Vienas iš keistesnių vaikystės užsiėmimų būdavo kopijuoti gražius paveikslėlius iš iliustruotų knygų arba komiksų. Pasiimdavai baltą lapą, uždėdavai ant jo juodą kalkinį popierių, o ant šio – knygos puslapį su iliustracija, kurią kruopščiai apvedžiodavai pieštuku. Ant tuščio lapo nuo kalkinio popieriaus atsispausdavo neryškūs kontūrai. Tavo sąsiuvinyje puikuodavosi kad ir netobulas, tačiau kur kas geresnis piešinys nei tas, kurį būtum bandęs nupiešti pats. Tuomet likdavo pasiimti spalvotus flomasterius ir suteikti tuščioms formoms turinį – nuspalvinti jas. Kai savo triūsą didžiuodamasis nešdavai parodyti tėvams, jų klausimas paprastai būdavo: ar pats nupiešei? Džiaugsmas išgaruodavo akimirksniu – esi tik kopijuotojas.
![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Šiuolaikinis menas Maskvoje turi „Garažą“
Maskvoje, Gorkio parke, atidarytas naujas, iš tolo nauju kiautu žėrintis šiuolaikiniam menui skirtas muziejus „Garažas“ (http://garageccc.com/en). Pastatas perdarytas siekiant išsaugoti autentiškas dalis ir sluoksnius iš 7-ąjį dešimtmetį statyto buvusio „Metų laikų“ restorano. Besižavėdamas sovietmečio viešų erdvių platumu ir nesiekimu išrast ką nors nauja, „Garažo“ išvaizda rūpinosi olandų architektas Remas Koolhaas. Dašos Žukovos – kolekcionierės, Šiuolaikinio meno centro tuo pačiu pavadinimu (2008) įkūrėjos, Romano Abramočiaus žmonos – teigimu: „Tai naujas iššūkis. Anksčiau žmonės turėjo mūsų ieškoti, o dabar mes pačiame centre, kur vaikštinėja žmonės, kurie galbūt nemėgsta šiuolaikinio meno, o galbūt net nežino apie jo egzistavimą“. Prie parko, dabar vadinamo hipsterių ganyklomis, gaivinimo nemažai prisidėjo ir sutuoktinis. Naujame muziejuje galima pavartyti kolekcijos archyvus, apsilankyti kavinėje ir knygyne, o kolekcija kol kas, pasak mačiusiųjų, dar atrodo kaip eskizas to, kuo galėtų tapti. Juolab kad muziejus dar nėra iki galo užbaigtas. Tačiau jau dabar parke, kur bobutės stumdo vežimaičius su karštais koldūnais, galima pamatyti šiuolaikinio meno pavyzdžių.
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Birželio 9 d. Lietuvos nacionaliniame dramos šokio trupė iš Izraelio „Batsheva“ rodė spektaklį „Deca Dance“. Spektaklį choreografas Ohadas Naharinas sukūrė 2000 metais. Siūlome Wendy Perron interviu su choreografu, publikuotą „Dance Magazin“ praėjus šešeriems metams po premjeros. Pokalbį pateikiame sutrumpintą.
![]() | ![]() | ![]() |
Kad ir kokia pažįstama (arba, kaip pasakytų skeptikai, – „nugrota“) mums būtų Johanno Sebastiano Bacho muzika, atsidūrusi festivalio ar tiesiog sezono repertuaro kontekste, o jei dar šios muzikos versmė užpildo ir visą koncerto programą, – ji tiesiog iškart tampa traukos objektu, taurios muzikos salele, žadančia patenkintą autentiškų vertybių lūkestį. Skambančiuose šios muzikos pavidaluose esame pratę panirti į visokiausias patirtis, todėl visiškai natūraliai tebesuvokiame jos interpretavimą moderniais instrumentais ar sąskambį su romantine samprata, atlaidžiai reaguojame į jos transkripcijas ar maišyto stiliaus originalių kompozicijų atlikimus. Lietuvoje tokia įvairovė, galima sakyti, vyrauja. Vis dėlto šiame tekste neketindama plačiau aptarinėti pastarųjų patirčių, jų pasmerkti ar pateisinti, veikiau pabandyčiau įvardyti mūsų kasdienio koncertinio gyvenimo kontekstą, kuris reiškiasi – bent jau interpretuojant senąją muziką, o gal net konkrečiai Bacho kūrybą – savotiškai įšalusia tradicija, kitaip tariant, tam tikra interpretacine laisve be specialių žinių (ji neretai pridengiama meninės intuicijos burtažodžiu). Taip, ant vienos rankos pirštų galėtume suskaičiuoti būrelį entuziastų, kuriems brangesnė žinių nulemta interpretacinė laisvė, gerbianti istorinio dokumento tiesą ir suteikianti jam išmintingą meninį matmenį. Bet ar šiems entuziastams šiuo metu pasisektų įtvirtinti savąją poziciją tarp nuo seno čia įsigyvenusių interpretacinių tradicijų, kad jų balsas skambėtų kaip lygiavertis, svarus interpretacinių nuomonių polifonijoje? Ir kad tas balsas skambėtų ne tik kartu su pavieniais projektais, bet kaip pastovaus, organizuoto, sistemingo muzikinio gyvenimo dalis, kurią solidžiai paremtų dar rimta studijų bazė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | |
Per Jonines LRT nusprendė pamaloninti žiūrovus ir parodyti labiausiai išreklamuotą visų laikų lietuvių filmą. Vis dėlto abejoju, ar „Lošėjas“ (24 d. 21 val.) tinka tegu ir dirbtinės aludarių šventės vakarui: seniai nemačiau filmo, kurio kūrėjai (režisierius Ignas Jonynas, scenarijaus autorius Kristupas Sabolius) neturėtų net menkiausios empatijos savo pačių sugalvotiems personažams. Autorių ambicijos, regis, buvo parodyti, kaip politinės santvarkos transformacija palietė kasdienį gyvenimą ir eilinių piliečių likimus. Tokiais piliečiais filme tapo uostamiesčio greitosios medikai ir jų pacientai – prostitutės, desperatai, savižudžiai. Šiame užburtame žmogiškosios menkybės rate sukasi pagrindinis filmo veikėjas – gydytojas Vincentas (Vytautas Kaniušonis). Norėdamas išbristi iš skolų jis sugalvoja lošimą iš žmonių gyvybių. Kiti filmo medikai, taip pat beširdžiai gobšuoliai, tampa Vincento lošimo dalyviais. Iš jų išsiskiria nebent Ieva (Oona Mekas) – vieniša, sūnų auginanti Vincento kolegė. „Lošėjo“ kūrėjai ją „pakiša“ pagrindiniam personažui, kad šis patirtų šių dienų kinui taip būtiną „atsivertimą“. Tačiau nepaisant isteriškos Jano Egličio kameros ir barokiškų agresijos vaizdų, siužetą nuolat klampina anemiška, visas europietiško art house klišes surinkusi dramaturgija: vienprasmiški pagrindiniai personažai visą filmą išlieka statiški, žaidimo motyvas pernelyg nuvalkiotas, kad būtų įtikinamas, mirtina Ievos sūnaus liga turi pridengti tikros dramos stoką, įvykiams stinga logikos, ypač „mįslinga“ atrodo filmo pabaiga. „Lošėjo“ dance macabre neįtikina, nes filmas pernelyg rėksmingas ir nuspėjamas.
![]() |
![]() | ![]() | ![]() |