7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Svetimi piešiniai

 Vienas iš keistesnių vaikystės užsiėmimų būdavo kopijuoti gražius paveikslėlius iš iliustruotų knygų arba komiksų. Pasiimdavai baltą lapą, uždėdavai ant jo juodą kalkinį popierių, o ant šio – knygos puslapį su iliustracija, kurią kruopščiai apvedžiodavai pieštuku. Ant tuščio lapo nuo kalkinio popieriaus atsispausdavo neryškūs kontūrai. Tavo sąsiuvinyje puikuodavosi kad ir netobulas, tačiau kur kas geresnis piešinys nei tas, kurį būtum bandęs nupiešti pats. Tuomet likdavo pasiimti spalvotus flomasterius ir suteikti tuščioms formoms turinį – nuspalvinti jas. Kai savo triūsą didžiuodamasis nešdavai parodyti tėvams, jų klausimas paprastai būdavo: ar pats nupiešei? Džiaugsmas išgaruodavo akimirksniu – esi tik kopijuotojas.

 
Kaip jau supratote, amerikiečių aktorius Ryanas Goslingas, prieš metus Kanų kino festivalyje pristatęs debiutinį filmą „Prarastoji upė“ („Lost River“, JAV, 2014), man primena tokį kopijuotoją. Savo neįgudusia režisuoti, bet išlavinta nusižiūrėti ranka jis sukurpė filmą, kurio stilius ir temos prisimena daug kitų kino juostų. Pirmiausia – danų režisieriaus Nicolaso Windingo Refno, – jo dviejuose filmuose aktorius sukūrė pagrindinius vaidmenis.

Iš Katedros aikštės Rotušės link

Jau devintus metus Vilniuje rengiama Kultūros naktis, rodos, tapo net ne miesto tradicija, o kone valstybine švente (nors ne laisvadieniu). Naktinėti ir stebėti renginių – „kultūrintis“ pagal savo supratimą – čia, regis, susirenka daugiau žmonių nei per Nepriklausomybės atkūrimo minėjimus.
 
Žinoma, apsilankymo Kultūros naktyje tikslai priklauso nuo kiekvieno individo kultūros. Meno renginiais prisidengę paaugliai pagaliau gali pasiteisinti tėvams, kodėl su draugais visą naktį praleis mieste ir greičiausiai namo grįš kitą dieną. Pasilinksminti mėgstantys pilnamečiai gali sau leisti gerti alkoholį viešai – juk visi taip daro, o visų neišveš, – negana to, „pjankė“ vyksta stebint Lietuvai neeilinį projekcijų šou. Žinoma, nestinga ir suinteresuotų žiūrovų – daugelyje renginių per žmonių srautą sunku įžiūrėti, kas vyksta scenoje. Spūstys uždarose ar tiesiog iš gatvės nematomose erdvėse rodo, kad žmonės jau tikslingai ruošiasi Kultūros nakčiai – ieško jiems artimų kokybiškų renginių, užuot vaikščioję po miestą ir dairęsi į tai, kas vyksta aplinkui. Kita vertus, tai ir yra šio renginio žavesys – gali eiti bet kur ir užklydęs greičiausiai išvysi ką nors netikėta.

 

Antroji profesija

 

Žinau, esate sulindę į visokius elektroninius laiko žudikus, todėl nusprendžiau priminti kelias taisykles, kaip rasti laiko skaitymui, nes vasara tam – pats geriausias metas. Pirmiausia, visada po ranka reikia turėti knygą, nes nežinai, kada atsiras laiko paskaityti. Knygas reikia pirkti arba skolintis kuo dažniau, nes taip kils noras greičiau užbaigti tai, ką skaitote dabar. Skaityti reikia tai, ko geidžia širdis, o ne tai, ką liepia pareiga. Tik svarbu, kad tarp knygų „iš pareigos“ neatsidurtų profesinė literatūra. Kad ir kaip lavintų protą ir jausmus detektyvas ar meilės romanas, susidūrus su profesinėmis problemomis pirmiausia prireiks žinių. Kalbėkitės su draugais apie knygas: tai mobilizuoja skaityti, nes norėsite pasigirti, kad perskaitėte gerą knygą. Prisiminkite neuropsichologo Davido Lewiso tyrimo rezultatus: užtenka šešių lektūros minučių, kad stresas sumažėtų beveik 70 procentų.

