7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kaip Robertas Plantas ar Ozzy Osbourne’as

Vytauto Dubausko tapybos paroda „Tiesioginė transliacija“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje

Kristina Stančienė
Nr. 18 (1124), 2015-05-08
Dailė
Vytautas Dubauskas, „Mano laikas kaip ugnis“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Mano laikas kaip ugnis“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Neseniai Vilniaus galerijose vienas po kito pasirodė lietuviško ekspresionizmo adeptai – Vygantas Paukštė, Audronė Petrašiūnaitė. Dabar štai – Vytautas Dubauskas. Pirmieji du atstovauja lyrinio ir kamerinio ekspresionizmo linijai, o mėgstantis šėlioti didelėse drobėse Dubauskas įkūnija naujųjų Lietuvos tapybos „laukinių“ proveržį. Jo pavardė, žinoma, pirmiausia asocijuojasi su „Angimi“. Vadinasi, Dubauskas – kartu ir „istorinis“ mūsų tapybos personažas. Nors dabar jis aiškina, kad „Angis“ yra jau „pasibaigusi“, ir regi save kaip autonomišką kūrėją, jo ankstesnė tapytojo karjera klostėsi būtent su šia grupuote ir kur kas lengviau pasiduoda interpretacijai kitų jos narių kūrybos aplinkoje.
 
Kita vertus, V. Dubauskas yra ir „Angies“ arba visos ūmiosios „laukiniškos“ mūsų tapybos autsaideris. Jo žinomumas nė iš tolo neprilygsta Jono Gasiūno šlovei. Nėra jis toks žinomas ir taip dažnai linksniuojamas dailės kritikų tekstuose kaip, sakysime, Henrikas Čerapas. Daugelį metų panašiai kotiruotą kitą „Angies“ menininką – Raimondą Gailiūną – į dienos šviesą ištraukė geriausio menininko titulas 2013 m. tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius“. Taip pat ir netrukus pasirodžiusios įdomios jo tapybos interpretacijos (pvz., Aistės Paulinos Virbickaitės tekstas „Intriguojančios Raimondo Gailiūno tapybos istorijos“ almanache „Dailė“, 2013, nr. 2). Ar vėlyva šlovė laukia ir Vytauto Dubausko? Sunku vienareikšmiškai pasakyti. Jo tapyba – neapčiuopiama, nekonkreti ir sunkiai verbalizuojama. Abstrakcija ir figūriniai motyvai Dubausko kūryboje nuolat svyruoja, mainosi tarsi svarstyklių lėkštės – nuo ekspresyvaus, tačiau aiškaus ir „perskaitomo“ kontūrinio figūros silueto iki laisvo, impulsyvaus dėmių, potėpių šėlsmo. Kas, kokia jėga kaskart nusveria jas į vieną ar kitą pusę? Metaforiškai kalbant, tapytojas kažkur šalia nuolat turi savo juodąjį vienuolį. Pamenate to paties pavadinimo Antono Čechovo apsakymą? Pagrindinį jo herojų vis aplankantis miražas pataria jam, kaip gyventi. Po psichinės ligos gydymo šis lieka tuščias, nelaimingas, nes praranda išskirtinį gebėjimą regėti ir patirti tai, ko nemato ir nejaučia kiti. Neabejotina, kad literatūros klasikui rūpėjo ne tiek ligos, kiek kūrybinio genijaus, įkvėpimo klausimas. Pasak Dubausko, impulsų, iškrovų, kuriuos jam norisi perteikti tapybos kalba, yra kupina pati mus supanti vidinė ir išorinė tikrovė. Naujausių darbų parodą pavadinęs „Tiesioginė transliacija“, tapytojas sako, kad jam nūnai parūpo ne tik vidinės aistros, bet ir socialinė ar net politinė gyvenimo realybė ir joje tvyranti įtampa, nerimas, agresija. Tačiau ne tik „transliatorius“, bet ir pasakotojas, interpretatorius vis dėlto yra jis pats. Energija pulsuojančiose drobėse perteikta tiesa yra subjektyvi, giluminė, nepaaiškinama. Kitaip tariant, politinis perversmas kitą kartą Dubauskui atrodys ne toks svarbus, kaip koks regėjimas su ore plevenančiu dūmu, krikščioniškais simboliais ar įžūlia paauglio bernioko galva... Beveik visi naujesnieji jo darbai yra skambiai pavadinti – „Kai norisi mėsos“, „Pripučiamas kryžius“, „Airiškas viskis. Emigrantai“ ir t.t. Tačiau tai ne tiek konceptualūs kūrinio „rėmai“, kiek tokia pat, kaip ir tapyboje, impulsyvi reakcija į aplinką, komentaras, gimęs susidūrus su tam tikra situacija, vaizdiniu ar įvykiu.
 
