7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Muzikinių epochų koliažas su LKO

Jau pasibaigus Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninės muzikos koncertų ciklui, atmintyje iškyla paskutiniai muzikos vakarai, kada orkestrinės muzikos gerbėjai turėjo ne vieną progą pasigerėti nuostabių, klasika virtusių opusų atlikimu bei moderniosios muzikos interpretacijomis. Viena jų – balandžio 29 d. filharmonijos Didžiojoje salėje vykęs jaukus įvairios muzikos koncertas: klausėmės barokinio koncerto, klasikinės simfonijos ir XX a. eklektiškojo avangardo palytėtų orkestrinių pjesių – jas klausytojams pateikė rusų pianistė Anastasia Injushina (gyvenanti Suomijoje), Lietuvos kamerinis orkestras ir jaunosios kartos dirigentas – Modestas Barkauskas.

Žilvino Landzbergo vasarvidžio nakties sapnas

Neabejojau, kad rašančių apie neseniai Šiuolaikinio meno centre atidarytą Žilvino Landzbergo parodą „Be karūnos“ bus daug, visi žvilgčios į anksčiau publikuotus tekstus, lygins, kas parašė gudriau, giliau, plačiau, tad būti vienai iš pirmųjų atrodė nelabai saugu. Bet štai Monika Krikštopaitytė lyg tyčia ėmė ir aplenkė mane, įvardino, išnarstė, tačiau paliko vietos kitiems tekstams pasakiusi, kad individuali interpretacija čia yra leidžiama („Gotikinis miškas“, 7 meno dienos, 2015 05 01). Taigi, štai antroji interpretacija.
 
Paroda prasideda sutikdama lankytojus milžiniška visą įstiklinto ŠMC kiemelio plotą užpildžiusia briedžio ragų skulptūra. Džiugu, kad vis dažniau išnaudojama ši patraukli ir savita erdvė. Žinoma, čia ištiesusi plačias šakas didingai ir tįso ta karūna iš parodos pavadinimo, pamesta vieno miško gigantų. Karūna, kelios paliktos milžino karūnos, lakuojamos lietaus ar paryškinamos saulės, savo faktūra, medžiagos apdirbimu, forma priminė praėjusioje Venecijos bienalėje Belgijai atstovavusios Berlinde De Bruyckere kūrinį „Kreupelhout – Cripplewood“ (2012–2013). Jos didžiuliai vaško medžiai, apvynioti bandažais, lyg suluošintas žmogaus kūnas gulėjo prieblandoje ir rašytojo J.M. Coetzee’s tekstu pasakojo šiurpinančią mistišką istoriją. Landzbergo ragai vien jau savo dydžiu panašūs į gigantiškus išvirtusių medžių kamienus, bet jie – taikaus ir spėjamai lengvo atsiskyrimo su buvusiu kūnu, pasenusia būsena liudijimas. Guli šie išaugtinukai aiškioje pavasarinėje saulės šviesoje, kitaip nei Berlinde De Bruyckere kūrinys tamsoje, tačiau reikia pasakyti, kad vis dėlto didžioji Landzbergo parodos dalis taip pat yra naktinė, nors pro balandinės viršų ir skverbiasi saulės spinduliai. Kita vertus, menininko sukurta tamsa visai nebaugina, ji minkšta, rami kaip medžių tankynės šešėliai ar vakarinė prieblanda, naikinanti kontūrus ir beveik nesujungiamus dalykus suauginanti į vientisą būvį. Krikštopaitytė Landzbergą įvardino kaip menininką, besitaikantį „į ikižodinę patirtį“ (ši sąvoka siūloma parodos anotacijoje), ir iš tiesų paroda daro poveikį be kietai suformuluotų konceptų, painių paaiškinimų, kaip veikia rugpjūčio nakties žvaigždės, vos juntama upės vėsa, jos ritmiškas murmėjimas karštą vasaros dieną, tyliai saulėje besiskleidžiantys augalai.