 

Maskvos parkai, kalvos ir Manhatano teismas

Šiuolaikinis menas Maskvoje turi „Garažą“
Maskvoje, Gorkio parke, atidarytas naujas, iš tolo nauju kiautu žėrintis šiuolaikiniam menui skirtas muziejus „Garažas“ (http://garageccc.com/en). Pastatas perdarytas siekiant išsaugoti autentiškas dalis ir sluoksnius iš 7-ąjį dešimtmetį statyto buvusio „Metų laikų“ restorano. Besižavėdamas sovietmečio viešų erdvių platumu ir nesiekimu išrast ką nors nauja, „Garažo“ išvaizda rūpinosi olandų architektas Remas Koolhaas. Dašos Žukovos – kolekcionierės, Šiuolaikinio meno centro tuo pačiu pavadinimu (2008) įkūrėjos, Romano Abramočiaus žmonos – teigimu: „Tai naujas iššūkis. Anksčiau žmonės turėjo mūsų ieškoti, o dabar mes pačiame centre, kur vaikštinėja žmonės, kurie galbūt nemėgsta šiuolaikinio meno, o galbūt net nežino apie jo egzistavimą“. Prie parko, dabar vadinamo hipsterių ganyklomis, gaivinimo nemažai prisidėjo ir sutuoktinis. Naujame muziejuje galima pavartyti kolekcijos archyvus, apsilankyti kavinėje ir knygyne, o kolekcija kol kas, pasak mačiusiųjų, dar atrodo kaip eskizas to, kuo galėtų tapti. Juolab kad muziejus dar nėra iki galo užbaigtas. Tačiau jau dabar parke, kur bobutės stumdo vežimaičius su karštais koldūnais, galima pamatyti šiuolaikinio meno pavyzdžių.
 

Lėlė ir ją mylintis aktorius

Lėlių teatras – senas kaip pasaulis. Žmogus šalia savęs visą laiką turėjo kažką, ką norėjo mylėti, globoti ir tikėjosi globos. Norėjo pasinaudodamas lėlė įtikimiau, raiškiau papasakoti svarbius įvykius. Amuletai, dievų atvaizdai, mirusiųjų kaukolės-kaukės ritualuose, pirmieji primityvūs apeiginiai vaidinimai – tai vis lėlių teatrui giminiški dalykai. Lėlės pavidalai ir jos funkcijos per amžius nuolat kito ir, sakyčiau, tebekinta. Nors tam tikri principai, regis, jau nusistovėjo. Lėlių teatro žinovai išsiaiškino šio žanro specifiką, pirmiausiai pabrėždami jo sąlyginę prigimtį (kai vaidinama žmogaus rankų padirbtu personažu) ir specifinį lėlės (objekto) ir žmogaus santykį... Apie tuos dalykus daug diskutuota, parašytos knygos.
 
Lėlių teatras – sudėtingas žanras. Ne mažiau sudėtingas nei opera. Jame yra ir pantomima, ir muzika (labai retai lėlių spektaklis vyksta tyloje, nes lėlė nori judėti tam tikru ritmu), ir scenografija, ir niekur nepakartojamas žmogaus ir lėlės ryšys kitų žmonių akivaizdoje. Tobulas lėlių teatro spektaklis, man regis, dažniausiai yra universalus: jis turėtų džiuginti ir vaikus, ir suaugusius.

Judesio grožis

Birželio 9 d. Lietuvos nacionaliniame dramos šokio trupė iš Izraelio „Batsheva“ rodė spektaklį „Deca Dance“. Spektaklį choreografas Ohadas Naharinas sukūrė 2000 metais. Siūlome Wendy Perron interviu su choreografu, publikuotą „Dance Magazin“ praėjus šešeriems metams po premjeros. Pokalbį pateikiame sutrumpintą.

