7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Paprasta sėkmė

Pokalbis su rusų aktoriumi ir režisieriumi Sergejumi Puskepaliu

Neringa Kažukauskaitė
Nr. 18 (1124), 2015-05-08
Kinas
Sergejus Puskepalis
Sergejus Puskepalis

Aktorius Sergejus Puskepalis filmuojasi nedaug, tačiau be jo sunku įsivaizduoti šiuolaikinį Rusijos kiną. Debiutinis vaidmuo režisieriaus Aleksejaus Popogrebskio juostoje „Paprasti dalykai“ (2006) jam atnešė svarbiausio Rusijos kino festivalio „Kinotavr“ bei Tarptautinio Karlovi Varų festivalio prizą už geriausią vyro vaidmenį, nacionalinio kino apdovanojimą „Nika“ už metų atradimą, kino kritikų apdovanojimą „Baltas dramblys“ ir daugelį kitų. Suvaidinęs kitame šio režisieriaus filme „Kaip aš praleidau praėjusią vasarą“ (2010) Puskepalis buvo pagerbtas Berlyno festivalio „Sidabriniu lokiu“ už geriausią vyro vaidmenį (kartu su aktoriumi Grigorijumi Dobryginu). Aktorius filmavosi Veros Storoževos, Sergejaus Ursuliako, Aleksejaus Učitelio ir kitų iškiliausių viduriniosios bei jaunosios kartos rusų režisierių filmuose. Jis daug dirba teatre – režisuoja spektaklius Maskvos, Jaroslavlio, Magnitogorsko, Samaros, Ufos ir kitose scenose. Balandžio pabaigoje tarptautinio žiniasklaidos klubo „Formatas – A3“ kvietimu Sergejus Puskepalis lankėsi Vilniuje.

 
Jūs užaugote ne meninėje aplinkoje – nei tėvų profesijos, nei atokios vaikystės vietovės nieko bendra su menais neturėjo. Kas paskatino pasirinkti aktoriaus, režisieriaus profesiją?
Matyt, lengvo gyvenimo troškimas (juokiasi). Mačiau, kaip „aria“ mano tėvai: tėvas visą gyvenimą dirbo Šiaurėje, net Bilibino atominę elektrinę Čiukčijoje statė, paskui į Kazachstaną išvažiavo, mama irgi daug dirbo, net išėję į pensiją abu darbavosi. Žodžiu, tėvai buvo užsiėmę, aplinkui nebuvo jokių televizorių ir teko daug skaityti. Turėjome didelę biblioteką ir aš pamėgau skaityti, įjunkau į „kitą“ pasaulį, kiek nerealų. O paskui jau, kaip žinia, atsitiktinumo galia. Kiekvienam savas likimas. Manasis stebuklingu būdu susiklostė taip. Beje, tėvai mane ruošė tapti pilotu. Bet netikėtai išėjo kitaip. Matyt, panorau siekti laisvės, todėl išvažiavau iš namų. Dešimt metų mokiausi Saratovo teatro mokykloje, paskui dešimt metų vaidinau Saratovo teatre. Vėliau mokiausi Rusijos teatro meno akademijoje, Piotro Fomenkos kurse, beje, kartu su kitu lietuvių kilmės režisieriumi Mindaugu Karbauskiu.
 
Iš tiesų, meno profesijos susijusios su to „nerealaus“ pasaulio kūrimu. Jauno žmogaus žavėjimasis tuo labai suprantamas, bet kaip jį išsaugoti metams bėgant? Kuo to „nerealaus“ kūrimas traukia subrendusį žmogų?
Taip, tas „nerealus“ pasaulis metams bėgant darosi vis realesnis. Ir tas entuziastingas susižavėjimas praeina, o be jo mūsų srityje nėra ką veikti. Todėl reikia nuolat jo siekti.
 
Kaip?
Įvairiai. Reikia dažniau bendrauti su žmonėmis. Su gerais žmonėmis. Tai vienintelis dalykas, kuris palaiko ir maitina susižavėjimą, nuostabą pasauliu. Daugiau nėra iš kur. Gal yra atskirų atvejų – kaip, sakykim, Nikolajaus Rericho, kai žmogus to semiasi iš gamtos, jos kontempliacijos. Tačiau apskritai palaiko tik susitikimas su geru žmogumi, dar vienas susitikimas, ir dar. Su kokiu nors nepaprastu, nuostabiu žmogumi. Blogų žmonių nėra, mano manymu, nebent kokios nors anomalijos ir patologijos. Žmonės būna susipainioję, pasiklydę. Juk kiekvienas žmogus – tai kosmosas. Jei liausies juo domėtis ir stebėtis, vadinasi, viskas, laikas į pensiją.
 