Trisdešimt pavasarių

„Kai obelys žydi ir žmonės klega po priemiesčius, / Ir lakštingalas pačią ramina lyrika“, daugeliui muzikantų „naktį sapnuojas“ Druskininkai (citatos iš Kazio Binkio eilėraščio „Kol jaunas, o broli...“). Ten (tiesa, pastaraisiais metais dalis programos rodoma ir Vilniuje) jau 31-ą kartą vyksta festivalis, iš pradžių vadintas Jaunimo kamerinės muzikos dienomis, vėliau „Jauna muzika“, pastaraisiais metais, jauniausiųjų kartų valia tapo vadinamas „Druskomanija“. Festivalio rengėjai ir dalyviai yra vienos bendruomenės nariai – kompozitoriai, muzikologai ir jų bendražygiai atlikėjai. Pasirodymas šiame renginyje prilygsta profesiniam krikštui, kurį suteikia ne akademijos ir diplomai, o kolegos bei ypatingieji kurorto vandenys. Švenčiamas pavasarį, iš skrando išvilkus sielas ir paleidus ant vėjo į padanges (K. Binkis), festivalis tampa brangus kaip jaunystės muzikinių ir asmeninių nuotykių sentimentas.

Demokratiški skaitiniai

Nors ir buvo skelbta, kad svarbiausia – žodis, vis dėlto svarbiausia, matyt, buvo studentai. Siekdami, kad visiškai naujas festivalis „Dramokratija“ įvyktų, susivienijo skirtingų studijų programų (kino dramaturgijos, vaidybos, teatro vadybos ir teatrologijos) Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. O šio renginio inciatorė – poetė, prozininkė, dramaturgė ir (šiuo atveju svarbiausia) akademijos dėstytoja – Gabrielė Labanauskaitė. Po penkias dienas trukusių pjesių skaitymų atrodo, kad svarbiausia vis dėlto buvo ne rezultatas, o kūrybos procesas. Kitaip sakant, daugiau naudos ir, regis, malonumo gavo festivalio dalyviai, o ne žiūrovai. Vis dėlto, kadangi šie skaitymai vyko ne uždarame akademijos rate, o žiūrovams atviresnėse, lengviau juos pritraukiančiose vietose: Valstybiniame jaunimo teatre, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje bei LMTA balkone (Gedimino pr.), rodos, svarbu ne tik pasveikinti dalyvius ir organizatorę su jiems patiems neabejotinai naudinga veikla, bet ir pasvarstyti, ko gi šiam reikalui, kaip pilnaverčiam dramaturgijos festivaliui, labiausiai trūksta žvelgiant iš šono.

Prieš srovę

Šį savaitgalį Kino klasikos vakarų cikle „Skalvija“ pradeda rodyti čekų režisierės Veros Chytilovos (1929–2014) filmą „Saulutės“ („Sedmikrasky“). 1966 m. sukurtas filmas jau seniai tapo klasika, bet kiekviena žiūrovų karta jį atranda tarsi iš naujo, nesiliaudama stebėtis jo originalumu, formos sudėtingumu ir novatoriškumu. Prieš metus mirusios režisierės – vienos svarbiausių čekų Naujosios bangos kūrėjų – filmai Lietuvoje rodyti prieš kelis dešimtmečius. Gal „Saulutės“ padės iš naujo atrasti originalią kino autorę ir vieną pirmųjų kino feminisčių.
 
