiami visiems, neįvardijant pergalių. Viena vertus, ceremonija buvo absurdiška ir beprasmė (todėl ir fliuksiška), tačiau dalyviai ne itin džiaugėsi dovanomis, nes rungtys pasirodė nereikalingos. Buvo nemalonu matyti nudelbtas draugų akis – matyt, jiems nebuvo taip linksma gauti stiklainį šiukšlyčių už pastangas, kai varžybų stebėtojai taip pat buvo apdovanoti analogiškais stiklainiais.
 
Matyt, belieka pakartoti Neringos Krikščiūnaitės žodžius, kad Fluxus pokštai linksmi tik patiems fliuksistams, ypač kai Fluxus visai nebėra Fluxus („Paroda „Fluxus is Fun, Fun is Fluxus“ galerijoje „101“. Tai deginti muziejus ar ne?“, artnews.lt, 2015 04 29). Kai Fluxus tampa lavonu, kyšančiu iš burnos.

 

„Fluxus is Fun, Fun is Fluxus“ ekspozicijos fragmentas. K. Rimkutės nuotr.
„Fluxus is Fun, Fun is Fluxus“ ekspozicijos fragmentas. K. Rimkutės nuotr.
„Fluxus is Fun, Fun is Fluxus“ ekspozicijos fragmentas su lankytojų mintimis. K. Rimkutės nuotr.
„Fluxus is Fun, Fun is Fluxus“ ekspozicijos fragmentas su lankytojų mintimis. K. Rimkutės nuotr.
Henry Flynt, „Šalin meną“. 1968 m. K. Rimkutės nuotr.
Henry Flynt, „Šalin meną“. 1968 m. K. Rimkutės nuotr.
Jurgis Mačiūnas, „Fluxmanifestas Fluxpasilinksminimui“, Beno Vautier sumaketuotas atvirukas. 1965 m. K. Rimkutės nuotr.
Jurgis Mačiūnas, „Fluxmanifestas Fluxpasilinksminimui“, Beno Vautier sumaketuotas atvirukas. 1965 m. K. Rimkutės nuotr.
Lankytojų piešiniai ant „IKI“ degtukų dėžučių. K. Rimkutės nuotr.
Lankytojų piešiniai ant „IKI“ degtukų dėžučių. K. Rimkutės nuotr.
Diskusija „Ar Fluxus – vykęs pokštas?“. K. Rimkutės nuotr.
Diskusija „Ar Fluxus – vykęs pokštas?“. K. Rimkutės nuotr.
Balionų pūtimo rungtis. K. Rimkutės nuotr.
Balionų pūtimo rungtis. K. Rimkutės nuotr.
Lauko krepšinis su stalo teniso raketėmis. K. Rimkutės nuotr.
Lauko krepšinis su stalo teniso raketėmis. K. Rimkutės nuotr.
Vidaus krepšinis su stalo teniso raketėmis. K. Rimkutės nuotr.
Vidaus krepšinis su stalo teniso raketėmis. K. Rimkutės nuotr.
Lenktynės su kartono lakštais. K. Rimkutės nuotr.
Lenktynės su kartono lakštais. K. Rimkutės nuotr.
Mini stalo futbolas su šiaudeliais. K. Rimkutės nuotr.
Mini stalo futbolas su šiaudeliais. K. Rimkutės nuotr.
Fluxus sporto olimpiados apdovanojimai. K. Rimkutės nuotr.
Fluxus sporto olimpiados apdovanojimai. K. Rimkutės nuotr.