Gal todėl ir Jūsų vaidmenys taip ryškiai įsimena, nes turi tai, ko dabar taip stinga ir gyvenime, ir ekrane, – atsargaus ir švelnaus požiūrio į žmogų, kiekvieno žmogaus branginimo.
Ačiū už tokį gražų mano kuklios veiklos vertinimą. Bet aš tiesiog dirbu. Viskas kažkokiu būdu ateina, ir aš laisvai tai atspindžiu, arba ne. Net negaliu pasakyti, su kuo tai susiję. Matyt, intuicija, o gal sėkmė, ar, tiksliau, pasiruošimas tai sėkmei. Viskas kartu, matyt.
 
Jus galima pristatyti kaip kartais besifilmuojantį teatro režisierių.
Dabar jau ir filmuojantį.
 
Tai iš tiesų naujiena, nors buvo galima numanyti, kad kada nors pabandysite ir pats kurti filmus. Papasakokite apie savo naują darbą.
Tai pilno metražo filmas, kurį tik vakar baigiau, – sutvarkiau titrus ir atidaviau. Scenarijus mano draugo, dramaturgo Aleksejaus Slapovskio, su kuriuo mes ranka rankon bendradarbiaujame bene dešimtmetį. Šią jo pjesę esu pastatęs teatre. Filmas vadinasi „Klinčas“ („Kлинч“). Vaidina Aleksejus Serebriakovas, Agripina Steklova, kylančios mūsų kino žvaigždės Asia Domskaja, kuri, manau, bus tiesiog atradimas, Viačeslavas Jevlantjevas, Maksimas Lagaškinas. Tai tokia miesto zonos (filmavome Maskvos priemiestyje Mytiščiuose) istorija apie suaugusio, subrendusio žmogaus savęs identifikaciją. Tos istorijos centre Serebriakovo herojus – mokyklos literatūros mokytojas.
 
Kaip sekėsi dirbti su tokiu reikliu, nepaprastu aktoriumi Aleksejumi Serebriakovu?
Labai linksmai, smagiai, nuostabiai. Mes dvejus metus su juo aptarinėjome tą istoriją. Aleksejus dabar gyvena Kanadoje, todėl nemažai rūpesčių buvo viską suderinti. Per tą laiką suartėjome ir abu labai „sirgome“ už projektą.
 
Kada laukti premjeros?
Greičiausiai rudenį. Dabar – festivaliai, o paskui jau į ekranus.
 
Koks skirtumas tarp teatro ir kino režisūros jums pasirodė svarbiausias?
Kino režisūra – tai labai daug darbo. Kinas toks sunkus dalykas, kad neleidžia niekuo daugiau užsiimti. Šitas sumanymas atėmė beveik šešerius metus, o nuo filmo gamybos pradžios iki vakarykščio atidavimo praėjo pusantrų. Kai statai spektaklį teatre, savyje nešioji sumanymą ir gali taip vaikščioti aštuonerius, dešimt metų, kiek reikia, kol išnešiosi, o paskui per tris keturis mėnesius paleisti į sceną. Apskritai, geriau apie tai negalvoti, nes būsiu kaip tas šimtakojis, kuris, kai pradėjo galvoti, kuria koja žengti, taip ir nebepajudėjo iš vietos. Paprasti dalykai, perfrazuojant Popogrebskio filmo pavadinimą.
 
Jūsų veidas tapo Rusijos autorinio kino ženklu, tačiau pastaraisiais metais vis dažniau filmuojatės įvairaus žanro filmuose, televizijos serialuose.
Viskas tas pats, tik kopijų daugiau ir auditorija platesnė. Tai prodiuserių išmonė. Yra įdomus kinas ir neįdomus. Jei neįdomų filmą pavadinsi autoriniu, tai nereiškia, kad jis geras. Sakoma, kad autorinis kinas skirtas ne visiems. Bet juk bet koks filmas yra ne visiems.
 
