Festivalio metu buvau paklaustas: 25 metai džiazo festivaliui – tai daug ar mažai? Čia pat ir pagalvojau, kad žmogui tai, matyt, tik sąmoningo gyvenimo pradžia, o renginiui? Juk žinome pasaulyje esant ilgaamžių ne tik žmonių, bet ir festivalių, konkursų, kolektyvų. Na, ir pats džiazas dar nėra labai senas, tačiau koks jis įvairus, spalvingas, daugiaplanis, daugiabriaunis. Tai, matyt, ir 25-erių „Kaunas Jazz“ yra vis atsinaujinantis, besikeičiantis, tačiau tvirtėjantis ir solidėjantis. Čia visuomet surasi ir džiazo madų šou, ir vaikų piešinių aikštelę, ir kariliono koncertų, ir žydiškos muzikos Kauno sinagogoje, ir sakralinio džiazo šaltinį Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje, ir parodų, ir džiazo gatvę, ir dar daug gražių dalykų. Festivalis tiesiog veržte veržiasi į visuomenę, tokiu būdu didindamas „užkrėstųjų“ džiazu skaičių. Daugėja nemokamų koncertų, platėja erdvė jauniesiems Lietuvos muzikantams, demokratiškėja pati muzika. Tačiau bet kuriuo atveju įprasti koncertai salėse lieka, ir jie vis dėlto yra svarbiausi. Šiemet organizatoriai pristatė penkias gana ryškias džiazo žvaigždes, iš kurių trys jau lankėsi festivalyje anksčiau.
Lietuvoje dar negirdėtas, šiuo metu populiariausias Lenkijos džiazo pianistas Włodekas Pawlikas – pirmasis iš lenkų džiazo muzikantų, gavęs tą visų išsvajotąją „Grammy“ statulėlę, – sakosi mąstantis ausimis. Tai tikrai puikus muzikantas, pelnytai gavęs tokį apdovanojimą. Kitas, mums dar negirdėtas muzikas, trimitininkas iš Vokietijos Tillas Brönneris šiemet buvo apdovanotas festivalio „Kaunas Jazz“ prizu (autorius – Mindaugas Juodis). Tai ne tik puikus muzikantas, kompozitorius, suteikęs publikai didžiulį malonumą, bet ir fotografas. Labai įdomus koncertas vyko Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje, kurioje išgirdome dar du muzikantus iš Lenkijos: trimitininką Maciejų Fortuną ir klavišininką Dariuszą Dobroszczyką. Tai ne tik atlikėjai, bet ir kūrėjai, Gyvybės dienos proga pademonstravę Kauno visuomenei visiškai naują savo programą – ją atliko pirmą kartą. Tai viduramžių Lenkijos religinėmis giesmėmis paremtos kompozicijos, kuriose ypač patraukia labai aiški forma, rišlios ir protingos improvizacijos, įdomi, su viduramžių muzika susijusi harmonija ir, žinoma, jaunatviškas entuziazmas bei profesionalumas. Net ir pakankamai modernioje muzikoje buvo juntamas gilus sakralumas. Kauno sinagogoje girdėjome taip pat labai jaunus muzikus iš Izraelio. Grupės „The Alexpected“ lyderis, dvidešimtmetis saksofonininkas Alexanderis Levinas džiazą groja nuo vaikystės; jis atliko didžiulę, sudėtingą solo kompoziciją. Jaunesniems jo kolegoms dar reikės labai daug padirbėti, kol galės tapti lygiaverčiais partneriais savo vadovui.