Skoningas praeities ir šiandienos sambūvis

Kad ir kokia pažįstama (arba, kaip pasakytų skeptikai, – „nugrota“) mums būtų Johanno Sebastiano Bacho muzika, atsidūrusi festivalio ar tiesiog sezono repertuaro kontekste, o jei dar šios muzikos versmė užpildo ir visą koncerto programą, – ji tiesiog iškart tampa traukos objektu, taurios muzikos salele, žadančia patenkintą autentiškų vertybių lūkestį. Skambančiuose šios muzikos pavidaluose esame pratę panirti į visokiausias patirtis, todėl visiškai natūraliai tebesuvokiame jos interpretavimą moderniais instrumentais ar sąskambį su romantine samprata, atlaidžiai reaguojame į jos transkripcijas ar maišyto stiliaus originalių kompozicijų atlikimus. Lietuvoje tokia įvairovė, galima sakyti, vyrauja. Vis dėlto šiame tekste neketindama plačiau aptarinėti pastarųjų patirčių, jų pasmerkti ar pateisinti, veikiau pabandyčiau įvardyti mūsų kasdienio koncertinio gyvenimo kontekstą, kuris reiškiasi – bent jau interpretuojant senąją muziką, o gal net konkrečiai Bacho kūrybą – savotiškai įšalusia tradicija, kitaip tariant, tam tikra interpretacine laisve be specialių žinių (ji neretai pridengiama meninės intuicijos burtažodžiu). Taip, ant vienos rankos pirštų galėtume suskaičiuoti būrelį entuziastų, kuriems brangesnė žinių nulemta interpretacinė laisvė, gerbianti istorinio dokumento tiesą ir suteikianti jam išmintingą meninį matmenį. Bet ar šiems entuziastams šiuo metu pasisektų įtvirtinti savąją poziciją tarp nuo seno čia įsigyvenusių interpretacinių tradicijų, kad jų balsas skambėtų kaip lygiavertis, svarus interpretacinių nuomonių polifonijoje? Ir kad tas balsas skambėtų ne tik kartu su pavieniais projektais, bet kaip pastovaus, organizuoto, sistemingo muzikinio gyvenimo dalis, kurią solidžiai paremtų dar rimta studijų bazė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

Menas ne vien akims

Parodoje – visai kaip gyvenime. Kažkur užeinu, kažkur sustoju. Kažką judinu arba pati judinuosi. Ratu ratu arba kampais kampais. Kartais atsitrenkdama. Judesyje. Judu. Kaip Aristotelis sakė, viskas juda, kol pasiekia savo natūralią vietą, o judėjimas mums yra laikinas, nes natūrali kūno būsena – ramybė. Tik dangaus šviesuliai juda be sustojimo, nes jų judėjimo trajektorijos yra tobulos, nes juos judina Dievas. O kol esame netobuli ir viskas mums yra daiktiška, kol viską esame linkę suvokti substancinėmis ir ypatybinėmis kategorijomis, mes judame ir judėdami patiriame. Tik judesys mums yra sąlyga patirti. Tik judesyje pasirodo erdvė ir laikas, o mūsų patirtis juos išskleidžia. Judindami, judėdami ir judindamiesi mes taip pat žaidžiame. Šįkart – Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos kvadratuose. Ratais kvadratais mes sukame ratus, rankomis miname buvusius dviračius, o gal prisukinėjame amžinybės laikrodžius, kurie skaičiuoja ir mūsų gyvenimo žaidimo valandas, minutes? Ieškome išėjimo kvadratinėse pinklėse ir stačiakampiškuose labirintuose, ne visada jį rasdami. Nesvarbu, esi suaugęs ar vaikas. Ypač suaugusiems jokių privilegijų nėra. Žaidi arba ne. Ieškai, galvoji, improvizuoji arba stovi vietoje ir nuobodžiauji. Juk esi tik judanti aristoteliška substancija tarp judančių daiktų. Tik judantis elementas tarp judančių kitų. Mažytis atomas ratų kvadratų molekulėje.
Eglės menas ne vien akims. Pakėlus jos perdaryto telefono ragelį, pasigirsta juokas. Jos juokas.