Būtent. Kas gi gali būti visiems?!
Visiems – tik tūkstantis dolerių ir solidi sąskaita banke. Mene ko nors visiems būti negali. Pažiūrėkite gerą šiuolaikinį amerikietišką serialą. Koks kokybiškas, meniškas žmogiškos, aktualios istorijos dėstymas, gyva neformali kino kalba, be jokių holivudinių efektų. Nesvarbu, ar tai detektyvas, ar drama. Dabar visi, ir aš taip pat, žavimės gerais JAV serialais, nes jie labai įdomūs. Rusijoje taip pat stengiamasi kurti gerus meninius televizijos filmus, tą daro režisieriai Popogrebskis, Olegas Pogodinas, Borisas Chlebnikovas, Valerijus Todorovskis, Sergejus Ursuliakas, Nikolajus Chomerikis, pastarasis netrukus Murmanske pradės filmuoti katastrofų filmą „Ledlaužis“. Jame vaidinsiu ledlaužio kapitoną. Serialai – kažkaip nepatraukliai skamba, nors kai kurie tų filmų yra būtent serialai. Tie, kuriuose vaidinu aš, išsiskiria „kietu“ siužetu, geru režisieriaus, montažo režisieriaus darbu.
 
Ką manote apie šiuolaikinio Rusijos kino situaciją?
Jis gyvas... Kitas dalykas, kad yra kinas, yra jo rodymas ir dar yra aplinka „šalia kino“. Rusijoje labai daug talentingų žmonių, kurie „dega“ noru dirbti, kurti. O tiems, kurie lydi kiną, turiu daug klausimų. Ypač rodytojams. Manau, pralaimėjome karą dėl nacionalinio kino rodymo. Nežinau, kokiomis pastangomis dabar reikia grąžinti žiūrovus į kino teatrus žiūrėti rusiško kino. Neseniai žiūrėjau Aleksandro Melniko filmą „Teritorija“. Man labai patiko, tai tiesiog sukrečiantis filmas apie geologus, dirbančius toli Šiaurėje. Filmas buvo kuriamas dvejus metus. Žiūrėjau jį du kartus – vieną kartą kviestiniame seanse, salė buvo pilna, reakcija puiki. Antrą kartą su žmona nuėjome į paprastą kino teatrą – salėje buvo penki žmonės. Štai čia ir atsiranda menininko ir jo kūrinio pardavėjo santykiai. Prodiuseris bado pirštu: to niekas nežiūrės, dveji metai darbo, išleista krūva pinigų, o salėje penki žmonės! Ir kaip čia paprieštarausi... Taigi turiu visokių klausimų ir abejonių. O kalbant apie Rusijos kino kūrybinį potencialą, manau, viskas yra gerai.
 
Jūsų susitikimo su žiūrovais Vilniuje tema – „Kinas keičia pasaulį. Kuria linkme?“ Ką atsakytumėte į tą klausimą?
Manau, kad kinas tikrai keičia pasaulį. Tik reikia suprasti, į kurią pusę. Ar pateisinančią tai, kas vyksta, ar kviečiančią tai apsvarstyti, suvokti. Bet koks meno kūrinys aptarnauja susiklosčiusią situaciją. Ir čia jau reikia aiškintis: ar tai menininko, ar pirmiausia žmogiška pozicija.
 
Kaip renkatės vaidmenis? Kokie pagrindiniai kriterijai? Manau, pasiūlymų gaunate daug.
Aš juk gudrus, tai taip ir renkuosi (juokiasi). Niekada neatsisakau, tik pasiteisinu, kad neturiu laiko. Labai patogu, kodėl turėčiau ką nors nemalonaus sakyti apie scenarijų ar dar ką... Kartą man nutiko tokia istorija su režisieriumi Stanislavu Govoruchinu. Pradėjau jam pasakoti, kaip gyventi. Ir jis net bandė kažką perdaryti, taisyti, o aš vis aiškinau, „į lentynėles dėsčiau“, jis klausėsi, rūkė... Išėjęs paraudau iš gėdos kaip vėžys – kas aš toks, kad jį mokyčiau... Žmogus tuo užsiima, turi savų planų, kaip aš galiu taip šnekėti?! Net nenoriu kalbėti apie projektus, kurie skirti tik nesąžiningai pasipelnyti iš kitų žmonių darbo. Man nesuvokiama formulė: „Scenarijus blogas, bet moka labai gerai.“ Arba „pinigų nėra, bet scenarijus labai geras“. Negaliu suvokti, kaip blogas scenarijus siejasi su dideliais pinigais, ir atvirkščiai. Kokia čia nesuprantama logika?
 
