Jau pasibaigus Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninės muzikos koncertų ciklui, atmintyje iškyla paskutiniai muzikos vakarai, kada orkestrinės muzikos gerbėjai turėjo ne vieną progą pasigerėti nuostabių, klasika virtusių opusų atlikimu bei moderniosios muzikos interpretacijomis. Viena jų – balandžio 29 d. filharmonijos Didžiojoje salėje vykęs jaukus įvairios muzikos koncertas: klausėmės barokinio koncerto, klasikinės simfonijos ir XX a. eklektiškojo avangardo palytėtų orkestrinių pjesių – jas klausytojams pateikė rusų pianistė Anastasia Injushina (gyvenanti Suomijoje), Lietuvos kamerinis orkestras ir jaunosios kartos dirigentas – Modestas Barkauskas.
![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
„Kai obelys žydi ir žmonės klega po priemiesčius, / Ir lakštingalas pačią ramina lyrika“, daugeliui muzikantų „naktį sapnuojas“ Druskininkai (citatos iš Kazio Binkio eilėraščio „Kol jaunas, o broli...“). Ten (tiesa, pastaraisiais metais dalis programos rodoma ir Vilniuje) jau 31-ą kartą vyksta festivalis, iš pradžių vadintas Jaunimo kamerinės muzikos dienomis, vėliau „Jauna muzika“, pastaraisiais metais, jauniausiųjų kartų valia tapo vadinamas „Druskomanija“. Festivalio rengėjai ir dalyviai yra vienos bendruomenės nariai – kompozitoriai, muzikologai ir jų bendražygiai atlikėjai. Pasirodymas šiame renginyje prilygsta profesiniam krikštui, kurį suteikia ne akademijos ir diplomai, o kolegos bei ypatingieji kurorto vandenys. Švenčiamas pavasarį, iš skrando išvilkus sielas ir paleidus ant vėjo į padanges (K. Binkis), festivalis tampa brangus kaip jaunystės muzikinių ir asmeninių nuotykių sentimentas.
![]() |
Nors ir buvo skelbta, kad svarbiausia – žodis, vis dėlto svarbiausia, matyt, buvo studentai. Siekdami, kad visiškai naujas festivalis „Dramokratija“ įvyktų, susivienijo skirtingų studijų programų (kino dramaturgijos, vaidybos, teatro vadybos ir teatrologijos) Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. O šio renginio inciatorė – poetė, prozininkė, dramaturgė ir (šiuo atveju svarbiausia) akademijos dėstytoja – Gabrielė Labanauskaitė. Po penkias dienas trukusių pjesių skaitymų atrodo, kad svarbiausia vis dėlto buvo ne rezultatas, o kūrybos procesas. Kitaip sakant, daugiau naudos ir, regis, malonumo gavo festivalio dalyviai, o ne žiūrovai. Vis dėlto, kadangi šie skaitymai vyko ne uždarame akademijos rate, o žiūrovams atviresnėse, lengviau juos pritraukiančiose vietose: Valstybiniame jaunimo teatre, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje bei LMTA balkone (Gedimino pr.), rodos, svarbu ne tik pasveikinti dalyvius ir organizatorę su jiems patiems neabejotinai naudinga veikla, bet ir pasvarstyti, ko gi šiam reikalui, kaip pilnaverčiam dramaturgijos festivaliui, labiausiai trūksta žvelgiant iš šono.
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Gegužės 3 d. Tbilisyje mirė gruzinų kino režisierius, aktorius, scenaristas Rezo Čcheidzė. Jam buvo 88-eri. 1943–1946 m. Čcheidzė mokėsi Rustavelio teatro institute Tbilisyje, 1953 m. baigė Maskvos kinematografijos institutą. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti kino studijoje „Gruzija-film“ ir debiutavo dokumentiniu filmu „Borisas Paičadzė“. Vėliau Čcheidzė kelis dešimtmečius vadovavo kino studijai. Jis sukūrė daug populiarių filmų, tarp jų „Mūsų kiemą“ (1956), „Sodinukus“ (1972), pats garsiausias jo filmas – ne vieną apdovanojimą pelnęs „Kareivio tėvas“ (1964).
89-erių lenkų kino klasikas Andrzejus Wajda rengiasi grįžti į Lodzę, kur 1949–1953 m. mokėsi kino mokykloje ir sukūrė ne vieną filmą, tarp jų ir „Pažadėtąją žemę“. Rudenį Lodzėje Wajda žada pradėti filmą apie dailininką Władysławą Strzemińskį (1893–1952). Šio garsaus tapytojo, meno teoretiko, tarpukario avangardo lyderio asmenybė buvo ir sudėtinga, ir tragiška. Pasak režisieriaus, Strzemińskis – vienas labiausiai socrealizmo metais nuskriaustų menininkų. Pokario metais dailininkas dėstė Lodzės kino mokykloje. Wajda jo jau nebesutiko, bet turėjo galimybę stebėti, kaip menininko buvo atsikratoma. Strzemińskis – vienas didžiausių, bet menkai užsienyje žinomų lenkų XX a. kūrėjų. 3-iajame dešimtmetyje jis buvo vienas avangardo grupių „Blok“ ir „Praesens“ steigėjų. Kartu su žmona – garsia avangardine skulptore ir teoretike Katarzyna Kobro ir tapytoju Henryku Stażewsku jie įkūrė grupę „a.r“ („revoliuciniai menininkai“ arba „tikrasis avangardas“), prie kurios prisijungė poetai Julianas Przybośis ir Janas Brzękowskis. Grupės būstinė buvo Lodzėje, ji propagavo būtinybę bendradarbiauti įvairių sričių menininkams (tapyba, skulptūra, architektūra, poezija ir pan.) ir kovoti už naują, aktualų meną, kuris veiktų visuomenę.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Gegužės 12–18 d. Vilniuje vyks tarptautinis teatro debiutų festivalis „Tylos!“. Jau septintus metus festivalis bando į teatrą pritraukti naują, ambicingų ir drąsių scenos menų kūrėjų bei žiūrovų kartą. Į keletą klausimų atsakė festivalio „Tylos!“ meno vadovė, režisierė Gabrielė Tuminaitė.
![]() |