7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Iš Katedros aikštės Rotušės link

Šokio ir cirko pasirodymai Kultūros naktyje

 

Aušra Kaminskaitė
Nr. 25 (1131), 2015-06-26
Teatras
„Ir viskas klojos kuo puikiausiai“
„Ir viskas klojos kuo puikiausiai“
Jau devintus metus Vilniuje rengiama Kultūros naktis, rodos, tapo net ne miesto tradicija, o kone valstybine švente (nors ne laisvadieniu). Naktinėti ir stebėti renginių – „kultūrintis“ pagal savo supratimą – čia, regis, susirenka daugiau žmonių nei per Nepriklausomybės atkūrimo minėjimus.
 
Žinoma, apsilankymo Kultūros naktyje tikslai priklauso nuo kiekvieno individo kultūros. Meno renginiais prisidengę paaugliai pagaliau gali pasiteisinti tėvams, kodėl su draugais visą naktį praleis mieste ir greičiausiai namo grįš kitą dieną. Pasilinksminti mėgstantys pilnamečiai gali sau leisti gerti alkoholį viešai – juk visi taip daro, o visų neišveš, – negana to, „pjankė“ vyksta stebint Lietuvai neeilinį projekcijų šou. Žinoma, nestinga ir suinteresuotų žiūrovų – daugelyje renginių per žmonių srautą sunku įžiūrėti, kas vyksta scenoje. Spūstys uždarose ar tiesiog iš gatvės nematomose erdvėse rodo, kad žmonės jau tikslingai ruošiasi Kultūros nakčiai – ieško jiems artimų kokybiškų renginių, užuot vaikščioję po miestą ir dairęsi į tai, kas vyksta aplinkui. Kita vertus, tai ir yra šio renginio žavesys – gali eiti bet kur ir užklydęs greičiausiai išvysi ką nors netikėta.
 
Pamatyti Kultūros naktyje didesnę dalį teatro, šokio, cirko renginių yra neįmanoma misija. Kai kurie rodomi vos vieną kartą ir tuo pačiu metu, kai kuriuos skiria daugiau nei 15 minučių kelio pėsčiomis ir ne visuomet gali spėti laiku nueiti į vietą. Vis dėlto šiemet pakako įveikti 600 metrų atkarpą tarp Katedros aikštės ir Vilniaus paveikslų galerijos, kad užpildytum vakarą šiuolaikinio šokio ir cirko pasirodymais.
 
Galimybė pamatyti šiuolaikinį cirką ne tik rugsėjo pradžioje, kai vyksta „Naujojo cirko savaitgalis“, visuomet džiugina, nepaisant nė pasirodymo kokybės. Be abejo, cirko profesionalų iš Prancūzijos Tomo Prôneur bei Alluanos Ribeiro pasirodymo „Apesar“ („Nepaisant“) ir Lietuvoje šiuolaikinį cirką jau kelerius metus bandančių daiginti šokio ir cirko atlikėjų Jekaterinos Deineko projekto „Juokingo žmogaus sapnas“ lyginti negalima – pernelyg didelis skirtumas tarp kūrėjų profesinio pasiruošimo ir patirties. Tačiau tai suteikė progą pamatyti, ką turime ir ką galėtume turėti.
 
„Juokingo žmogaus sapno“ forma labai paprasta – cirkas ant virvių ir šokis ant žemės. Kūrėjai teigė, kad pasirodymas kurtas ne to paties pavadinimo Fiodoro Dostojevskio apsakymo, bet jo refleksijos pagrindu. Keisčiausia, kad stebint pasirodymą įspūdis buvo visai kitoks – tarsi siekta vaizduoti labai konkrečius įvykius bei siužetą. Nuolat buvo galima justi publikos reakciją nesuprantant, kas iš tiesų vyksta „scenoje“, apie ką čia kalbama. Lyg atlikėjai būtų pasiklydę tarp to, ką bando išreikšti kūnu. Puikiai ant virvių besijaučiantis Konstantinas Kosovecas neįtikėtinai sutrinka ir susikausto atsidūręs ant žemės ir bandydamas „vaidinti šokiu“, o šokėjos Valerija Gneuseva ir Laima Servaitė be buitiškumo atspalvio dar negeba pakilti nuo žemės ant virvės, tad apie sapnų ar iliuzijų pasaulį šnekėti čia netenka. Svarbiausia „Juokingo žmogaus sapno“ pamoka – kiekvienam dera daryti tai, ką jis geba geriausiai.
 