Tiesą pasakius, renkuosi ne vaidmenį, o kompaniją, kolektyvą. Reikia suprasti savo gyvenimo trukmės ir galimybių santykį. Jaunystėje galėjau imtis bet ko, sutikti su visais pasiūlymais. Dabar suvokiu, kiek man liko laiko... Tik taip vertinu visus pasiūlymus, atmetu juos arba priimu. Juk tai mano gyvenimo dienos ir labai svarbu, su kuo jas praleisi. Jei, sakykim, Aleksejus Germanas būtų pakvietęs filmuotis „Sunku būti dievu“, nors sušaudyk – nesutikčiau, nors esu didelis šio filmo gerbėjas ir gynėjas. Visi, kurie ten dirbo – didvyriai, nes ką jie ištvėrė, įgyvendindami genialaus, kartais, matyt, ir baisaus žmogaus vizijas, neįmanoma suvokti. Tikrai net nebandyčiau eiti į tokį projektą. Ramiai ir blaiviai vertinu savo galimybės. Padeda bendro reikalo pojūtis. Nenoriu nuvilti. Niekaip ir niekada.
 
Kaip sekasi dar viena Jūsų veiklos sritis – restorano verslas?
Jau viskas. Prieš porą metų uždarėme restoraną, beje, paskutiniai toje gatvėje. Buvo gera užeiga, Maskvos centre, mielai ten rinkdavomės. Netinkamu laiku, deja, jį atidarėme. Bet nieko, tai labai įdomi patirtis. Restoranų verslas – sunki, bet protinga ir kūrybinga veikla. Bus revanšas (juokiasi).
 
Jūsų sūnus Glebas pasirinko aktoriaus kelią, dar paauglystėje ryškiai debiutavęs Popogrebskio ir Chlebnikovo filme „Koktebelis“ (2003). Ramia širdimi jį ten išleidote?
Ne, žinoma, labai nerimavau, bet tik todėl, kad neitų ten iš inercijos, o jaustų tikrą pašaukimą. Žiūriu jo darbus, santykius su kitais, matau, kad viską daro teisingai.
 
Žinoma pavardė padeda ar trukdo?
Be abejo, trukdo. Jų kurse teatro akademijoje buvo du studentai žinomomis pavardėmis: Ivanas Jankovskis (aktoriaus Olego Jankovskio anūkas, – red. past.) ir Glebas. Nuo pat įstojimo jiems visi prikaišiojo, girdi, kurgi jums daugiau. Tad jiems reikėjo dar sunkiau dirbti, įrodyti, kad yra savo vietoje. Glebas įstojo į buvusio mano pedagogo Sergejaus Ženovačiaus kursą, o jis į tai žiūri ypač priekabiai. Dabar jie puikiai abu sutaria, net juokauju, kad ne man sūnui patarinėti – jis turi, kas jam profesionaliai pataria ir jį pamoko.
 
Negaliu nepaklausti apie jūsų lietuviškas šaknis. Ką jums jos reiškia?
Prieš kelias savaites Girkalnyje plačiai – kartu su visa šeima – šventėme mano sesers jubiliejų. Dabar mūsų santykiai su giminėmis Lietuvoje sustiprėjo. Beveik dvidešimt metų tik susiskambindavome, nes gana sudėtinga buvo atvažiuoti vieniems pas kitus. Lietuvoje, Girkalnyje, prabėgo mano vaikystės vasaros, kai tėvai iš Čiukčijos atveždavo pas močiutę Moniką. Liko labai šviesūs prisiminimai.
 
Milžiniški atstumai telpa jūsų vaikystės prisiminimuose – nuo Čiukčijos iki Lietuvos. Pasaulis, pasirodo, labai mažas.
Taip, labai mažas.
 
Kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė
Sergejus Puskepalis
Sergejus Puskepalis
„Kaip aš praleidau praėjusią vasarą“
„Kaip aš praleidau praėjusią vasarą“
„9 dienos ir vienas rytas“
„9 dienos ir vienas rytas“