Pastarosiomis dienomis rusų intelektualai aptarinėja naują skandalą: Rusijos televizija parodė vieną pirmųjų Vladimiro Bortko serialo „Meistras ir Margarita“ serijų be kadrų, kuriuose matyti nukirsta rašytojo ateisto Michailo Berliozo galva. Pasipiktinusiam režisieriui buvo atsakyta, kad tai – ne cenzūra, o noras apsaugoti nepilnamečius nuo prievartos vaizdų, mat serialas rodomas dieną.
Šventeiviškumas pasaulyje klesti visais laikais, tik dabar jis dar įgijo politinio korektiškumo pavadinimą. Įtartinų ambicijų ir kompetencijų moralės sargai Lietuvoje saugiai jaučiasi po įvairių valstybinių institucijų, kurios nesidomi ir neanalizuoja visuomenėje pastaraisiais dešimtmečiais vykstančių permainų, iškabomis. Po to, kai prie Lietuvos kino centro veikianti filmų indeksacijos komisija norėjo uždrausti rodyti Larso von Triero „Nimfomanę“, mažai kas gali stebinti. Tačiau pamatęs Kino įstatymo pataisas vis dėlto nustebau. Štai kaip siūloma indeksuoti filmus: „1) „V“ – filmai, skirti įvairaus amžiaus žiūrovams; 2) „N-7“ – filmai, skirti žiūrovams nuo 7 metų. Jaunesni kaip 7 metų žiūrovai į šiuo indeksu pažymėtus filmus įleidžiami tik kartu su juos lydinčiais pilnamečiais asmenimis; 3) „N-13“ – filmai, skirti žiūrovams nuo 13 metų. Žiūrovai nuo 7 iki 13 metų į šiuo indeksu pažymėtus filmus įleidžiami tik kartu su juos lydinčiais pilnamečiais asmenimis; 4) ‚,N-16“ – filmai, skirti žiūrovams nuo 16 metų. Žiūrovai nuo 13 iki 16 metų į šiuo indeksu pažymėtus filmus įleidžiami tik kartu su juos lydinčiais pilnamečiais asmenimis; 5) „N-18“ – filmai, skirti žiūrovams nuo 18 metų. Žiūrovai nuo 16 iki 18 metų į šiuo indeksu pažymėtus filmus įleidžiami tik kartu su juos lydinčiais pilnamečiais asmenimis.“ Kaip žmogus, kuris gūdžiu sovietmečiu įsigudrindavo praslysti į tik suaugusiems skirtus Michelangelo Antonioni ar Federico Fellini filmus, pasigailėjau šiuolaikinių paauglių, kuriems atviros durys tik į komiksų ekranizacijas kino teatruose ir internetą, kur jie pamato viską, ko jų amžiuje matyti iš tikrųjų negalima. Kodėl lietuviams taip patinka viską drausti, matyt, jau kitas klausimas, bet, regis, sovietinę tikrovę kaip fantasmagoriją ar groteską romanuose aprašęs Michailas Bulgakovas vis dar aktualus ne tik savo tėvynėje, bet ir pas mus.
Šią savaitę ir televizijos rodys filmų, kurie, bijau, sukeltų daug abejonių lietuvių moralės sargams. TV1 (šįvakar, 8 d. 22.55) primins anglų režisieriaus Samo Mendeso „Amerikos grožybes“, kurios 1999 m. pelnė penkis „Oskarus“, tarp jų ir už geriausią režisūrą, ir bene pirmą kartą tokį apdovanojimą gavo debiutantas. Nežinau, kaip „Amerikos grožybės“ atrodo dabar (kartais filmai iš tikrųjų keičiasi), bet pasirodymo metais buvau linkęs sutikti su teiginiu, esą tai vienas labiausiai pervertintų visų laikų filmų. Pagrindinis „Amerikos grožybių“ veikėjas Lesteris (Kevin Spacey) išgyvena vidutinio amžiaus krizę. Darbas neteikia pasitenkinimo, laimingas šeimyninis gyvenimas – tik regimybė: žmona (Anette Benning) neištikima, paauglė duktė (Thora Birch) įsižiūrėjo į kaimynų sūnų, spėjusį pabūti psichiatrinėje. Kiekvieną Lesterio vietoje ištiktų depresija. Kaip žinia, krizę paprastai lydi keisti sprendimai bei nutikimai. Lesteris įsimyli gražutę savo dukters bendraklasę Andželą (Mena Suvari)....
