7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atvėrę kelius

Profesorė Kornelija Kalinauskaitė švenčia 90-metį

Vita Česnulevičiūtė
Nr. 18 (1124), 2015-05-08
Muzika
Lietuvos kvartetas (iš kairės: J. Fledžinskas, K. Kalinauskaitė, E. Paulauskas, M. Šenderovas) po koncerto Maskvoje 1949 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Lietuvos kvartetas (iš kairės: J. Fledžinskas, K. Kalinauskaitė, E. Paulauskas, M. Šenderovas) po koncerto Maskvoje 1949 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kornelija Kalinauskaitė – legendinio Lietuvos kvarteto smuikininkė, griežusi jame nuo 1946 iki 1981 metų. Lietuvos kvarteto laimėjimai Budapešto (1959) ir Lježo (1964) tarptautiniuose konkursuose garsino ne tik Lietuvos vardą, bet ir pažymėjo kvartetinės muzikos tradicijos Lietuvoje pradžią.Dar 1943 m. pradėjusi aktyviai koncertuoti kaip solistė, K. Kalinauskaitė šią veiklą tęsė beveik penkiasdešimt metų. Su vyru, altininku Jurgiu Fledžinsku vienuolika metų rengė ciklą „XVII‒XVIII a. smuikininkų virtuozų muzika“, griežė duetus smuikui ir altui, muzikavo su kitais atlikėjais fortepijoniniuose trio, kvartetuose, kvintetuose, įrašė plokštelių, apie 300 kūrinių radijuje, bendradarbiavo su žymiausiais to meto muzikais.
 
Stingant lietuviškų pjesių smuikui, K. Kalinauskaitė prikėlė iš užmaršties bei pritaikė šiam instrumentui retai atliekamas J. Naujalio, M.K. Čiurlionio, J. Karnavičiaus, J. Gruodžio, S. Šimkaus, J. Pakalnio pjeses. „Man labai patikdavo „atrasti“ nežinomus, retai grojamus ar naujus kūrinius, – kalba profesorė. – Jais mėgdavau paįvairinti ir studentų repertuarą kamerinio ansamblio klasėje. Tai tarsi stebuklas, kai nuskamba, pradeda lietis iki šiol negirdėta muzika. Natos – negyvi ženklai, kuriuos atlikėjas savo fantazija ir išradingumu turi atgaivinti. Kiekvienas atliekamas kūrinys privalo būti charakteringas, įsisąmonintas, atvertas dvasiškai. Kiekvienas epizodas turi sukelti tam tikrą dvasinę būseną.“ Šias mintis profesorė perdavė ir savo studentams. K. Kalinauskaitė Vilniaus konservatorijoje 1945 m. baigė Stanislovo Špinalskio fortepijono, o 1948 m. – Jakovo Targonskio smuiko klases. Toks išskirtinis pianistės ir smuikininkės išsilavinimas – ideali galimybė kameriniame ansamblyje atskleisti abiejų specialybių žinias. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje K. Kalinauskaitė iki 1994 m. dėstė kamerinį ansamblį. Iki šiol profesorė konsultuoja studentus, dalyvauja egzaminų ir konkursų vertinimo komisijose. Už išskirtinius nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai ji apdovanota LTSR valstybine premija (1965 m.) bei Gedimino V laipsnio ordinu (1999 m.). Už ilgametę, aktyvią ir produktyvią pedagoginę veiklą 2014 m. K. Kalinauskaitei buvo suteiktas LMTA profesoriaus emerito vardas.
 
Jau primirštas legendinio Lietuvos kvarteto istorijos akimirkas praskleidžia Kornelijos Kalinauskaitės pasakojimas, kurio fragmentą pateikiame skaitytojams.
 
***
Po karo tuomečiam kultūros ministrui Juozui Banaičiui kilo mintis į Lietuvą pakviesti smuikininką Jakovą Targonskį ir violončelininką Levą Seidelį. Targonskis buvo įpareigotas suburti lietuvišką styginių kvartetą. 1946 m. jis man pasiūlė groti antruoju smuiku, o Jurgį Fledžinską prikalbino griežti altu. Pradėjome neturėdami tam reikalingų įgūdžių, muzikavimo patirties, bet buvome jauni ir kupini entuziazmo. Pamažu, metodiškai, Targonskis mus supažindino su kvartetinio grojimo specifika. Fledžinskas ir aš kvartete grojome 35 metus – buvome kvarteto branduolys. Violončelininkai keitėsi net penkis kartus.
 