Gydykimės Paryžiuje

Per Jonines LRT nusprendė pamaloninti žiūrovus ir parodyti labiausiai išreklamuotą visų laikų lietuvių filmą. Vis dėlto abejoju, ar „Lošėjas“ (24 d. 21 val.) tinka tegu ir dirbtinės aludarių šventės vakarui: seniai nemačiau filmo, kurio kūrėjai (režisierius Ignas Jonynas, scenarijaus autorius Kristupas Sabolius) neturėtų net menkiausios empatijos savo pačių sugalvotiems personažams. Autorių ambicijos, regis, buvo parodyti, kaip politinės santvarkos transformacija palietė kasdienį gyvenimą ir eilinių piliečių likimus. Tokiais piliečiais filme tapo uostamiesčio greitosios medikai ir jų pacientai – prostitutės, desperatai, savižudžiai. Šiame užburtame žmogiškosios menkybės rate sukasi pagrindinis filmo veikėjas – gydytojas Vincentas (Vytautas Kaniušonis). Norėdamas išbristi iš skolų jis sugalvoja lošimą iš žmonių gyvybių. Kiti filmo medikai, taip pat beširdžiai gobšuoliai, tampa Vincento lošimo dalyviais. Iš jų išsiskiria nebent Ieva (Oona Mekas) – vieniša, sūnų auginanti Vincento kolegė. „Lošėjo“ kūrėjai ją „pakiša“ pagrindiniam personažui, kad šis patirtų šių dienų kinui taip būtiną „atsivertimą“. Tačiau nepaisant isteriškos Jano Egličio kameros ir barokiškų agresijos vaizdų, siužetą nuolat klampina anemiška, visas europietiško art house klišes surinkusi dramaturgija: vienprasmiški pagrindiniai personažai visą filmą išlieka statiški, žaidimo motyvas pernelyg nuvalkiotas, kad būtų įtikinamas, mirtina Ievos sūnaus liga turi pridengti tikros dramos stoką, įvykiams stinga logikos, ypač „mįslinga“ atrodo filmo pabaiga. „Lošėjo“ dance macabre neįtikina, nes filmas pernelyg rėksmingas ir nuspėjamas.

Dokumentinio pasakojimo galimybės

Vėjo šukuojamame Anglijos mieste, kalvotose ir vingiuotose gatvėse šešioms dienoms (birželio 5–10 d.) įsikūrė „Sheffield Doc/Fest“ – festivalis, skirtas dokumentiniam kinui ir kitoms dokumentinio pasakojimo formoms. Išnaudodamas įvairiausias Šefildo vietas – nuo botanikos sodo iki miesto rotušės – festivalis kvietė ne tik žiūrėti filmus, juos pardavinėti ir burti būsimų projektų komandas, bet ir diskutuoti apie dabartinį kiną.
 
Šefildo festivalis išsiskiria dėmesiu socialinėms, ekologijos problemoms, angažuotam kinui. Speciali programa šiais metais skirta ir interaktyvios dokumentikos bandymams – įvairios diskusijos ir projektai bei parodos siekė pristatyti naujausias interaktyvumo dokumentiniame pasakojime tendencijas. Geriausiu interaktyviu projektu tapo Gabo Aroros ir Chriso Milko „Debesys virš Sidros“ (http://vrse.works/clouds-over-sidra/).
 
Dvylika į konkursinę festivalio programą atrinktų dokumentinių filmų varžėsi dėl pagrindinio prizo. Didžiojo žiuri prizas atiteko Seano McAllisterio „Sirijos meilės istorijai“ („A Syrian Love Story“). Pristatydamas filmą režisierius minėjo Johno Cassaveteso filmo „Meilės tėkmės“ („Love Streams“, 1984) atmosferą, kuri pasikartojo filmuojant Amero ir Ragdos iš Sirijos meilės istoriją. Filmo herojai kartais filmuojami išties kasavetiškais stambiaisplanais. Alkoholis, ilgos naktys, ašaros ir pyktis, beprotiškas noras būti kartu ir dalyvauti revoliucijoje tik sustiprina šį įspūdį. McAllisteris savitai trina dokumentinio ir vaidybinio kino ribas, užkadrinis balsas tampa autorinio dokumentinio kino ženklu, žyminčiu ne tik pasakojamos istorijos raidą, bet ir režisieriaus asmenybę ir dalyvavimą filmo veikėjų šeimos gyvenime, keliančiame ne vieną etinį klausimą.
PUSLAPIS
IŠ
1003