„Amerikos grožybės“, be abejo, dar vienas filmas, kritikuojantis priemiesčių gyventojų Ameriką ir bene didžiausią viso pasaulio vartotojų iliuziją – gyventi gražiai ir maloniai, tačiau Mendesas – geras teatro režisierius, todėl jis ne tik moka puikiai dirbti su aktoriais, bet ir prismaigstė filmą nuorodų į Antono Čechovo pjeses ir Vladimiro Nabokovo „Lolitą“.
Pasiilgusiems postmodernistinių žaidimų vis dėlto pirmiausia siūlyčiau prisiminti jauno, įžūlaus ir dar visai nekonjunktūriško Luco Bessono 1985 m. filmą „Metro“ (TV1, 9 d. 21 val.). Šio filmo epigrafas – žaisminga trijų citatų: Sokrato, Sartre’o ir Sinatros parafrazė, o veikėjas – cinikas, vagis, ramybės drumstėjas Fredas, kuris režisieriui buvo lyg Mažojo princo ir Pamišėlio Makso mišinys. Nuo pavogtų dokumentų savininkų bei policininkų Fredas (tada jau Tarzaną „Greistoke“ suvaidinęs ir iškart žvaigžde tapęs Christopheris Lambertas) slapstosi ir su paslaptinga Isabelle Adjani gražuole susitikinėja Paryžiaus metro, bet tai netrukdo Bessonui prisiminti Jeano-Luco Godard’o ir daugelio kitų garsių kūrėjų filmų. Žaidimas kino atmintimi ir įvairiomis jo formomis bei novatoriškas garso takelis pelnė Bessonui bene pirmo prancūzų kino postmodernisto vardą, kurį dar labiau įtvirtino „Penktasis elementas“. Gaila, kad dabar vis mažiau progų prisiminti tokį Bessoną.
Kinas negailestingas, ypač tiems, kurie drįsta suabejoti jo geležinėmis taisyklėmis. Šių dienų kūrėjai tai gerai žino, todėl žaidžia pasitelkdami populiarius masinės kultūros personažus. Toks, man regis, yra Christopheris Nolanas, pabandęs istoriją apie Betmeną papasakoti film noir dvasia. 2005 m. filmu „Betmenas. Pradžia“ (LNK, šįvakar, 22.40) jis pradėjo naują trilogiją apie žmogų-šikšnosparnį. Su pagrindinį herojų, Betmeną, suvaidinusiu Christianu Bale’u, ko gero, gali susitapatinti kiekvienas, patyręs vaikystės traumų, turintis kompleksų ar depresuojantis žmogus.
Nežinau, ar taip Nolanas gydo savo kompleksus, bet Larsui von Trierui filmas „Melancholija“ (TV3, šiąnakt, 8 d. 2 val.) padėjo išgyventi depresiją. Kitame taip pat ne pirmą kartą per pastaruosius mėnesius televizijų rodomame filme, Jonathano Glazerio „Po oda“ (BTV, 11 d. 21.30), ryški pasaulio pabaigos nuojauta. Šių dviejų niūrių ir metaforiškų kino pasakų herojės yra moterys (jas suvaidino Kirsten Dunst ir Scarlett Johansson), tiksliau, režisierių įsivaizdavimas apie moteris, jų troškimus ir silpnybes. Filmuose rodomi žmonės ir tikrovė – lengvai atpažįstami, bet laikas – nekonkretus. Tokiame pasaulyje ir Bulgakovo Volandas rastų, ką veikti. Juk tokie kaip Berliozas netikintys amžinybe rašytojai netenka galvų ne tik Stalino Maskvoje.