Na ir dabar tie trys, ant kurių, lyg ant trijų dramblių, laikėsi šis festivalis. Vieną jų, Heinzą Affolterį, Lietuvoje pirmą kartą išgirdome pirmajame „Kaunas Jazz“ festivalyje prieš dvidešimt penkerius metus. Tada tai buvo tiesiog stebuklas. Įsiminė garso kokybė, kokios tuomet nebuvome girdėję, muzikos natūralumas, labai rimtas požiūris į kūrybą ir apskritai į muziką. Po to jis labai pamėgo Lietuvą, šaltibarščius, dar ne kartą lankėsi mūsų šalyje, Nidoje nufilmavo klipą savo dainai ir prisimena, kaip buvo vežiojamas žiguliukais. Viskas keičiasi, ne tik žiguliukų beveik nebėra, bet ir Heinzo muzika kiek kitokia, jo muzikiniai partneriai kiti. Šiemet jis į sceną žengė su bosistu Beatu Ramseieriu ir būgnininku Charlie Weibelu. Tai puikiai vienas kitą jaučiantys muzikantai, kuriems, matyt, patinka Affolterio kompozicijos ir muzikavimas. O jis ir šiandien tikrai virtuoziškas, labai jautrus ir paslankus gitaros meistras. Man jo koncerto teko klausytis Birštono kultūros rūmų salėje, o po to netrumpai pabendrauti su šiuo puikiu menininku ir prisiminti daug gražių epizodų iš ankstesnių susitikimų. Heinzas myli ne tik muziką, bet ir jūrą bei jos gelmes, mėgsta nardyti, todėl jo muzikoje gausu kompozicijų apie delfinus, koralus, vandens sroves, žuvis ir dar daug visokių temų. Muzikine prasme čia gali rasti džiazo, folk, funk, fusion, latina, popmuzikos elementų. Šiemet jam dar buvo įteiktos „auksinės festivalio sąsagos“ – firmos „Volfas Engelman“ prizas. Beje, specialusis, auksinis festivalio „Kaunas Jazz“ ženklelis buvo įteiktas žurnalistui Ramūnui Zilniui už nuopelnus festivaliui.
Kitas jau anksčiau Lietuvoje apsilankęs menininkas, taip pat „Grammy“ statulėlės savininkas, gavęs ir mūsų festivalio apdovanojimą, džiazo vokalistas Gregory Porteris, šiemet į Kauno „Žalgirio“ areną atvyko drauge su puikių instrumentininkų grupe. Tai saksofono virtuozas Yosuke Sato, išradingas pianistas Chipas Crawfordas, boso meistras Aaronas Jamesas ir būgnininkas Emanuelis Harroldas. Sunku būtų kalbėti apie Porterio atliekamos muzikos stilistiką, nes čia galima išgirsti ir vieną kitą džiazo standartą, ir populiariosios muzikos temą, ir gospelų, spiričiuelių, ir naujų autorinių kompozicijų. Jo gražus žemas balsas ir skamba nuostabiausiai būtent apačioje, nepriekaištinga balso valdymo technika ir jausmingas, nuoširdus dainavimas leidžia tiesiog mėgautis atliekamomis dainomis, negalvojant apie jų stilistiką.
Ir trečiasis mums jau anksčiau matytas bei girdėtas kolektyvas – „Naturaly 7“. Kai esi jau girdėjęs atlikėją, nori nenori imi lyginti, kaip jis patiko tada ir dabar. Ir taip dariau ne aš vienas. Daugybė žiūrovų bandė prisiminti, ką ir kaip ši grupė dainavo prieš dvejus metus „Žalgirio“ arenoje Kaune, o dabar Vilniuje. Pati programa man labiau patiko tada, nes girdėjome ir puikių džiazo standartų aranžuočių, ir gerai žinomų gospelų, dainų, o štai šiemet viskas buvo labai orientuota į ritmenbliuzo stilistiką. Prisipažinsiu, nesu didelis šios muzikos mėgėjas, bet niekaip negalėjau nesižavėti vokaline technika, energija ir profesionalumu, kuris trykšte tryško iš dainininkų. Šis vokalistų septynetas eina išskirtiniu balso galimybių demonstravimo keliu. Absoliučiai visi garsai, kuriuos girdime grupės įrašuose ir koncertuose, išgaunami tik žmogaus balsu. Nors dažnai tuo sunku patikėti – klausantis atrodo, kad skamba elektrinė gitara, būgnas, trombonas, trimitas ir kiti instrumentai. Tai daroma taip tobulai, kad nematydamas atlikėjų negalėtum patikėti, kad scenoje nėra instrumentų, kad šie vyrai visas instrumentines partijas atlieka balsais. Puikus vokalas ir šiltas bendravimas su publika koncertuose žiūrovų dėmesį prikausto nuo pirmos iki paskutinės akimirkos.
Beje, ne manęs vieno klausė apie tuos 25 metus. Daug ar mažai? Ir vis dėlto man atrodo, kad jeigu per tuos metus tiek daug yra įvykę, tiek daug puikių atlikėjų grojo scenoje, taip miela kasmet susitikti ir pasikalbėti, padiskutuoti, pasiklausyti muzikos, tai turbūt nei daug, nei mažai – tiek, kiek reikia.