Prancūzų gatvės teatro trupės „Cie SÔLTA“ spektaklyje „Apesar“ kilo visai kito pobūdžio nesusipratimų. Visų pirma, į Vilniaus dailės galerijos kiemelį susirinko neįtikėtinai daug žmonių, – žiūrovai stebėjo spektaklį iš visų keturių scenos pusių. Stovinčiųjų tiesiai prieš sceną viską matyti galėjo greičiausiai ne daugiau kaip pirmos trys eilės, – Lietuva yra aukštų vyrų, linkusių ant pečių nešioti vaikus, šalis. Vis dėlto aukštai sėdėję ir vaizdą puikiai matę vaikai akivaizdžiai liko patenkinti – krykštavo, džiaugėsi, nors spektaklyje kalbėta apie žmonių santykius ir pastangas dėl rutinos neprarasti jaunatviškos romantikos. Matyt, puiki technika, subtilumas ir geras skonis gali paveikti pačius įvairiausius žiūrovus. „Apesar“ spektaklyje iš tiesų jungiasi šiuolaikinis cirkas, šokis ir teatras – viskas atrodė tarsi drama, perteikta choreografijos, o atlikta cirko priemonėmis (grindų akrobatika, stulpai, žongliravimas...). Netilpę į kiemą arba ne viską įžiūrėję žmonės gali pasiguosti tuo, kad rugsėjo mėnesį į „Naujojo cirko savaitgalį“ atvyksta viena žymiausių pasaulyje šiuolaikinio cirko trupių „Seven fingers“, kuriai ne taip seniai priklausė ir „Apesar“ atlikėjas Tomas Proneur.
 
Šokio Kultūros naktyje tikrai netrūko, teko susidėlioti pageidaujamų renginių grafiką. Neteisingai nurodžius laiką pamačiau ir „Low Air“ vaikų vasaros stovyklos pasirodymą – jokių profesionalų, beveik jokių iš anksto sudėliotų brėžinių, iš esmės – vaikų pasirodymas tėveliams. Vis dėlto tai proga įsitikinti, kas iš tikrųjų žmones traukia šokti. Mažiausi vaikai mažiausiai ir kompleksavo bėgdami į sceną pasirodyti savo draugams, tėveliams, pažįstamiems ir nepažįstamiems įvairaus amžiaus žiūrovams. Jiems šokis (šiuo atveju – breikas, street dance, house, etc.) – būdas linksmintis, būti savimi, džiaugtis ir dalytis džiaugsmu su kitais.
 
Taip Kultūros naktį pradėjusi „Menų spaustuvė“ baigė ją absoliučiai priešingu pasirodymu – būsimo šokio spektaklio „Rekonstruoti“ (choreografė Miglė Praniauskaitė) eskizu. Jame dominavo tvarka, pasikartojimas, vienodi kostiumai (nors individualūs charakteriai buvo itin akivaizdūs), ta pati veido išraiška per visą pasirodymą. Peršasi išvada – laikui bėgant žmonės auga ir keičiasi, kad supanašėtų tarpusavy. O norintys išsiskirti neretai paklūsta bendram supratimui apie tai, kas yra gražu, gerai ir kaip turėtų būti. Tą galima įskaityti spektaklio „Rekonstruoti“ eskize, kuris, beje, suteikė vilties pamatyti stiprią ir įdomią premjerą.
 
Už „Menų spaustuvės“ sienų šokio taip pat nestigo, visa laimė, kad dieną dangų dengę lietaus debesys išsisklaidė. Klaipėdoje įsikūrusio šokio teatro „PADI DAPI Fish“ atstovai Inga Kuznecova ir Marius Pinigis Konstantino Sirvydo skverelyje pasistatė sofą ir ant jos bei aplink ją sušoko dviejų žmonių meilės ir buities istoriją „Ir viskas klojos kuo puikiausiai“. Pateikti tokius dalykus kaip rutina, neištikimybė, dalijimasis pareigomis, senėjimas pasirinktas paprasčiausias rekvizitas – lipnūs lapeliai, obuoliai, skalbinių segtukai – ir, ko gero, niekas neliko žiūrovų nesuprasta. Pastangos išsilaisvinti, vienas kitą sunervinti, sutramdyti, apkabinti, įskaudinti kelia ir šypseną, ir graudulį, drauge juokinga stebėti, kiek kvailysčių gali pakęsti vienas kitą mylintys, vienas prie kito prisirišę žmonės. Vis dėlto teko pastebėti daugiau besišypsančių žiūrovų veidų. Pabaigoje, kai atlikėjai savo kasdienę aprangą pakeitė kostiumu ir ilga balta suknele, žiūrovų apskritai padaugėjo. Vis dėlto puošnus drabužis, nepaisant jo nešamos prasmės, pritraukia žvilgsnius.
 
Sunku pasakyti, ar to siekta sąmoningai, tačiau Kultūros naktis pristatė šiuolaikinio cirko ir šokio įvairovę, savitus ir skirtingai savo meną bei jo funkcijas suvokiančius kūrėjus – būtent tai gali padėti žiūrovams geriau suprasti, kokia iš tiesų plati yra scenos meno įvairovė ir temomis, ir žanrais.

 

„Ir viskas klojos kuo puikiausiai“
„Ir viskas klojos kuo puikiausiai“
„Rekonstruoti“
„Rekonstruoti“
„Low Air“
„Low Air“
„Juokingo žmogaus sapnas“. K. Tuchin nuotr.
„Juokingo žmogaus sapnas“. K. Tuchin nuotr.