Vera Chytilova į kiną atėjo palyginti vėlai – iš pradžių ji studijavo filosofiją, meno istoriją ir architektūrą Brno universitete, dirbo braižytoja, retušuotoja, laborante, manekene. Kine jos karjera prasidėjo „Barrandov“ studijoje nuo pliauškės, vėliau Chytilova buvo režisieriaus asistentė, antroji režisierė. Jau tada drąsiai į garsių režisierių darbą besikišanti, su aktoriais, scenaristais ir operatoriais diskutuojanti bei filmavimą nutraukianti Chytilova įgijo enfant terrible reputaciją. Jos pačios žodžiais tariant, pasišlykštėjimas nacionalinės kinematografijos būsena ir atvedė ją į režisūrą. Nors kino studija nedavė Chytilovai rekomendacijos stoti į garsiąją Prahos FAMU, ji įstojo ir mokėsi režisūros pas klasiką Otakarą Vavrą. Jos diplominis filmas „Lubos“ („Strop“, 1961) kartu su trumpo metražo „Blusų maišu“ („Pytel blech“) buvo sudėti kartu ir rodomi kino teatruose kaip „Blusų maišas po lubomis“ („U stropu je pytel bloch“, 1962).

Išsipasakojimas

Algirdas Martinaitis užsiminė, kad autorinis kūrybos vakaras yra tarsi visko apie save išsipasakojimas. Tik jei kūrybos labai daug, dargi stilistiškai ar idėjiškai kitusios, nepaprastai sunku į vieną vakarą sutalpinti tai, kas tiksliausiai reprezentuotų autorių, kalbėtų už jį šiandien. Savo autoriniam koncertui (gegužės 7 d., Šv. Kotrynos bažnyčioje) kompozitorius parinko įvairiu laiku rašytus (ir perrašytus) kūrinius, kuriuose itin ryškus naratyvas, svarbus asociacijų ir prisiminimų dėmuo. Prabilti į klausytoją jam padėjo Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Donato Katkaus.
 
Martinaitis visada turi ką pasakyti. Žiupsnelį jo gyvenimo vaizdingai priminė ir Viktoras Gerulaitis – ištikimas bičiulis nuo studijų metų. Jaunystės laikų ir vertybinio brendimo leitmotyvai lydėjo visą vakarą, įsipynė ir į muziką. Kompozitorius kadaise yra rašęs, kad kartu su Viktoru „galėjo tuščiai leisti laiką „filosofuodami“, muzikuodami. Tuo vienas kitą padrąsindavom, „teisingai“ įvertindavom. Nuošalios kavinės kamputyje mosuodavom prieš klasikus, ieškodami jiems vietos. Ir rasdavom!“ Jaunatviškas maksimalizmas, matyt, vietą jiems skyrė šiukšlyne. Dabar Martinaitis juos mielai pasikviečia būti jo mintyse, kūrinių idėjose.

Iš dailės pasaulio

Menininkai ir meno aktyvistai, dalyvaujant ir grupei „Gulf Ultra Luxury Faction“ (GULF), gegužės 2 d. iš išorės ir vidaus užėmė Solomono R. Guggenheimo muziejų Niujorke reikalaudami susitikimo su muziejaus vadovybe, kad aptartų apgailėtinas Abu Dabyje (Jungtiniai Arabų Emyratai) statomo muziejaus užsakymo vykdytojų darbo sąlygas. Protestuotojai iš viršutinių aukštų mėtė proklamacijas, savo kūnais ir balsais kūrė improvizuotus performansus. Muziejus buvo dienai uždarytas, reikalavimai nepatenkinti, protestuotojai įspėti.
Kadangi didžioji meno profesionalų ir biurokratų dalis atvyko į Veneciją dalyvauti tarptautinės meno bienalės atidarymo renginiuose, tai numatydami protestuotojai užėmė Peggy Guggenheim kolekcijai skirtą muziejų Venecijoje. Paskutinėmis žiniomis, Guggenheimo vadovybė sutiko susitikti su protesto dalyviais. Išsamiau http://gulflabor.org

Kino naujienos trumpai

Gegužės 3 d. Tbilisyje mirė gruzinų kino režisierius, aktorius, scenaristas Rezo Čcheidzė. Jam buvo 88-eri. 1943–1946 m. Čcheidzė mokėsi Rustavelio teatro institute Tbilisyje, 1953 m. baigė Maskvos kinematografijos institutą. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti kino studijoje „Gruzija-film“ ir debiutavo dokumentiniu filmu „Borisas Paičadzė“. Vėliau Čcheidzė kelis dešimtmečius vadovavo kino studijai. Jis sukūrė daug populiarių filmų, tarp jų „Mūsų kiemą“ (1956), „Sodinukus“ (1972), pats garsiausias jo filmas – ne vieną apdovanojimą pelnęs „Kareivio tėvas“ (1964).