Nepaisant pastovaus kismo ir nuolatinės tapytojo diskusijos su savimi ir savo kūryba, tam tikrą raidą ar kaitos dėsningumus parodoje atsekti galima. Dubausko tapyba išliko ūmi, su atviru „nervu“, agresijos pliūpsniais, tačiau kuo toliau, tuo labiau šie išgyvenimai reiškiami nebe vaizdais, o potėpiu, spalva. Kolorito požiūriu jo drobės – spalvingos, ugningos, nevengiant ir saldžių, „popsinių“ sąskambių, kurie Dubausko kūrybos visumoje dažniausiai skamba ironiškai. Geriau žinantys jo kūrybą atsimena „Kalėdas“ – 2004 m. sukurtą paveikslą su oralinio-zoofilinio sekso aktu. Tiesmukiškesnių, brutalių vaizdinių jis pasėjo ir daugmaž prieš keletą metų – pavyzdžiui, nuoga moteris su beisbolo lazda, o aplink ją nedviprasmiškai tykšta „kruvino“ dažo purslai... Šiandien chuliganas (beje, ne tik tapyboje, bet ir gyvenime) virto solidžiu ponu su katiliuku – taip pasipuošęs Vytautas įsiamžino Maskvos Raudonoje aikštėje, Kremliaus pašonėje, kai 2014 m. pabaigoje surengė parodą Lietuvos ambasadoje Rusijoje.
 
Taigi vidinę tapytojo agresiją pastaruoju metu maskuoja abstrakčių potėpių energetika. Tačiau ši metamorfozė labiau išorinė, sakyčiau, panaši kad ir į kokio Ozzy Osbourne’o ar Dubausko garbinamo Roberto Planto orią brandą. Jie dar turi „draivo“, kurio niekaip nepavadinsi paskutiniu senukų pasispardymu. Štai Ozzy Osbournas, įžengęs į septintą dešimtį, nepaisant šlovingos muzikinės karjeros, parūpo ne tik gerbėjams ir roko istorikams, bet ir... mokslininkams, kurie nutarė aiškintis, kodėl Ozzy tebėra gyvas. Mat buvęs „Black Sabbath“ vokalistas, jo paties teigimu, net 40 savo gyvenimo metų gardžiavosi narkotikais ir alkoholiu. Tirdami įžymybės genetinį kodą, mokslininkai esą bandė surasti atsakymą į klausimą, kaip Ozzy kūnas absorbuoja alkoholį, ir kartu paversti jį įrankiu, pasitarnausiančiu mokslo raidai... Turbūt nuskambės šventvagiškai ar nemandagiai, tačiau kaip įdomu būtų šitaip ištirti lietuvių tapybos didžiavyrius, kurių sielos ir kūnai taip pat pritvinkę spalvingų gyvenimo potyrių...
 
Iš tiesų, Dubausko darbai piršte perša muzikines analogijas. Gal tai ir banalus žiūrėjimo kampas, tačiau roko muzika, panašiai kaip ir Čerapo tapyboje, Dubausko darbuose iškyla įvairiausiais pavidalais – paveikslai dedikuojami žinomiems roko hitams, skamba rokeriški lozungai. O ir pati tapysena savo ekspresyvumu ir greitu, ūmiu situacijos persakymu kartais atrodo tarsi elektrinės gitaros stygų virpesiai. Galbūt ir pats tapytojas čia veikia tarsi garso ėmiklis, adapteris (ang. pickup), keičiantis stygų virpesius į elektrinį signalą arba garsą. Juk tai taip pat tam tikra transliacijos forma... Neretai mentele braukdamas dažų perteklių, formuodamas griežtesnį, plokštumomis suskaidytą abstraktų pasakojimą ar rėždamas laisvus, energingus potėpio kirčius nuo vieno drobės krašto iki kito, jis elgiasi tarsi roko gitaristas, teatrališkai kaitindamas publiką ir džyrinantis stygas tol, kol netikėtai jos nutrūksta... Tiesa, ėmęs daugiau tapyti nebe aliejumi, kaip anksčiau, o akrilu, Dubauskas kur kas dažniau naudoja ir kitą plastinės išraiškos poveikio priemonę – kone akvarelinį skaidrumą, perregimumą, „sunkiam“, niūriam pasakojimui suteikdamas tariamo lengvumo ar paviršutiniškumo.
 
Vytauto Dubausko parodoje atrodė, kad vienas darbas savo tikroviškumu tarsi „iškrenta“ iš emocingos, tačiau abstrakčios, slėpiningos jos visumos. Tai moters aktas su nulenkta galva ir užkritusiais ant veido plaukais. Tačiau apie parodą galvojant kaip apie paties tapytojo kūrinį (darbus parodai atsirinko ir eksponavo autorius), taigi ir pasakojimą apie save, šio paveikslo pateikimas taip pat yra dėsningas. Jame galima daug perskaityti apie maskulinišką Dubausko kartos nusiteikimą ir gyvenimišką poziciją. Kartu čia niekaip neapsieisi be vienos Dubausko kūrybos interpretacijos, kurią kadaise pateikė Evaldas Dirgėla, sakydamas, kad jo tapybos akivaizdoje turime atsisveikinti su „intelektualinėmis dykynėmis, bevaisiais įvairiausio plauko teoretikų ir interpretuotojų nualintais sąmonės plotais ir persikelti į spalvos šalį, sapniškąją nebylių tapybos reikšmių visatą“, o autoriaus tapybos valdose neegzistuoja jokios suderinamumo ar „logikos“, naudos, galios svertų taisyklės.
 
Paroda veikia iki gegužės 9 d.

 

Vytautas Dubauskas, „Mano laikas kaip ugnis“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Mano laikas kaip ugnis“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Šuo, žiūrintis į viršų“. 2015 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Šuo, žiūrintis į viršų“. 2015 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Meilės istorija“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Meilės istorija“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Įėjimas – išėjimas“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Įėjimas – išėjimas“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Kieta galva“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Kieta galva“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Lentynėlė“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Lentynėlė“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.