7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Festivalis „Jauna muzika“: ar pasiteisino „meniu“?


 

Monika Sokaitė
Nr. 18 (1124), 2015-05-08
Muzika
Arturas Bumšteinas. D. Matvejevo nuotr.
Arturas Bumšteinas. D. Matvejevo nuotr.

2015-ųjų metų „Jauna muzika“ klausytojams pateikė ypač glaustą kompaktišką,  bei patraukliai pristatytą programą.  

 

Kompozitorius, eseistas, multimedijų menininkas, radijo programų autorius Šarūnas Nakas, subūręs žymių atlikėjų pajėgas tikrai išsiskyrė savo projektu „Apolono beprotybė“: prie fortepijono – Nacionalinės premijos laureatas profesorius Petras Geniušas, kanklėmis grojo viena ryškiausių Lietuvos atlikėjų – Aistė Bružaitė, įrašai transliavo ne tik aplinkos garsus ar triukšmus, bet ir žinomos aktorės Severijos Janušauskaitės balsą. Skambiai įvardijęs savo funkciją kūrinyje – kaip psichoakustinę koordinaciją – autorius, taip pat įvertintas aukščiausiu kultūriniu apdovanojimu šalyje, tikrai pritraukė daug auditorijos. Tarp klausytojų buvo galima išvysti solidžių autoritetų, jaunosiosios kartos kūrėjų, teoretikų bei gausų būrį besidominčių kultūra.  

 

Seansas fortepijonui, įvairioms kanklėms, įrašytiems balsams, triukšmams ir transliacijos prietaisams, atliktas „Piano.lt“ salėje, davė gerą toną festivaliui. Publikos gerbiami atlikėjai, užkoduotos literatūrinės sąsajos, išskirtinai lakoniška kompozicijos muzikinė kalba leido nors ir taupiai, tačiau išsamiai pateikti tokio pobūdžio performansą, kurio metu  Petras Geniušas netgi užgrojo kanklėmis! Bet štai šioje vietoje norėčiau sustoti ir pasakyti, jog šį kartą posakis „gera pradžia – pusė darbo“ netinka visam festivaliui.

 

Mąstant apie renginių ciklą, sunku aptarinėti kiekvieną skambėjusį kūrinį ar įvykusį koncertą atskirai, nes šiemet, kaip niekada akivaizdžiai išryškėjo esminės festivalio problemos: tie patys dalyviai, kurie lemia dėvėtų/girdėtų idėjų visumą, vengimas kompozicijose naudoti architektoninius principus, kuriais valdant elektroninės muzikos parametrus, kompozicijas įmanoma išgryninti ir padaryti įdomesnes.

 

Mane nuliūdino Arturas Bumšteinas, nors Jurijus Dobriakovas jo veiklą apibūdina kaip „aktyviausią ir įvairiapusiškiausią visoje lietuviškoje tarpdisciplininio ir garso meno scenoje“, tačiau tas įvairiapusiškumas kažkur išgaravo, nes autoriaus kompozicija „Besileidžiantis laiptais gamelanas“ sukūrė laiptais krentančių ir į turėklus besitrankančių, tuštesnių ar pilnesnių skardinių „garsų koliažo“ įspūdį. Nors, atrodytų, gamelano instrumentų  įrašai, trys trimitai ir net video projekcija teikė plačias išraiškos priemones. Visos 53 kūrinio minutės ištįso laike ir jis tikrai negalėjo būti suvokiamas taip, kaip autorius bandė tai pateikti kūrinio anotacijoje: „(..) Galbūt tai, kas vyksta kūrinyje galėtų būti suvokta kaip orkestro-tarsi-kūno išskaidymas erdvėje, laike (...)“. Konceptai privalo turėti sprendimo būdą, pamatinę struktūr1, kuriančią netikėtumą, kontrastą, formą. Neužtenka Berlyne įsirašyti gamelono instrumentų ir juos bet kaip traktuoti, juk grojimas gamelane turi tradicijas, taisykles. Nėra būtina identiškai atkurti skambesį, muzikinę medžiagą, norėtųsi, kad autorius savo idėją pagrįstu ir algoritmizuotų, juk gamelano skambėjimas ir sudėtis yra sudėtingi procesai, įtakoti gilių Indonezijos salyno tradicijų. Klausydamiesi prieš akis regėjome vaizdo projekciją, kuri tiesiog erzino neišbaigtumu. Joje  sukosi skaičių seka nuo 10 iki 0. Bandymas atrasti kintančius procesus, susijusius su skaičiais atidžiai klausant kompozicijos, manau, buvo ne visai sėkmingas. Pats autorius, paklaustas apie vizualizacijos skaitmenis, sako: „Skaičiai nuo 10 iki 0 mano kūrinyje buvo tartum laikrodis, rodantis kiek žiūrovams dar liko iki kūrinio pabaigos. Jie nebuvo kažkaip specialiai susieti ar sinchronizuoti su muzikos struktūra, nebent kartais sutapdavo jų atsiradimas su ryškesniais muzikiniais įvykiais. O pats kūrinys – tai nesibaigiantis ornamentas be ryškiai artikuliuotos formos, susidedančios iš kontrastingų padalų. Tai greičiau kaip nesibaigiantis srautas.“ Džiugu, kad kompozitorius nebijo eksperimentuoti, bet norėčiau jam palinkėti formų ornamentuose išgrynimo ir algoritmizuotų kontekstinių simbolių.