 

89-erių lenkų kino klasikas Andrzejus Wajda rengiasi grįžti į Lodzę, kur 1949–1953 m. mokėsi kino mokykloje ir sukūrė ne vieną filmą, tarp jų ir „Pažadėtąją žemę“. Rudenį Lodzėje Wajda žada pradėti filmą apie dailininką Władysławą Strzemińskį (1893–1952). Šio garsaus tapytojo, meno teoretiko, tarpukario avangardo lyderio asmenybė buvo ir sudėtinga, ir tragiška. Pasak režisieriaus, Strzemińskis – vienas labiausiai socrealizmo metais nuskriaustų menininkų. Pokario metais dailininkas dėstė Lodzės kino mokykloje. Wajda jo jau nebesutiko, bet turėjo galimybę stebėti, kaip menininko buvo atsikratoma. Strzemińskis – vienas didžiausių, bet menkai užsienyje žinomų lenkų XX a. kūrėjų. 3-iajame dešimtmetyje jis buvo vienas avangardo grupių „Blok“ ir „Praesens“ steigėjų. Kartu su žmona – garsia avangardine skulptore ir teoretike Katarzyna Kobro ir tapytoju Henryku Stażewsku jie įkūrė grupę „a.r“ („revoliuciniai menininkai“ arba „tikrasis avangardas“), prie kurios prisijungė poetai Julianas Przybośis ir Janas Brzękowskis. Grupės būstinė buvo Lodzėje, ji propagavo būtinybę bendradarbiauti įvairių sričių menininkams (tapyba, skulptūra, architektūra, poezija ir pan.) ir kovoti už naują, aktualų meną, kuris veiktų visuomenę.

Knygų puokštė

Lee Tolando Kriegerio „Adelainos amžius“ („Age of Adaline“, JAV, 2015) – iš tų meilės istorijų, kurios niekinamai vadinamos „filmais moterims“. Pasakojimas apie meilę, kuri tokia stipri, kad gali pakeisti žmogų, deja, amerikiečių filmuose dažniausiai būna saldžiai gražus, kupinas pamokomų situacijų ir dialogų, primenančių psichologo patarimus. Paprastai rodoma veikėjo (veikėjos) gyvenimo situacija arba problema, kurios sprendimo būdas filme pateikiamas kaip universalus receptas.
 
Adelainos problema nekasdieniška: ji nesensta. Gimusi 1908 metais, 1937-aisiais ji pateko į autoavariją, po kurios Adelainai visąlaik dvidešimt devyneri. Kad netaptų slaptųjų tarnybų, mokslo tyrimų ar žiniasklaidos objektu, kas dešimt metų moteris keičia tapatybę ir gyvenamąją vietą. Tikrąją jos istoriją žino tik duktė, kuriai filme jau aštuoniasdešimt. Adelaina gyvena su šunimi, ji bijo įsimylėti, nes bet koks pastovesnis ryšys kelia grėsmę, juk bus neįmanoma pasenti kartu. Tačiau prieš dar vieną tapatybės posūkį – Adelaina rengiasi keltis iš San Francisko į fermą Oregone – ji prisipažįsta dukteriai, kad pavargo bėgti. Suprask, nuo savęs, jausmų, meilės.
 

Perrėkti tylą

Gegužės 12–18 d. Vilniuje vyks tarptautinis teatro debiutų festivalis „Tylos!“. Jau septintus metus festivalis bando į teatrą pritraukti naują, ambicingų ir drąsių scenos menų kūrėjų bei žiūrovų kartą. Į keletą klausimų atsakė festivalio „Tylos!“ meno vadovė, režisierė Gabrielė Tuminaitė.

PUSLAPIS
IŠ
1003