Koncertuoti filharmonija mus siųsdavo į kaimus, mažus miestelius. Kad publikai būtų įdomiau, pakviesdavo dainininką. Su mumis koncertavo Vladimiras Rubackis, Nona Nikejeva, Elena Čiudakova, Aldona Repšytė, Kipras Petrauskas. Kelionės buvo sunkios. Traukiniai ir autobusai pagal grafiką nevažiuodavo, tad naktimis sėdėdavome stotyje, nemiegoję, kaip benamiai. Dažniausiai publika kvarteto muziką išgirsdavo pirmą kartą. Norėdamas sudominti, Fledžinskas prieš koncertus pasakodavo apie kiekvieną kūrinį, kompozitorius, įdomius jų gyvenimo įvykius.
 
Prabėgo ketveri ar penkeri metai, ir mes nusprendėme išbandyti jėgas Maskvoje, kvartetų atrankoje į konkursą Prahoje. Pirmas blynas prisvilo – grojome tik pirmame ture. Bet šis bandymas nulėmė tolesnį mūsų pasiryžimą. Po konkurso pajutome Beethoveno kvarteto antrojo smuiko, profesoriaus Vasilijaus Širinskio globą. Jis mums parodė vertinimo komisijos pastabas. Reikšmingiausia mums atrodė Davido Oistracho nuomonė: „Ansamblis geras, bet šiurkščiai griežia.“ Privalėjome keisti grojimo manierą. Mums pagelbėjo violončelininkas Sergejus Aslamazianas – Komitaso kvarteto dalyvis ir siela. Kai šis kvartetas koncertavo Lietuvoje, mes susižavėjome jo skambesiu, jie grojo labai minkštai, jautėsi balsų, dinaminio alsavimo, spalvų susiliejimas. Dėl Aslamaziano įtakos mūsų grojimas įgavo minkštą skambesį ir tų subtilių interpretacijų, kurios vėliau taip žavėjo klausytojus.
 
Po ilgo darbo, 1958 m. Maskvoje buvo paskelbta atranka į tarptautinį Haydno konkursą Budapešte. Į Maskvą vykome jau pasikeitę. Muzikologė Marina Sabinina rašė, jog Maskvoje įvyko netikėčiausias dalykas. Atrankoje laimėjome pirmą vietą, nors dalyvavo visi tuometės Sovietų Sąjungos kvartetai. Kai grįžome iš Maskvos, Filharmonija mumis ėmė didžiuotis – mes turime kvartetą! Vyriausybė skyrė pinigų, kad įsigytume naujus instrumentus, net kelialapius į Palangą gavome, kad galėtume be rūpesčių rengtis konkursui. Beje, ta vasara buvo labai karšta, Palanga pilna žmonių, tad repetuoti nebuvo lengva: grojome saulės nutviekstoje lauko scenoje, atsinešdavome po dubenį šalto vandens, įmerkdavome kojas ir grodavome. Per tris mėnesius turėjome parengti tris Haydno kvartetus, Schuberto „Mirtis ir mergelė“, Bartóko 6-ąjį, Šostakovičiaus 1-ąjį kvartetus. Tokia programa reikalavo milžiniško darbo.
 
Konkursas vyko Ferenco Liszto konservatorijoje. Pirmajame ture mums pasisekė – jautėme tai ir iš publikos sveikinimų. Vienas vokiečių profesorius susižavėjęs sakė, kad taip atliekamo Schuberto dar nėra girdėjęs. Tačiau profesorius Ciganovas buvo susirūpinęs, kad mes „vos vos patekome į antrą turą“. Jis nujautė dažnai konkursuose pasitaikančią avantiūrą. Vertinama buvo slaptu balsavimu. Ciganovas pareikalavo viešai peržiūrėti biuletenius. Dauguma mums rašė dešimt, buvo du devintukai, o čekų atstovas parašė nulį. Kai į jį nukrypo visų žvilgsniai, jis išbalo, paraudo, o paklaustas kodėl, atsakė: „Atsiprašau, pamiršau prirašyti vienetą.“ Iš tiesų tokiu būdu jis norėjo „prastumti“ savąjį kvartetą. Tame konkurse Maskvos kvartetas gavo pirmąją, o mes – antrąją vietą. Bet didžiausią moralinį atpildą patyrėme baigiamajame koncerte. Mums pagrojus Šostakovičių, publika nesiliovė plojusi. Po mūsų turėjęs pasirodyti Maskvos kvartetas negalėjo eiti į sceną. Salės direktorius turėjo nuraminti klausytojus.
 