 

Trečiajame festivalio renginyje Mažajame teatre  pasirodė elektroninės muzikos kvartetas „Diissc orchestra“ (Jonas Jurkūnas, Martynas Bialobžeskis, Vytautas V. Jurgutis, Antanas Jasenka). Tai įvairiuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje koncertuojantis kolektyvas, žinoma ne pirmą kartą pasirodęs ir „Jaunoje muzikoje“. Lyginant su paskutiniu ansamblio koncertu aktualiosios muzikos festivalyje „Gaida“ 2014 m. rudenį,  šiame renginyje jie pasirodė ypač puikiai, skambėjo šviežiai, atlikimas įtikino, nes visi nariai labai organiškai muzikavo ir jautė vienas kitą.  Programa – Mindaugo Urbaičio „Šiapus ir anapus“ bei Mykolo Natalevičiaus „Asistolija“ specialiai šiam kvartetui sukurtos kompozicijos, kurios buvo altliekamos drauge su autoriais (labai gaila, kad nebuvo galimybės išgirsti programoje žadėtų Algirdo Martinaičio kūrinių remiksų).

 

Labai pagirtina, kad „Diissc orchestra“ savo kolektyviniu muzikavimu „sugyvina“ dažnai ganėtinai sustingusią elektroninę muziką, žmogiškasis faktorius, kuris egzistuoja ansamblio  pasirodymuose, kuria empatišką santykį su klausytoju. Pirmoji kompozicija – Ginto K. (Ginto  Kraptavičiaus ) „Žinutė butelyje“ – nieko nepasakantis garsų kratinys (nors ir pavadintas žinute), fiksuotame elektroninės muzikos takelyje, aiškiai sukurta be jokių intensijų į muzikinės formos plėtojimąsi, galimą atlikimą ir nepamatuotą garso dinaminį lygį labai kontrastavo su likusia „Diissc orchestra“ pasirodymo dalimi, kurioje gyvai analoginiais sintezatoriais ir kitokiais elektriniais instrumentais buvo atliktos Mindaugo Urbaičio bei Mykolo Natalevičiaus kompozicijos.

 

Antrojoje koncerto dalyje turėjome galimybę išgirsti specifinės triukšmo muzikos atlikėją, garso meno kūrėją Robertą Petroviczių. Lenkų artistas pasirodė labai įtikinančiai, nors ir vargino per didelis garso lygis, tačiau pats Petroviczius privertė patikėti jo profesionalumu. Tokiam pasirodymui  derėtų rinktis didesnę erdvę nei Mažojo teatro scena.

 

Finalinio koncerto svečias – Williamas Basinskis. Kompozitorius iš JAV pristatomas kaip klasikinį išsilavinimą įgijęs muzikantas, populiariausių filmų takelių autorius, sukūręs unikalią elektroninės muzikos atlikimo techniką naudojant senąsias technologijas ir analoginiių kasetinių juostų įrašų kilpas. W. Basinskis  pats atliko savo kompoziciją „Kaskados. Potvynis“. Muzikinė medžiaga, grįsta garsaeiliais F-Des-C ir F-Des-C-B, buvo jau girdėta ir lėkštoka. Kūrinį lydintis vaizdas taip pat nesužavėjo konceptualiu sprendimu ar originalumu – ne itin kokybiški mirguliuojančio  vandens fragmentai nespinduliavo nei poetikos, nei išgrynintos atmosferos, kas, pasak aprašo, yra būdinga amerikiečio kūrybai. Kompozicijos pagrindas – fortepijoninis motyvas, transliuojamas kartojimo principu laike, ėmė pabosti jau pirmoje padaloje. Kūriniui persiritus į antrą pusę, muzikinė medžiaga pasigirdo „mini“ variacijoje įgaudama dinamikos, po šio nedidelio junginio lyg lietus iš giedro dangaus suskambo styginių orkestro atliekamas motyvas, transformuotas vinilo plokštelės efektu, po trumpos ekspocizijos vėl buvo išsirinkta atkarpa, kurią imtą kartoti, tačiau bendrame kompozicijos kontekste skambėjo tarsi „įnamis“ (kaip buvo galima suprasti, vaizduojantis potvynį). Ryškus formos bruožas padalas pabaigti diminuendo atskleidė arba kompozicinių priemonių ir fantazijos stoką, arba didelę šiandienos pasaulio bėdą – skubėjimą, dėl kurio daug  kas lieka pradėta ir nepabaigta.

 

Festivalis pasiūlė puokštę renginių, juos puikiai išviešino, surinko pilnas sales visuose koncertuose – tai didžiulis pliusas lyginant su 2014 metais. Tačiau ateinančių metų programoms linkėčiau lankstumo, naujų vardų ir adekvačių koncertinių vietų parinkimo.

Arturas Bumšteinas. D. Matvejevo nuotr.
Arturas Bumšteinas. D. Matvejevo nuotr.
„Diissc orchestra“. M. Jurkevičiaus nuotr.
„Diissc orchestra“. M. Jurkevičiaus nuotr.
Robert Piotrowicz. M. Jurkevičiaus nuotr.
Robert Piotrowicz. M. Jurkevičiaus nuotr.
Robert Piotrowicz. M. Jurkevičiaus nuotr.
Robert Piotrowicz. M. Jurkevičiaus nuotr.