Budapešte patyriau ir dar vieną netikėtumą. Tuo metu, kai vyko konkursas, gastrolių į Budapešto operą buvo atvykusi Maskvos muzikinio teatro dainininkė Larisa Avdejeva, o su Filharmonijos simfoniniu orkestru skambino įžymusis Emilis Gilelsas. Konkursui pasibaigus, dalyvauti koncerte ir priėmime visų šalių atstovybėms buvo pakviesti du kvartetai, tarp jų ir mes, Avdejeva ir Gilelsas. Deja, dainininkė, atvykusi dainuoti operą, neturėjo nei savo koncertinio repertuaro gaidų, nei pianisto. Mūsų kvarteto violončelininkas Šenderovas prasitarė, jog aš esu ir pianistė. Prašoma pagelbėti, sutikau, bet su sąlyga, kad pati parinksiu repertuarą (mat jau daug metų negrojau fortepijonu). Su Avdejeva parinkome kelias arijas iš operos „Karmen“ ir porą man žinomų Čaikovskio bei Rachmaninovo romansų. Vieną kartą parepetavome ir – į koncertą. Šis įvykis nebūtų vertas dėmesio, jei ne tai, kad prie pravirų durų priglaudęs ausį mūsų dėmesingai klausėsi Gilelsas. Jis apibėrė mane komplimentais. Man tai buvo ypač malonu, be to, visą vakarą teko praleisti jo draugijoje. Staiga jis man sako: „Gal galėtumėt man padėti?“ Labai nustebau – ko gi toks muzikos milžinas gali manęs prašyti? O jis papasakojo, jog poryt su simfoniniu orkestru turi atlikti Beethoveno koncertą. Prieš keletą dienų jį grojo Londone ir ten pametė natas. Nusipirkus kitas, pasirodė, kad tai ne tas leidinys, nepatogus. Tad manęs paprašė su juo parepetuoti antru fortepijonu atliekant orkestro partiją. Kitą vakarą Liszto konservatorijos salėje kartu pagrojome visą koncertą. Man tai buvo sunki užduotis, buvau atpratusi nuo klaviatūros, padėjo mokėjimas skaityti iš lapo. Koncerto vakarą Gilelsas skambino puikiai – su vidine energija ir susikaupimu. Publika buvo pakerėta.
 
Grįžtant, kai traukinys pasiekė Vilniaus stotį, išgirdome trankią muziką ir, pamatę daugybę žmonių perone, pagalvojome, kad pasitinka kokius nors sportininkus. Pasirodė, jog tai mus sveikina! Tai buvo 1959 metai – pirmas kartas, kai Lietuvos menininkai išvažiavo į užsienį ir grįžo su laurais. Po šio konkurso mums atsivėrė visų šalių koncertų salės. Ir ne tik mums.

 

Lietuvos kvartetas (iš kairės: J. Fledžinskas, K. Kalinauskaitė, E. Paulauskas, M. Šenderovas) po koncerto Maskvoje 1949 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Lietuvos kvartetas (iš kairės: J. Fledžinskas, K. Kalinauskaitė, E. Paulauskas, M. Šenderovas) po koncerto Maskvoje 1949 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Lietuvos kvarteto sutiktuvės stotyje, sugrįžus iš tarptautinio styginių kvartetų konkurso Budapešte, 1959 m. I eilėje iš kairės: J. Banaitis, R. Kulikauskas, K. Kalinauskaitė su sūnumi, E. Paulauskas. II eilėje antras iš kairės E. Balsys, ketvirtas J. Karnavičius, šeštas J. Juzeliūnas, toliau J. Fledžinskas, P. Tamuliūnas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Lietuvos kvarteto sutiktuvės stotyje, sugrįžus iš tarptautinio styginių kvartetų konkurso Budapešte, 1959 m. I eilėje iš kairės: J. Banaitis, R. Kulikauskas, K. Kalinauskaitė su sūnumi, E. Paulauskas. II eilėje antras iš kairės E. Balsys, ketvirtas J. Karnavičius, šeštas J. Juzeliūnas, toliau J. Fledžinskas, P. Tamuliūnas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo